Mažesnių nei metras – negaudysim! Bendrais bruožais apie masalus
Jei jau apsišarvavote angeliška kantrybe ir užsibrėžėte tikslą pagauti metrinę lydeką, įsigijote tvirtą įrangą, tam tinkamus pintus valus, belieka išsirinkti ir reikalingus masalus. Ateis eilė ir jiems, o kol kas šiek tiek teorinių žinių.
Dar kartą pakalbėkime apie lydekų elgseną. Mokslininkų duomenimis, aštriadantės dažniausiai čiumpa žuvis, kurios savo svoriu atitinka maždaug 10–15 proc. šių plėšrūnių kūno masės. Žvejojant kilogramines lydekas, mūsų naudojami masalai pagal dydį galbūt nevisiškai atitinka tuos nurodytus procentus, tačiau ir ne itin skiriasi.
Bet, jei remtumėmės minėtais duomenimis gaudydami stambiąsias grobuones, tai, tikėdamiesi 10 kg lydekos, turėtume jai siūlyti spininginius vilioklius, kurie savo dydžiu atitiktų... maždaug 1,0–1,5 kg karšį ar kitą kokią apie 35–40 cm ilgio žuvį! Dar didesnei reikėtų vos ne pusės metro ilgio masalo.
Be abejo, tokių yra, tačiau jie skirti jūrinių plėšrūnių žvejybai ir gėluosiuose vandenyse nenaudojami. Jūroje – visiškai kiti prioritetai, kitokios žūklės sąlygos, tad nenuostabu, kad ten prireikia ir milžiniškų masalų. Suprantama, niekas nedraus juos naudoti ir ežere ar upėje, tačiau nelabai tikiu, kad tuos vilioklius griebs mūsiškės lydekos.
Nors gal taip ir bus, tačiau esmė juk ne vien dydyje, bet dar ir panašume į tikras aukas – judesiuose, spalvoje, formoje ir panašiai. O kokią įrangą tuomet jiems naudoti? Nebent velkę...
Tinka ir maži, ir dideli
Žodžiu, tai jau kraštutinumai. Pilnai pakaks perpus mažesnių, tarkim, 20–25 cm dydžio guminukų iš big bait serijos, ar iki 20 cm voblerių. Nors, grįžtant prie velkiavimo, esu žuvavęs ir su 30 cm vobleriais, ir netgi labai sėkmingai. Tačiau taip būna vėlų rudenį, kuomet bet kokios plėšrūnės renkasi stambesnius vilioklius.
Kodėl lydekos mieliau griebia didelius guminukus nei tokio paties dydžio voblerius, sunku pasakyti. O gal ir ne – manau, mes paprasčiausiai jais rečiau žuvaujam, priežastis jau minėjau. Beje, metaliniai masalai, dabar kalbu apie pas mus naudojamas vartikles ar sukriukes, yra juo labiau mažesni.
Kai kas veikiausiai dabar skaito ir sukioja pirštą sau prie smilkinio, kadangi jis pastoviai spiningauja standartiniais 4–5 colių guminukais, iki 10 cm dydžio vobleriais ir yra sužvejojęs ne vieną tuziną rekordinio dydžio lydekų. Pilnai tikiu, kadangi stambios plėšrūnės neretai, o kai kuriuose telkiniuose net labai dažnai ryja panašaus dydžio žuvis, nes tokių yra daugiausiai ir jos lengviausiai sumedžiojamos.
Tai būtų bet kokių karpinių žuvų jaunikliai arba nedidelės, bet labai gausios smulkios žvynuotosios, tarkim, aukšlės, gružliai, taip pat pūgžliai, nedideli ešeriai, dar nesubrendusios ar vos pasiekusios brandą seliavos ir panašiai. Turiu gal prieš dvylika metų vieno žvejo atsiųstą nuotrauką, kurioje matosi prapjautu pilvu didžiulė lydeka ir jos skrandžio turinys – 12 mažų ešeriukų. Jos nepublikuosiu, estetikos ten mažai, juolab pastaruoju metu viešojoje erdvėje vaizdai iš morgo ar karo lauko toleruojami labiau nei koks nors negyvas ar tariamai negyvas padaras.
Grįžtant prie to smilkinį bekrapštančio žvejo, reikėtų pasakyti, kad jis galbūt yra net labai patyręs lydekautojas, tačiau gaudantis šias plėšrūnes nesirenkant jų dydžių (suprantama, taisyklių ribose) ir šių plėšrūnių išties sužvejojęs šimtus. Tačiau kiekvienam šimtui tenka tik viena, na, gal dvi labai stambios lydekos, apie kokias dabar kalbu. Tad jei, turėdamas tokią patirtį, žuvautų tikslingai dideliais masalais, jų per tiek laiko pagautų tikrai daugiau.
Kita vertus, masalų gabaritus reikėtų sieti ne vien su gaudomų lydekų dydžiais, tačiau ir su vandens telkinių gyliu. Elementaru – mūsų upės, jei lyginsime su didžiausiais ežerais, atrodys visiškai seklios. Tad tikrai nesuklysiu pasakęs, kad čia absoliuti dauguma didžiųjų grobuonių spiningaujant sužvejojama ant tų standartinių keturių colių guminukų ir irgi lygiai taip pat populiarių 9 cm dydžio voblerių. Faktas, kad visos tos grobuonės buvo pagautos atsitiktinai.
Tiesa, dar vienas pastebėjimas, bet jis nesusijęs su masalais. Upių lydekos dažniausiai būna ilgesnės. Arba labiau ištįsusios, čia jau vadinkit, kaip norit. Suprantama, kad metrinė grobuonė, ką ir sako straipsnio pavadinimas, pagauta tėkmėje svers mažiau nei sužvejota stovinčiame vandenyje.
Ir visgi ežere paprasčiau...
Nemanau, kad rekordinio dydžio lydekų Lietuvos didžiosiose upėse plaukioja mažiau nei ežeruose ar tvenkiniuose. Paprasčiausiai jų čia niekas specialiai nemeškerioja. Arba beveik nemeškerioja.
Skamba paradoksaliai, jei pamenat, ką rašiau prieš tai publikuotame rašinyje, juk tekančiame vandenyje praktiškai kone visos stambių lydžių žūklavietės iššifruotos, jas žino daug spiningautojų. Tačiau yra keletas niuansų, kurie padeda išsukti sveiką kailį upių plėšrūnėms.
Visų pirma, jos būna smarkiai išsimėčiusios po visą upę. Juk jei žinai kažkokią duobę Nemune netoli Kulautuvos, tai sekanti tinkama didelėms grobuonėms galbūt bus prie Kriūkų, dar kita prie Veliuonos ar Raudonės, o jei nori nuplaukti ar nuvažiuoti dar prie kitos duobės, tai teks pasiekti jau ir Jurbarką ar Baltupėnus. Ir čia veikiausiai bus po vieną, na, gal dvi dideles lydekas. Ar bent vienas rekordinių lydžių gaudytojas per dieną sugebės patikrinti daugiau nei dvi „topines“ žūklavietes?
Gal aš čia pernelyg išsiplėčiau su geografija, nes rastume ir atkarpų, kur tupi ne viena stambi aštriadantė. Visgi upinės plėšrūnės judresnės už gyvenančias tvenkinyje ar ežere, todėl jos gali leistis kone į pačią vagą, duobės dugną ar atplaukti arčiau vieno ar kito kranto, „pasilypėti“ ant vagos, duobės šlaitų. Upė tai senka, tai kyla, metų laikas ir vandens lygis koreguoja lydekos pasalos vietas, ji tokiems pokyčiams pasiruošusi ir atsargoje turi keletą slėptuvių. Galbūt tik vėlų rudenį ir žiemą upių lydekos tampa pastovesnės.
Ežerai stambių lydekų gaudytojus visų pirma traukia savo... vardais. Visi juk žino, kad N ir M ežere buvo pernai ir užpernai pagautos kelios stambios tos rūšies plėšrūnės. O ežere X jų apskritai sužvejojama kasmet. Tai reiškia (daugelio žvejų supratimu), kad tuose telkiniuose gyvena galybė didelių lydekų. Be to, kitaip nei Nemune ar Neryje, jos iš visų pusių yra apsuptos krantų, tad nenuplauks, skirtingai negu upėje, nei aukštyn, nei žemyn. Aukštyn ir žemyn ežere gali būti tik tada, kuomet kalbama apie gylį.
Rašau pusiau pasišaipydamas, nes dalis tiesos tame išties yra. Juo labiau, kad ežerų ir tvenkinių lydekos turi tuose telkiniuose ir lokalias vietas, kur tūno bent keletas stambių plėšrūnių. Tad čia viskas daug „kompaktiškiau“ nei upėje. Naudodamas modernius echolotus ežere ar tvenkinyje ilgai netruksi išsiaiškinti ne tik tikslius plėšrūnių pamėgtus plotus, bet ir tos dienos maitinimosi gylius.
Kita vertus, gana dažnai jau atplauki pagal GPS nuorodas, nes čia žuvauji ne pirmąsyk arba gavai duomenis iš draugo. Gali apsieiti ir be jokių prietaisų, jei gerai pažįsti ežerą, jis metų metais beveik nekinta. Upėje vargu ar taip bus.
Stovinčių vandenų lydekos labiau prisirišusios ir prie tam tikrų masalų, jų modelių, net konkrečių spalvinių variantų. Žinau vieną ežerą, kuriame lydekų tikrai netrūksta, tačiau norint jas suvilioti, tenka naudoti vartiklę „Jūra“. Ir dar būtinai geltono metalo. Kitokių masalų nė nesiūlyk.
Nors, jei kalbėčiau plačiąja prasme, stambių ežero lydekų gaudymui visų pirma pasirinkčiau silikoninius vilioklius, veikiausiai riperius, bandyčiau ir didelius tvisterius. Vėlgi nepasakosiu, kokiame ežere, bet ten būtent pastarieji masalai labiausiai patinka vietinėms lydekoms. Beje, net ir velkiaujant.
Upinių plėšrūnių skonis keičiasi daug dažniau. Ir tam yra priežastis – jų aukos irgi įvairesnės, nes tekančiame vandenyje daugiau žuvų rūšių. Kaip sakiau, „srovines“ lydekas galima žvejoti su daugiau masalų rūšių, nes upėse sekliau. Bet tas pliusas lygiai taip pat virsta ir minusu – gal tu be reikalo dvi savaites kasdien „žegnoji“ vandenį vobleriais, nes grobuonės užkibtų, jei gaudytum vartiklėmis, arba priešingai. Dar reikia turėti omeny, kad ne visi tėkmėje moka žvejoti.
Kas liečia minėtus pliusus ir minusus, toli ieškoti pavyzdžių nereikia. Rašau straipsnį po pietų, o žvejoti Nemune buvau ryte. Pasiėmiau tris dėžutes voblerių ir, tiesą sakant, specialiai tokių, kurie tiktų būtent lydekoms. Bent jau tikusių pernai ir užpernai. Galvojau, galbūt šitam rašiniui „šviežią“ nuotrauką įkelsiu. Ne, ne, tikrai nefantazavau apie rekordinį lydį, tačiau kokį nors ne visai menką. Ir nė kibimo...
Bežuvaudamas sutikau dar vieną spiningautoją. Jis mėtė nedideles vartikles – labiau stengėsi suvilioti salatį. Bet jo masalą pačiupo tikrai nemažas lydys. Neištraukė – po dvidešimt minučių tąsymosi žuvis nusipurtė nuo kabliuko. Gaila, nes man koks skirtumas, kas tą žuvį pagavo, būčiau bent kolegos laimikį nufotografavęs.
Romualdas Žilinskas
