Meškeriojimas besileidžiančiu masalu
Įsijautęs į rudeninį spiningavimą, regis, pamiršau, kaip atrodo plūdinė ir dugninė. Iš tiesų taip nėra ir bent kartą į savaitę vis pabandau laimę natūraliais masalais.
Tiesą sakant, sekasi prastokai, nes šiųmečio spalio pirmosios dienos pasižymėjo ciklonų, anticiklonų susidūrimais, dėl ko oras nuolat kito ir karpinės žuvys gana „skausmingai“ reagavo į tokias orų perturbacijas. Laukiu didesnio ir stabilesnio atšilimo, kuris pas mus vadinamas „bobų vasara“, tada laisvesnį laiką galbūt pavyks kažkaip padalinti tarp spiningavimo ir kitų žūklės būdų. O šiame straipsnyje norėčiau papasakoti apie On the Drop techniką, kuri taikoma žuvaujant plūdine meškere.
Atkreipiau dėmesį, kad angliškas žodis „drop“, kas lietuviškai būtų „lašas“, žvejybinėje leksikoje naudojamas pakankamai dažnai. Ir kas įdomiausia, bent trijuose žūklės būduose, nors veikiausiai tų „lašų“ ar su jais susijusių pavadinimų rastume ir daugiau. Tarkim, spiningavimas Drop Shot stiliumi, The Drop šėryklėlės ir panašiai.
Tačiau ne kalbinius dalykus ruošiuosi nagrinėti, anglakalbių ir lietuviškai šnekančių žvejų požiūris apie įvairias žūklės techninių dalykų sąvokas visada skirsis, nes esame skirtingo mentaliteto, skirtingų pasaulėžiūrų, kitų tautų atstovai ir kai kurie vardijimai mums paprasčiausiai atrodo nelabai suvokiami – tiesiog sunku suprasti, ką vienu ar kitu išsireiškimu anglai nori pasakyti. Bet esmė juk ne pavadinime, o pačiame žuvų gaudyme, tad kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Masalo paruošimas
Kai kurios karpinės žuvys dažniau maitinai viduriniuose vandens sluoksniuose arba prie pat jo paviršiaus, nei dugne. Tai – aukšlės, raudės, šapalai, strepečiai, neretai pakilusios nuo dugno skrandžius kemša ir kuojos arba net karšiai, karpiai bei karosai. Tokie karpinių mitybos ypatumai labiau būdingi šiltajam metų periodui, tačiau giedromis rudens dienomis, ypač bobų vasaros metu, žuvys irgi kyla į aukštesnius vandens sluoksnius.
Į šiuos žuvų maitinimosi ypatumus pirmiausia atkreipė dėmesį žvejai sportininkai, kurie varžybų metu neretai laikosi taktikos pagauti daug, tegul ir smulkesnių žuvų, tačiau jų bendras svoris gali atnešti besirungiantiems meškeriotojams pergalę.
Tad stengdamiesi sužvejoti daugiau nei varžovai, žvejai sportininkai ištobulino minėtąją On the Drop techniką, kuri remiasi lėtu masalo skendimu. Esmė paprasta – besimaitindamos aukščiau dugno žuvys griebia į dugną skęstantį masalą.
Kadangi apie tokią žūklę sportininkai išmano veikiausiai daug geriau nei aš, rašinys orientuotas į paprastą meškeriotoją, kuris žuvaus stovinčiame vandenyje (teoriškai galima ir ramiose upių įlankose, nors nebandžiau), nes remiantis varžybų patirtimi tokį žuvų gaudymą galima puikiausiai išnaudoti ir kasdienėje žūklėje. Čia nereikės specialių sudurtinių sportinių meškerykočių, pakaks kiek ilgesnio teleskopinio koto arba match tipo meškerės su rite. Kiek teko bandyti tokį žūklės būdą match įrankiu, jis geriausiai tinka gaudant nedideliu atstumu nuo kranto arba žvejojant iš valties.
Skęstantis pavienis kąsnis dideliame vandens tūryje vargu ar greitai papultų į žuvų akiratį, jei nepanaudotume atitinkamos jaukinimo taktikos bei tam tikros jauko sudėties. Kadangi varžybose žvejai dažnai žuvauja musės lervomis, tokį pat masalą rekomenduočiau ir paprastiems meškeriotojams, juolab jis yra universalus ir puikiai tinka visų anksčiau išvardytų žuvų žūklei. Kita vertus, yra vienas niuansas, kuris riboja vilioklių universalumą.
Tiesa, norėčiau įterpti vieną anekdotinį atvejį...
Sykį kalbu su šiuo metu esančių masalų automatų, kuriuose galima nusipirkti įvairių gyvų masalų ir jauko, savininku. Klausiu: ar jau įdėjai į savo „bankomatus“ „matilių“? Atsako: ne, bet uodo trūklio lervų yra. Po to man pasakoja, kad sulaukia naktį skambučio iš žvejo, kuriam būtinai reikia „dzikų“, tačiau automatuose jų neranda, ten tik sliekai, uodo lervos ir musės lervos.
Bet grįžkime prie straipsnio. Musės lervos, lyginant su kitais masalais, pagal savo svorį yra vidutiniškai sunkus vilioklis, taigi skęsta jos gana greitai. Užkabinta ant kabliuko lerva būna dar sunkesnė, tad ir grims ji dar greičiau.
Tačiau šį masalą galima paruošti taip, jog jis būtų plūdresnis, nei tai yra natūraliai. Musės lervas reikėtų patalpinti į dėžutę, kurioje yra pripilta maždaug 1–2 mm vandens. Pilti ne saują „dzikų“, tačiau paskleisti juos plonu sluoksneliu. Lervutės pradžioje ropos dėžutės dugne, bet vėliau ima ryti orą ir iškils į vandens paviršių. Tokiu būdu jos tartum savotiški balionai prisipumpuos oro.
Jei musės lervą pradursime per jos kūnelio vidurį, toks masalas grims, kaip grimzdęs. Bet kuomet ją užkabinsime tik per užpakalinę dalį pro odelę, o taip, beje, ir reikia nerti musės lervą, nes ji ilgai bus gyva, iš lervutės „pripumpuotas“ oras neišeis. Pridėjus kabliuko svorį toks masalas savo plūdrumu bus toks pats, kaip be kabliuko tiesiog į vandenį įmesta lerva.
Sistemėlė ir jos montavimo niuansai
Yra kai kurių dalykų, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį. Visų pirma – kabliukas. Jis turėtų būti ne didesnis, kaip Nr. 12 ir iš plonos vielos. Taip yra ne vien todėl, kad ant tokio geriau kabinti musės lervas, tačiau plonavieliai kabliukai lengvesni, o tai šiuo atveju labai svarbu.
Taip pat didelę reikšmę turi valas. Jis neturėtų viršyti 0,18 mm, kadangi pati sistemėlė yra jautri, o plūdės naudojamos lengvos. Aš netgi rekomenduočiau imti dar plonesnį nei 0,16 mm pagrindinį valą, nes pavadėlis bus apytikriai apie 0,10–0,12 mm diametro.
Reikėtų turėti omenyje ir į valo plūdrumą. Į šį faktorių retai žvejai orientuojasi, dažnai tai iš tiesų neturi didelės reikšmės, bet šiuo atveju jis gali būti svarbus. Dauguma valų, kurie skirti žūklei su match tipo įrankiais yra pasunkinti, kad greičiau nuskęstų. Gaudant su lėtai grimztančiu masalu toks valas netiks.
Ir trečiasis sistemėlės darbą (t. y. lėtą skendimą) įtakojantis veiksnys tas, kad nenaudosime suktuko, kuriuo įpratę jungti pagrindinę giją su pavadėliu. Netgi labai smulkus suktukas turės papildomo svorio ir greitins masalo skendimą, o tai jau yra negerai.
Pavadėlį su pagrindiniu valu sujungsime kilpa į kilpą. Gaudydamas plonu pagrindiniu valu, jei jis ne storesnis nei 0,14 mm, pavadėlio aš apskritai kartais atsisakau. Pasaitėlis neturėtų būti ilgesnis nei 50 cm, nes kitaip sistemėlė gali prarasti jautrumą. Jei pavadėlio nenaudosime, ne didesniu negu nurodžiau atstumu nuo kabliuko, prie valo prispauskite svarelį.
Montuojant sistemėlę labai svarbi jos dalis yra plūdė. Paprastai aš naudoju waggler tipo vamzdelio formos plūdes pagamintas iš permatomo plastiko. Jų tik viršūnėlė yra nudažyta ryškia raudona spalva. Šios plūdės labai jautrios, kita vertus, permatomas plastikas skaidriame vandenyje negąsdina žuvų, o tai irgi svarbu, nes kartais jos griebia visai prie pat paviršiaus esantį masalą, kaip, beje, ir yra šiuo atveju.
Plūdės gali būti ir tipinės waggler, tačiau tolimesniems užmetimams labiau tiks su papildomais svareliais apkrauta apačia. Tokiu atveju galėsime montuoti dar lėčiau skęstančią sistemėlę.
Paprastai svarelius išdėstau pagal atvirkštinės proporcijos principą. Prie pat plūdės sukoncentruoju du trečdalius visos svarelių masės, o likusį jų svorį paskirstau į tris mažėjančias dalis. Maždaug už 30 cm nuo viršutinių svarelių (dažniausiai arti plūdės ant valo užspaudžiu ne vieną, bet tris vienodo svorio svarelius) tvirtinu svarelį, kuris sudaro pusę likusios svarelių masės.
Žemiau jo, bet šįsyk jau per 15 cm, ant valo tvirtinu mažesnį svarelį. O patį mažiausią – perpus mažesniu atstumu – t. y. už 7–8 cm. Jei pilnam sistemėlės subalansavimui prireiktų dar vieno svarelio, jį tektų ant valo užspausti dar mažesniu, maždaug 3–4 cm nuotoliu. Nors paprastai savo naudojamų plūdžių plūdrumą puikiai žinau ir dar vieno papildomo gramzdo nenaudoju.
Jau minėjau, kad gaudant tokia sistemėle labai svarbu teisingai jaukinti. Tai daroma labai paprastai – maždaug kas 20–40 minučių (priklausomai nuo kibimo intensyvumo) ties plūde metu saujelę musės lervų.
Suprantu, kad žvejai sportininkai tai daro dažniau, bet taip pat puikiai suvokiu, jog paprastoje žūklėje netgi toks musės lervų mėtymas yra pernelyg brangus mūsų meškeriotojams. Bet visuomet galima rasti išeitį. Musės lervas gali atstoti perlinės kruopos, kviečiai, šutintos kanapės ir pan. Galima naudoti mišrų jaukinimą, kuomet dažnai mėtoma po saujelę kruopų, o kartais – į vandenį įberiama ir musės lervų.
Meškeriojant tokiu principu reikia dažnai iš naujo užmesti masalą. Paprastai aš tai darau kas 3–5 minutės. Aišku, neretai nutinka, kad žuvys griebia ir jau visiškai nusileidusią musės lervą, tačiau visgi dauguma jų, jei tik žvynuotosios pakilusios nuo dugno, tai daro viliokliui besileidžiant.
Nors pati sistemėlė ir yra labai jautri, visgi žuvų kibimas matomas prastokai. Turiu omenyje, kad tuo metu, kai masalas skęsta, plūdė dar nebūna atsistojusi vertikaliai ir ji arba visiškai guli ant vandens, arba yra pusiau stovinčioje padėtyje. Todėl, pajutus bent menkiausią plūdės virptelėjimą, reikėtų tuojau pat pakirsti.
Romualdas Žilinskas
