Masalų kibumo anomalijos. Vobleriai
Savo straipsniuose esu ne sykį kalbėjęs, kad kai kurie vobleriai neretai būna tarsi vieno ar kelių sezonų masalai. Turiu omenyje faktą, kad kažkokie jų modeliai, spalviniai variantai gali puikiai vilioti žuvis vienais metais, tačiau jau kitais praranda tą savybę. Tai natūralu, minėjau ir priežastis, dėl ko taip atsitinka. Tačiau jei du identiški šios rūšies masalai labai smarkiai skiriasi savo kibumu, reikia daryti ir atitinkamas išvadas.
Aš dabar kalbėsiu tik apie tipinius voblerius, nes iš tiesų tokio tipo vilioklių yra labai daug rūšių, o mūsų žvejams tikrasis vobleris bus tas, kuris turės daugiau arba mažiau aptakų kūnelį ir pirmagalyje atsikišusį liežuvėlį.
Liežuvėlio deformacijos
Šie masalai ypač jautrūs mechaniniams pažeidimams. O pati jautriausia vieta, be abejonės, yra ką tik paminėti voblerių liežuvėliai. Kuo jie ilgesni, platesni, įstatyti smailesniu kampu, tuo tokio tipo viliokliai giliau ners.
Aš nenagrinėsiu žaidimo vingrybių, panirimo greičio, gylio ir visa kita, kas lemia individualų kiekvieno modelio animacijos braižą. Bet akcentuosiu, jog ilgesniais liežuvėliais vobleriai nuolat tuo plastikiniu ar metaliniu dariniu atsimušinėja kelyje pasitaikančias kliūtis, aria dugną. Dėl šios priežasties liežuvėlis gali nudilti, skilti, paprasčiausiai iškristi.
Man ne kartą buvę, kuomet ilgesniam laikui padėtas ir išdžiūvęs masalų dėžutėje vobleris vėliau paimtas į rankas „pametė“ savo liežuvėlį. Beje, tai būdinga tik iš balsos ar kito medžio gamintiems vobleriams, kurie darosi vis retesni ir retesni, bet tikrai nėra prastesni nei plastikiniai. Aš netgi ginčyčiausi, iš kurios medžiagos pagaminti tokio tipo viliokliai geriau vilioja žuvis. Bet to nedarysiu, nes šiam straipsniui tai nesvarbu.
Visgi paminėsiu, kad medis yra sunkiau apdorojamas, jis „gyvas“ ir „šiltas“, tokie vobleriai brangesni, jų masinė gamyba sudėtingesnė. Plastikas tarsi sukurtas bet ką gaminti dideliais kiekiais konvejeriniu būdu, nors yra sintetinis, tačiau tai kompensuoja galimybės jį panaudoti diegiant įvairias naujausias technologijas.
Bet grįžtam prie to iškritusio liežuvėlio, kuris bus bet kokiu atveju bus plastikinis, daug rečiau – metalinis.
Taigi bandžiau įklijuoti tą patį liežuvį, bet (koks nusivylimas!) masalas jau nebežaidė, kaip anksčiau, nes traukiamas suko ratus ir virto ant šono. Tiksliai įklijuoti liežuvėlį reikia labai jau daug precizikos, o tai pavyksta gal vieną sykį iš penkiasdešimties. Žinoma, tokios nelaimės nutinka dažniausiai su prastesniais lenkiškais arba kiniškais vobleriais, tačiau ir tarp jų būna net labai kibių masalų.
Nereikia galvoti, kad plastikinių voblerių liežuvėliams niekada nieko blogo neatsitiks – jie juk gali lūžti. Jei atvirai, bežūklaujant man per daugelį metų taip nutiko gal du ar tris sykius. Bet pats jų nulaužiau gal dešimt. Ir nieko negali kaltinti, tik patį save – einu spiningauti ir stengiesi apsikrauti daiktais kuo mažiau. Faktas, kad imi ir minimaliai optimalų kiekį voblerių, kuriuos susidedi į kuo mažiau dėžučių.
Bet juk žvejo akys labai didelės: na, gal dar vieną, įsidėsiu, na, gal dar ir šito prireiks... Tada uždarinėjo dėžutę ir jauti, kad dangtelis remiasi į masalus, juos spaudžia. Atsidarai žūklėje, o masalinėje tavo mėgstamiausias vilioklis su nulūžusiu liežuvėliu...
Arba kitas pavyzdys. Dažnai žvejodamas vienu giliai neriančiu vobleriu pastebėjau, kad jis pradeda vis virsti ant šono. To anksčiau nėra buvę, tad ėmiau ieškoti, kur čia šuo pakastas. Gerai įsižiūrėjęs pastebėjau, jog masalo liežuvėlis viename šone yra kiek padilęs.
Bandžiau lygiai taip pat smulkia dildele nudilinti kitą liežuvėlio kraštą. Ir nors vizualiai, regis, pataisiau liežuvėli labai simetriškai, bet taip atrodė tik man. O galbūt tinkamam jo balansui reikėjo tik tokios formos ir tokio ilgio liežuvėlio, koks buvo seniau – į tai sunku atsakyti – faktas tas, kad vobleris jau nebedirbo.
Kita irgi ne mažiau voblerio darbą įtakojanti detalė yra jo kilpelė valui. Vėlgi nutikimas iš savo praktikos. Bespiningaudamas pastebėjau, kad vobleris, kuris lig tol animavo puikiai, kažkodėl vienodais laiko tarpais pradėjo iššokinėti srovėje iš vandens. Kodėl taip atsitiko?
Atidžiai apžiūrėjęs pamačiau, kad masalo kilpelė, prie kurios tvirtinu karabiną, nulinkusi į šoną. Kadangi esu dešiniarankis, tai ji ir buvo persikreipusi į kairę, nes maudamas segtukus voblerius atgręžiu į save. Viskas labai paprasta – kažkuriuo momentu skubėdamas stipriau spustelėjau segtuko spynelę ir neatsargiai nulenkiau vilioklio kilpelę.
Paėmęs reples ją išlyginau. Tik negalvokite, jog tai labai paprasta. Vėlgi, rodos, kilputė lygi, bet iš tiesų taip tik atrodo. Vargau gana ilgai, kol pagaliau ji iš tiesų tapo tokia, kokią kažkada pritaisė gamintojai. Tai galima pamatyti tik traukiant voblerį. Tad šią paklaidą taisykite ant upės kranto – pakreipkite replėmis kilputę ir žiūrėkite, kaip dirbs vobleris. Beje, kreipti kilputę reikia į tą pačią pusę, ant kurio šono virsta masalas.
Palengvėję ir apsunkę vobleriai
Neretai ant voblerių būna prikabinti neaštrūs arba atsilenkiantys, netvirti trišakiai, kas, jei atvirai, mane vis stebina – aukščiausios kokybės masalas, bet kabliukai neišlaiko jokios kritikos. Be abejonės, visi jie ilgainiui patys atbunka. Nėra problemų, nors yra papildomos išlaidos – kabliukus galima pakeisti.
Bet iš tiesų tokį darbą darykite apgalvotai. Trišakiai irgi įskaičiuoti į šių masalų balansą. Todėl per lengvi ir ypač per sunkūs kabliukai gali iš esmės keisti voblerio darbą ir jo plūdrumą. Tokių pačių gauti retai kada pavyksta, juolab kaip pasversi miligramo tikslumu pakaitalus, tad bandykite kabinti „daugmaž“, galbūt taip bent jau rasite panašaus svorio.
Kita vertus, svoris irgi yra ne viskas, nes pernelyg dideli kabliukai gali vis susikibti tarpusavyje. Taip dažniausiai nutinka su crank tipo vobleriais.
Galima bandyti vietoje dviejų trišakių buvusių kabinti vieną didesnį. Retais atvejais tai net pagerina masalo judrumą (nežinau, sunku pasakyti ar ir kibumą) – jis tampa judresnis, atsilenkimų amplitudė nuo horizontaliosios ašies tampa didesnė.
Dažniausiai vienas kabliukas kabinamas voblerio gale. Nors ir vėl – kai kuriems modeliams geriau dėti vieną „papilvinį“. Čia jau reikėtų paeksperimentuoti, kaip sakiau – upėje ar ežere.
Labai retais atvejais sunkesni kabliukai tartum prigesina voblerio judesius, bet tai gali būti irgi teigiamas dalykas. Aš, tarkim, velkiavimui skirtiems kai kuriems modeliams neretai keičiu trišakius didesniais, net ir sunkesniais ir, ką pastebėjau, vėlų rudenį kai kurie tų masalų būna net ir kibesni. Turbūt nereikia aiškinti, kad tuo metu plėšrūnės nori pasyviau judančių voblerių.
Taip pat atsargiai elkitės ir su kabliukams prikabinti skirtomis kilpelėmis. Kada jos nulinks, tai irgi neigiamai veiks voblerio darbą. Tas pats nutiks, jei pakeisite firminius žiedelius kitais, nes pasitaiko, kad mainant kabliukus gamintojo žiedelis pasimeta, lūžta, išsiskečia. Per dideli, per sunkūs žiedeliai gali neigiamai veikti tokio masalo animaciją. Bet tai būdinga patiems mažiausiems vobleriams, tad su tokiais viliokliais siūlyčiau mažiausiai eksperimentuoti arba daryti savas pataisas.
Įvairios jau minėtos voblerio detalės, kurios pasunkina šį vilioklį, turi įtakos jo plūdrumui, todėl kitąsyk plaukiantysis modelis tampa lėtai skęstantis, lėtai skęstantis ima grimzti į dugną greičiau, neutralaus plūdrumo masalas pasidaro skęstantysis ir panašiai. Gerai tai ar blogai turi spręsti pats žvejys, nes visada toks plūdrumo pakitimas turi tik neigiamą reikšmę.
Vobleris yra bene pats subtiliausias masalas, jo animaciją apsprendžia daugelis veiksnių. Įdomu tai, kad kas vieniems modeliams yra labai svarbus dalykas, kitiems gali beveik neturėti reikšmės.
Tęsdamas mintį apie „apsunkusius“ voblerius, galiu pasakyti, kad esu netgi bandęs jų trišakius apvynioti švino juostelėmis – gal pagerėtų užmetimo nuotolis, nes bus didesnė bendra vilioklio masė ir jis toliau skries – tokia buvo mintis.
Kad nemanytumėt, jog išsigalvoju, pasakysiu netgi modelius – tai buvo plaukiantieji Salmo Hornet ir kažkada pasirodę pirmieji You Zuri L-Minnow. Pastaraisiais vienu metu sėkmingai gaudžiau salačius, bet tas žuvis tekdavo vilioti toli sviedžiant masalus. Vis pritrūkdavo kelių metrų. Pabandžiau „pasunkinti“, kaip ir sakiau. Pasiteisino – vobleriai krisdavo į vandenį toliau, o salačiai kibo taip pat sėkmingai.
Jau minėti šiame straipsnyje mediniai vobleriai tarsi be jokios matomos priežasties staiga nustoja žaisti taip, kaip žaidė anksčiau. Bet nieko be nieko nebūna.
Manyčiau, kad taip nutiko, nes šie masalai prisigėrė vandens, pasunkėjo, nes medis sutraukia drėgmę. Nors jie dengiami vandeniui atspariais dažais, laku, galbūt kai kurie net prisodrinami drėgmę atstumiančiomis medžiagomis, bet laikas vis tiek daro savo – dažuose, lake atsiranda mikro įtrūkimai, impregnantas sensta, tad vilioklis pasunkėja ir, suprantama, pakinta animacijos braižas.
Jei tokio voblerio dažai akivaizdžiai aptrupėjo, galima padengti masalą bespalviu vandeniui atspariu laku ar uždažyti, tačiau tai reikia daryti atsargiai – nepersistengti, kadangi vilioklis gali tapti sunkesnis. Čia tas pats, kaip su mano nuolatiniais voblerių perdažymais. Prisipažinsiu, kad patirtis įgyjama gana didele kaina (nusivylimas, nervai, pinigai), nes esu ne vieną dešimtį masalų sugadinęs juos „begerindamas“.
Romualdas Žilinskas
