Mažesnių nei metras – negaudysim! Lydekų paieškos
Tęsiu pirmoje šio straipsnių ciklo dalyje pradėtą pasakojimą apie lydekų įpročius. Bet ne apie tų, kurias pagauname dažniausiai, o apie pačių didžiausių, kurios mums užkimba daug rečiau nei norėtųsi.
Kalbant apie dideles šios rūšies plėšrūnes, negalima nepaminėti ir mažesniųjų, nes tenka lyginti ir vienas, ir kitas lydekas, kad žvejams būtų aiškiau, kuo jos tarpusavyje skiriasi. Mažesniosios aštriadantės dažnai lindi pasislėpusios ne vien todėl, kad netikėtai, kas būdinga visoms aštriadantėms grobuonėms, atakuotų aukas, bet kartu dar ir išvengia savo didžiųjų gentainių nasrų.
Pačios didžiausios lydekos neturi natūralių priešų, jos yra mitybinės grandinės viršuje, tad gali leisti sau medžioti atviresniuose vandens plotuose ir bet kada keisti tinkamas pasalai vietas. Maksimalių gabaritų grobuonės yra vienišės, kadangi ribotame plote kelios stambios plėšrūnės neras pakankamai daug ir tinkamo dydžio žuvų bei trukdys viena kitos medžioklei. Tai, jog kai kuriose vietose beveik visuomet aptinkama didelių lydekų, rodo, kad joms visada čia pakanka tinkamo maisto.
Štai tokiais faktais remiasi antrosios teorijos šalininkai. Norint suprasti viską, ką turiu omenyje, teks perskaityti ir pirmąją šio ciklo dalį.
Sunku nesutikti ir su vienais, ir su kitais abiejų žvejų grupių teiginiais, aiškinimai gana logiški, nors kai kur ir kertasi tarpusavyje. Tačiau, manding, viskas čia yra gerokai sudėtingiau, kadangi net ir tos pačios rūšies žuvys skirtinguose vandens telkiniuose elgiasi gana skirtingai.
Ypač plėšrūnės, nes jos greičiau už savo aukas sureaguoja į pakitusias aplinkos sąlygas, persiorientuoja, grobuonės, jei norite, yra protingesnės už taikiąsias žvynuotąsias. Tiesą sakant, taip yra ne tik žuvų pasaulyje, bet nenukrypsiu...
Stovinčio vandens telkiniuose
Kas skaito mano straipsnius, tikriausiai pastebėjo, kad esu linkęs galbūt kiek perdėtai kalbėti apie žuvų gebėjimus elgtis ne vien instinktyviai. Ir toks vertinimas atsirado ne vien iš pagarbos savo priešininkei (kad ir ką sakysite, žūklė vis tiek liks žmogaus ir žuvies dvikova), bet yra ir daugiametės žvejybos rezultatas.
Galbūt ichtiologai nelabai juoksis iš tokių mano žodžių, nes jų tarpe irgi yra gana daug žuvaujančių įvairiais žūklės būdais, tad supras, jog kartais žvejybinis požiūris, žmogiškos emocijos nustumią į šalį mokslines išvadas. Juk argi ne šis tas daugiau, nei elementarūs instinktai, leidžia išlikti kad ir minėtoms lydekoms visiškai išgaudytuose vandens telkiniuose ir dar pasiekti maksimalų dydį?
Argi maža atvejų, kuomet kokioje nors baloje, kurioje jau prieš dešimtmetį žvejai, regis, suviliojo visas iki vienos lydekas, prie to prisidėjo dar ir vietiniai brakonieriai (deja, tai išties nereti liūdni faktai), staiga kažkam užkimba didžiulė plėšrūnė, kuri buvo vienintelė ir paskutinė tų vandenų valdovė? Juk kažkokiu būdu jai pavyko išvengti visų žabangų. Ir taip kalbu ne iš nuogirdų, nes pačiam teko bent du sykius būti tokių įvykių dalyviu.
Neatsisakau ankstesnių savo žodžių, kuomet sakiau, jog vandens telkinys nelygus telkiniui ir galimai vietinės lydekos elgiasi išskirtinai arba bent jau nebūdingai daugumai. Kaip ten bebūtų, visgi dėsningumų galima rasti visur, nes tai yra vienos rūšies žuvys. Todėl dabar tęsiu pamąstymus apie dideles lydekas bandydamas tiksliau apibūdinti jų buveines.
Turbūt niekam nekyla abejonių, kad bent jau teorinė galimybė, jog dideliuose bei giliuose vandens telkiniuose gyvena daugiau rekordinio dydžio egzempliorių, yra pati didžiausia. Paradoksalu, tačiau būtent čia sunkiausiai aptikti ir jų mėgstamus medžioklės plotus. Ypač, kada ežero ar tvenkinio dugnas yra kalvotas, raižytas, apaugęs vandens augalais. Tada, ir vėl bent jau teoriškai, surasti stambų lydį galima ties bet kuriuo žymesniu dugno pokyčiu, kada šlaitai leidžiasi žemyn šalia vandenžolių plotų.
Visgi neverta labai atkakliai ieškoti ypač gilių su stačiais šlaitais griovų. Kur kas produktyvesnės vietos yra tos, kur echoloto ekrane išryškėja itin aiškios povandeninių sąžalynų „laukymės“, už kurių dugnas leidžiasi ne itin staigiai, tačiau ir nelabai nuolaidžiai, ir nebūtinai labai giliai. Nors gali būti net visiškai lygaus grunto ruožas, bet tarsi su dviem aukštais želiančia augalija.
Turiu omenyje didelius skirtingų vandens augalų rūšių plotus, kurie susilietę vienas su kitu ir vizualiai sudaro labai ryškias skirtingų aukščių žaliąsias juostas, o už jų tęsiasi dugno plynė. Tačiau, pažvelgę iš arčiau, pamatytume, kad tai ne angliška pievelė, nes pirmojo bei antrojo aukšto žolynų kraštai banguoti.
Tose „kišenėse“ labai mėgsta tūnoti lydekos, jos kartais išsidėsto pirmame, o kitąsyk – antrame aukšte. Čia gali sutikti įvairaus dydžio aštriadančių, bet smulkmės beveik niekada nebūna. Dažniausiai – 2,5–3,0 kg grobuonės. Tačiau jei tokie augalų plotai yra didesniame nei 5 m gylyje, labai tikėtina pagauti ir gerokai stambesnių lydekų. Galbūt net metrinių...
Už priekrantės nendrynų ir švendrynų juostų, lelijų ir lūgnių plotelių rekordinių aštriadančių vargu ar rasite – visgi jos yra gilesnio vandens mėgėjos. Taip, žūklė tokiose vietose bus labai smagi, tačiau kibs tik mažos ir vidutinio dydžio lydekos. Beje, reikėtų pabrėžti, kad nuotolis nuo kranto čia mažiau svarbus, esmė – didesnės gelmės trūkumas.
Tą patį galima pasakyti ir apie ilgus į ežero vidurį įsiterpusius kranto iškyšulius. Šalia jų gali būti netgi pakankamai daug augalijos, gylis taip pat nemenkas, tačiau nepakankamas, ir tokiose vietose karaliauja veikiau vidutinės, bet ne pačios stambiausios grobuonės. Išimtis gali būti kai kurie tvenkiniai, kadangi čia yra užtvindyti kadais plytėję sausumos plotai, todėl šių vandens telkinių reljefas skiriasi nuo ežerų, čia gylis gali staiga kisti ir visai šalia krantų.
Daug realiau užtikti medžiojančią metrinę grobuonę, kur nors ežero viduryje tarp dviejų povandeninių kalnelių. Jų viršūnės gali būti iškilusios ir matomos net plika akimi – tai didesnės reikšmės neturi – svarbiausia, kad tarp šių kalvų yra pakankamai gilu ir ant jų šlaitų auga bent kiek vešlesnė augmenija.
Tekančiame vandenyje
Upėse rekordinių lydekų paieška iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir paprastesnė. Tai, be abejo, vietos šalia giliausių duobių arba ties posūkiais, kur upė siaurėja ir vaga būna priartėjusi prie kranto. Čia srovė kiek sulėtėja, ir, tai, rodos, turėtų būti ideali vieta stambioms lydekoms. Veikiausiai taip ir buvo – kažkada.
Tačiau tai puikiai žino visi aplinkiniai žvejai ir, jei čia plaukiojo didelė margašonė – ji jau seniai pagauta. Gal ir paleista, tačiau nesyk pasimokiusi, todėl spruko iš šios žūklavietės. Nebūtinai toli, galimai randasi kur nors šalia, bet pasitraukusi kone į pačią vagą.
Vidutinių upių žemupiuose ir vidurupiuose, taip pat ir didelių upių vidurupiuose ar aukštupiuose vaga gali būti prigludusi prie kurio nors kranto ir tiesiojoje. Tokios vietos nelabai traukia lydekautojus, nes ten yra statūs krantų šlaitai, prastas priėjimas prie vandens, daug medžių sąvartų, stambių riedulių, dėl ko sudėtinga vesti masalus. Kita vertus, čia gana smarki tėkmė, tad vietos neatrodo tinkamos lydekoms.
Bet tokia nuostata dažnai klaidinga, kadangi stambios žuvys nebijo smarkesnės srovės, be to tėkmė padugnėje gali būti net visiškai lėta. Juolab, slėptuvių čia į valias, tad didelių lydekų tokiuose ruožuose tikrai yra. Ir net ne viena. O kaip pateiksite joms masalus, kaip trauksite užkibusias, tai jau atskira kalba...
Suvilioti gigantę daugiau galimybių nuo krantų nutolusioje vagoje, kada upė kaip tik yra praplatėjusi. Tačiau pasiekti ją nuo kranto sudėtinga net ir spiningaujant labai sunkiais ir toli užmetamas masalais. Tenka autis bridkelnes arba lipti į valtį.
Beje, pačias didžiausias lydekas upėse paprastai sužvejoja velkiautojai, kurie turi galimybę traukti paskui valtį į bet kokį gylį neriančius įvairaus dydžio masalus. Tai nemenkas privalumas prieš spiningautojus net ir žuvaujančius iš užinkaruotos valties, nes taip žvejojant paprastai apsiribojama tam tikro dydžio, svorio viliokliais. Deja, spiningaujant labai dideliais masalais (o plačiai gerklei – atitinkamas kąsnis) tėkmėje animuoti sudėtinga.
Šiaip jau stambių lydžių daugiausiai sužvejojama Nemune žemiau Kauno iki pat šios upės žiočių. Didelėmis aštriadantėmis garsėja kadais statytos akmeninės dambos, kurios pradeda rikiuotis žemiau Jurbarko dešiniajame krante. Pradedant Kriūkų miesteliu yra jų ir kairiajame Nemuno krante.
Priešingai nei smulkesnių lydekų, rekordinių egzempliorių reikia ieškoti ne priešdambiuose, tačiau uždambiuose, toliau nuo pačių dambų. Beje, čia srovė gana smarki. Kaip ir ties dambų galais, kur irgi galima suvilioti neeilinių gabaritų plėšrūnę.
Taigi teoriškai surasti didelę lydeką ne taip ir sunku. Bent jau paskaičius, ką parašiau. O iš tiesų tai ilgas ir varginantis darbas, nes praktika, kaip žinote, labai smarkiai skiriasi nuo teorijos. Pamąstykite, gal neverta net pradėti tikslingai žvejoti gigančių, gal tiesiog tegul būna kaip loterijoje – geriau tikėtis to laimingo atsitiktinumo gundant mažesnes lydekas.
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas
