Mažos vartiklės ir margieji upėtakiai
Plėšrūnių gaudymas mini vartiklėmis – jau ne naujovė. Kaip, beje, ir kai kurių taikiųjų žuvų žūklė šiais masalais. Tačiau aš noriu pakalbėti apie upėtakių žvejybą tomis mažomis blizgėmis. Ir ne apie tvenkiniuose auginamų vaivorykštinių, o mūsiškių margųjų...
Pavasaris, tad daugumos plėšriųjų žuvų žūklė šiuo metu draudžiama dėl jų neršto. Kas belieka spiningautojui? Ešerys, šapalas, meknė. Regis, viską išvardijau.
Na, taip, dar upėtakis, bet jo dabar neminėjau specialiai, kadangi lyginti šią žvynuotąją su minėtomis žuvimis, reiškia mažų mažiausiai įžeisti upėtakiautojus. Jie turi savo filosofiją apie žvejybą, kuriai galima pritarti arba ne – straipsnis juk ne ta tema.
Tačiau veikiausiai niekas nesiginčytų dėl žvejų pamėgtų tradicinių formų vartiklių kibumo – taip, išties kai kada šie masalai gali rodyti stebuklus. Visgi tokios blizgės yra palyginti statiški viliokliai, nes kiekvienas jų modelis turi savo žaidimo braižą, kuris praktiškai nekinta, nebent pradėtume jį traukti greičiau arba lėčiau. Tačiau net ir tada animacija iš esmės nesikeis, tiesiog taps daugiau ar mažiau išraiškingesnė.
Kita vertus, ties šiais teiginiais pats sau užsidėčiau didelį klaustuką, kadangi blizgių žaidimo pobūdį lemia ir spiningautojo meistriškumas naudojant vienokį ar kitokį jų traukimo būdą. Bet apie tai dar kalbėsiu, kuomet pasakosiu apie upėtakių žūklę, nes dabar noriu grįžti prie pačių masalų.
Masalų konstrukcija – „ne iš lemputės“
Dabar vis populiarėjančios mini blizgės pirmiausia sukuriamos kompiuteriniu būdu. Nors, reikėtų pažymėti, kad apskritai visi spininginiai masalai šiais laikais praeina tokią procedūrą ir niekas iš gamybininkų, prieš paleidžiant gamyklose naujų masalų ar naujų serijų linijas, tikrai nesivadovauja „mokslinio baksnojimo“ principu. Taigi, šioms mažoms vartiklėms specialiomis kompiuterinėmis programomis yra paskaičiuojami svorio centrai, atsižvelgiant į tokių masalų formas, įlinkimus, kad būsimi modeliai galėtų pagal konstruktorių sumanymą turėti vienokius ar kitokius judesius.
Po to gamintojai imituoja įvairias žūklės sąlygas: vandens telkinių tipus, gylius, sroves ir panašiai, kad gaminiai tiktų įvairiems spiningavimo būdams. Galbūt paskutinė frazė mūsų meškeriotojus kažkiek stebina, bet šios vartiklės puikiausiai dirba džigaujant, tvičinguojant, netgi spiningaujant vertikaliai ir net žuvaujant žiemą iš po ledo. Aš net nekalbu apie elementarų traukimą, kuomet blizgė užmetama, meškeriotojas tiesiog suka ritės rankenėlę ir žvalgosi į debesis.
Bet tai dar ne viskas, kadangi, priklausomai nuo spiningavimo metodo, kinta ir kiekvieno modelio žaidimo braižas.
Šioje vietoje reikėtų jau konkretesnių pavyzdžių. Tarkim, Lucky John mažosios vartiklės, kurių yra ne viena serija. Išvardysiu: AYU, Cleo, EOS, Pepa, Juna, IMA... Padėjau daugtaškį, kadangi Lucky John kone kasmet žvejams pateikia naujovių.
Jei pažiūrėtume į išvardytų pavyzdžių plokščią vaizdą, kai kurios blizgės, iš pirmo žvilgsnio pasirodytų beveik vienodos. Tačiau toks suvokimas yra klaidingas, nes, ką jau minėjau, kiekvienos serijos vartiklės vis kitaip centruotos, lankstytos, jos turi nevienodą svorio ir dydžio santykį ir todėl jų žaidimas gali skirtis labai smarkiai. Beje, paskutinis faktorius, o tai – svorio ir dydžio santykis, yra ne tas pats, kaip blizgės modelio dydis, kadangi kai kuriose serijose bus kelių dydžio vartiklės, kurios, suprantama, turės kitokią kūno masę. Bet mažesnieji modeliai žais taip pat, kaip ir didesnieji konkrečios serijos modeliai.
Reikėtų pažymėti, kad nemažai Lucky John mažų vartiklių modelių, priklausomai nuo serijos, svers nuo 1,8 iki 8 g, jų dydžiai varijuos kelių centimetrų ribose, pradedant vos 2,5 cm mažylėmis. Šiuo metu Europoje, Amerikoje, o ypač Japonijoje yra savotiškas mažų vartiklių bumas. Vis didėjantį susidomėjimą mažosiomis blizgėmis lemia tai, kad jos universalios, jei lyginsime su tos pačios rūšies didesniais masalais. Šįsyk kalbu ne apie darbines savybes, bet apie gaudomų žuvų įvairovę, nes tokiomis blizgėmis galima suvilioti visas be išimties plėšrūnes, o taip pat ir daugumą „taikių“ žvynuotųjų. Aišku, Azijos šalyse, kaip ir Europoje (ar reikėtų sakyti atvirkščiai?) tokiais masalais ypač sėkmingai gaudomi vaivorykštiniai upėtakiai, pastarųjų žuvų žūklė irgi „lipa į aukštumas“.
Jei jau prakalbau apie vaivorykštinių upėtakių ir karpinių žuvų gaudymą, akcentuočiau, kad jų gaudymui Lucky John paruošusi specialią blizgių spalvinę gamą.
Kai kurie spiningautojai stebisi, kad šios vartiklės nudažytos mėlyna, žalia, raudona ar net kokia nors sunkiai apibūdinama spalva. Paprastai tokio tipo masalai būna natūralaus metalo arba marginti emale, bet pastarųjų blizgučių dažnai pasitaiko itin išskirtinių atspalvių. Būtent jie ir sumanyti vaivorykštinių upėtakių ir karpžuvių spiningavimui. Sugalvoti yra viena, bet ar iš tiesų tokios spalvos tinka?
Nereikėtų mūsų žvejams baimintis tos „egzotikos“, nes ji gali būti vandens vabzdžio ar kito žuvų racione pasitaikančio gyvio (tarkim, moliusko) spalvinė imitacija. Kartais tai, ką žvejai mato žiūrėdami į spininginius masalus, visiškai neatitinka to, ką mato žuvys, nes priklausomai nuo vandens drumstumo, gylio, apšvietimo, dugno fono ir kitų veiksnių spalvos kinta, kitąsyk net kardinaliai. Kai kurių mūsų meškeriotojų mąstymas dar labai stereotipinis, nes, jų nuomone, vartiklė būtinai yra tik žuvelės imitacija.
Nenoriu leistis į rimtesnius svarstymus, tarkim, apie plėšrūnių ir net „taikiųjų“ žuvų agresiją ar kitus puolimo instinktą skatinančius veiksnius, bet paprasčiausias pavyzdys gaudant šapalus, meknes, neretai ir vaivorykštinius bei mūsų marguosius upėtakius rodo, kad būtent emale padengtos blizgės yra geidžiamas vilioklis.
Mažoms blizgėms – savita traukimo technika
Žvejyba mažomis vartiklėmis – itin įdomus užsiėmimas, kuris spiningautojui suteikia ne tik daug emocijų, bet ir atveria platesnius žvejybos horizontus manipuliuojant tokio tipo masalu. Pavyzdžiui, margųjų upėtakių žūklė.
Nerašysiu apie ilgus pasivaikščiojimus pavasarėjančiomis lankomis, miškais ir šilais upelių pakrantėmis, upėtakių paieškas – apsieisiu be lyrinių nukrypimų, geriau išsyk pereisiu prie „reikalo“.
Upėtakiai įvairiuose nedideliuose upeliuose paprastai ieško gilesnių duobių. Tačiau siūlant šioms žuvims vilioklį kyla esminė problema – mažame upelyje yra tegul ir gili, bet nedidelio ploto duobelė. Spiningaujant tradicine sukriuke, vilioklis tiesiog „prašauna“ būsimam laimikiui virš galvos, nes staigiai jo nunardinti neįmanoma, ypač esant smarkesnei tėkmei. Kita vertus, netgi pati sukriukė pagal savo konstrukciją nesukurta tokiems manevrams. Belieka vobleris.
Tačiau ir vėl nesklandumai: voblerį tenka ne tik spėti staigiai panardinti norimoje vietoje, ne tik pakelti aukštyn (bjauri šio masalo savybė – greitai „pasigauna“ kliuvinius), tačiau reikia, kad vobleris turėtų tikslų panirimo gylį. Juk kitu atveju masalas arba daužysis į dugną ir įstrigs šiekštyne, arba, kaip ir sukriukė, praplauks upėtakiui virš galvos. Gal kiek sutirštinau spalvas, bet panašiai nutinka, nes duobė duobei nelygi ir neaišku, koks ten yra gylis – 0,5, 1,5 ar 2 m.
Gaudant mini vartiklėmis tokiais atvejais naudojama speciali spiningavimo technika. Priklausomai nuo srovės greičio ir gylio blizgutė užmetama 1 ar 2 m virš duobės prieš tėkmę ir leidžiama masalui laisvai skęsti tik vos įtempus valą, kad galimo upėtakio puolimo atveju jį pajustume ir spėtume laiku pakirsti. Žuvis vartikliukę iš tiesų gali atakuoti jau pirmosiomis jos grimzdimo akimirkomis, kadangi tokia blizgė puikiai virpa net laisvo skendimo metu.
Normalesniu spiningu mes be vargo pajausime, kad mažytė blizgutė jau pasiekė dugną. Tuo metu žvejys dar gali suspėti keletą kartų lengvai patrūkčioti vartiklę, kol srovė masalą išneš iš duobės. Už duobės „slenksčio“, kur dugnas išsilygina, reikėtų tiesiog įtempti valą ir leisti tėkmei kažkiek laiko pačiai žaisti su vartikle. Nereikia baimintis, kad blizgutė bus „išspjauta“ į vandens paviršių.
Kitaip, nei sukriukė arba vobleris, šis masalas žaidžia ne vienoje vietoje, o virpėdamas savo darbą paįvairina chaotiškais judesiais. Tokia animacija tikrai neatrodo mechaniška, o veikiau net labai natūrali.
Dabar jau galima imtis kitokios spiningavimo technikos – tvičingavimo. Tai atliekama labai paprastai: vienas lengvas trūktelėjimas spiningu ir suvyniojama nedidelė laisvo valo atkarpa, dar vienas trūktelėjimas bei ritės pasukimas, ir taip toliau. Galima elgtis priešingai, t. y. leisti blizgei tolti pasroviui, manipuliuojant ja tokiu pačiu lengvo tvičingavimo principu. Šiuo atveju imituojamas pabaidytas ir sprunkantis slėptis žolėse mailiukas.
Aišku, gaudant su mažomis blizgėmis, įmanomi ir kitokie jų vedimo variantai ar variantų deriniai, kurie priklausys nuo konkrečių žūklės sąlygų bei spiningautojo fantazijos – žvejokite, eksperimentuokite ir laimikis netruks jus nudžiuginti. Labai tikiuosi, kad tai ir bus upėtakis.
Romualdas Žilinskas
