Masalų kibumo anomalijos. Sukriukės
Daugelio žvejų supratimu, sukriukė dirba normaliai, jei jos lapelis sukasi. Ir tuo, regis, viskas pasakyta. Tačiau sukimasis gali būti toks, kad šis masalas ne tiek pas suksis, kiek susuks valą arba lapelis apie ašį „apskries“ netinkamu dažniu, su pertrūkiais ar kažkaip ne taip, kas visada pasijaus pagautų (veikiau nepagautų) žuvų skaičiumi. Kartais tų darbinių-animacinių paklaidų nė nepajausime, bet viską pasakys žūklės rezultatai.
Nors praeitame šio ciklo straipsnyje sakiau, kad vobleriai yra bene opiausi spininginiai masalai mechaniniams pažeidimams, pradėdamas šį rašinį pagalvojau, kad sukriukės jiems bus veikiausiai lygiavertės. Beje, situacija identiška ir kitu aspektu – kuo smulkesnė sukriukė, tuo įvairių nukrypimų nuo normos, šio masalo disbalanso atvejų pasitaikys daugiau.
Kai ašis nukrypsta nuo tiesiosios
Pradėsiu nuo to, ką minėjau aname straipsnyje ir kas yra gana įprastas mūsų žvejams, aš taip pat nesu išimtis – spiningautojai stengdamiesi kuo kompaktiškiau sutalpinti masalus į dėžutes, juos tiesiog grūste grūda. Dėžutė išsipūtusi ir akivaizdu, jog ten esantys viliokliai bus pernelyg suspausti.
Vobleriams dėl to persikreipia ar nulūžta liežuvėliai, guminukai irgi ilgainiui praranda savo tikrąją formą. Bet labiausiai kenčia sukriukės. Juk pakanka perkreipti šių blizgučių ašeles ir lapelis nebesisuks, kaip sukęsis. Beje, tai jaučiasi traukiant blizgę jautriu spiningu ir pintu valu, nors identifikuoti šiuo būdu darbinius sutrikimus gali tik labai patyręs žvejys, nebent ta ašelė sulinkusi labai jau akivaizdžiai. Čia panašiai, kaip senas vairuotojas – jis ne tik „suuos“ menkiausią variklio gedimą, bet pasakys, kas jame yra netvarkoje. Naujokas važinės tol, kol prireiks autoserviso pagalbos.
Sakysite, kad tik aklas gali nematyti sulinkusios sukriukės ašies. Sutinku, bet sutikite ir jūs, kad devyniasdešimt devyni žvejai iš šimto atėję į žūklę nepuls peržiūrinėti sukriukių ašelių, tačiau kuo greičiau svies jas spiningu į vandenį. O nejusdami išsimušusios iš ritmo blizgės darbo, nekibą „nurašys“ prastam žuvų aktyvumui.
Beje, sulinkusi ašelė labiausiai neigiamai veiks tą sukriukę, kurios lapelis padaro normaliu atveju daugiausiai apsukų ir yra prigludęs traukimo metu labiausiai prie ašies – t. y. long tipo blizgę. Paradoksalu, bet pajausti šį nukrypimą nuo normos galima būtent lėčiau besisukančiomis aglia, nes jų sukimasis yra išraiškingesnis.
Sakote, kad kažkaip pastaruoju metu ant ritės būgnelio pradėjo gulti valas kilpomis, nors anksčiau to nebūdavo? Ir veikiausiai ritės vediklis čia kaltas, reikėtų taisyti...
Gal, o gal ir ne, jei dažnai žuvaujate sukriukėmis. Perskaitę, ką parašiau, patikrinkite jas visas. Manau, rasite ne vieną, kurios ašis bus sulinkusi. Tegul nedaug, tačiau tai gali įtakoti, kad besisukant lapeliui ėmė suktis ir ašis. Ji to neturi daryti – juk lapelis sukasi apie ašį, o ta vielinė „tiesė“ su trišakiu yra tik valo tąsa.
Aišku, galima ašį išlyginti. Bet, turiu pasakyti, kad neretai būna taip, jog belygindami ašis žvejai tik dar labiau jas iškraipo. Todėl bandyti čia pat ir greitai rankomis lankstyti ašelės vielą nerekomenduočiau. Geriau atsinešti tokią sukriukę į namus, prispausti varstote ir atsargiai, palengva suteikti jai idealiai lygią formą.
Jei užsiveržia kilpa
Kita labai dažnai pažeidžiama sukriukės dalis yra kilpelė, kuri jungia blizgės lapelį su ašimi. Įdomu tai, jog į šią smulkią detalyte mažai kas kreipia dėmesį. O juk ji yra be galo svarbi.
Jei tik kilpelė persikreips, per daug susiplos, tuomet strigs lapelio sukimasis. Ištiesinti ją nėra sunku, nes pagaminta tokia kilpelė paprastai būna iš pakankamai lanksčios bei plonos skardos (todėl lengvai ir pažeidžiama).
Geriausia tai daryti išardžius sukriukę. Galima kilpelę netgi visiškai pakeisti į naują, jei tokių turite. Deja, taip sukres taisyti rizikinga, nes dauguma jų pagamintos, kad neišsiardo arba beardant galima sulankstyti ašį. Tuomet bandykite kilputę atsargiai lyginti replėmis nenuėmę jos nuo ašelės.
Kartais toji kilpelė stringa dėl įvairių ant sukriukės susidariusių apnašų. Apie tai aš nesu niekur skaitęs ar girdėjęs, kad kas nors pasakotų, bet bežvejojant taip nutinka. Ypač dažnai, kada ant sukriukės kabinasi ilgi siūliniai dumbliai ir tarsi tikri siūlai kartais lieka ant blizgės ašies.
Beje, nepaminėjau po kilpute esančių briaunoto rutuliuko (nežinau, kaip tiksliai įvardyti tokią figūrą) ir kūgelio, kaip yra Mepps konstrukcijoje, arba rutuliuko ir kūgelio, kaip yra Lucky John tipinių sukriukių montažuose, tos detalės laisvai slankioja ašimi. Jei jos strigs, tuomet suprastės ir kilputės sukimasis, kas pablogins lapelio darbą. Minėta sulinkusi ašis irgi įtakoja visų šių rutuliukų, kūgelių ir panašių dalykėlių slankiojimą.
Apie kūnelį ir jį dengiantį lapelį
Sukriukės konstrukcija tokia, kad kai kurios detalės yra prie ašelės tvirtinamos nejudomai, o kitos, kurios gali sukelti papildomą pasipriešinimą vandeniui, kaip ir minėjau, slankioja viela laisvai. Tai gali būti įvairūs plastikiniai ar metaliniai karoliukai, kurie yra tarsi papildomas vilioklis, galbūt svoris, kurio reikia blizgės horizontaliai padėčiai išlaikyti. Kai kuriuos modeliuose gali būti, tarkim, varpo formos kūnelis, kuris neva (ar išties?) suteikia masalui dar ir hidroakustinių virpesių.
Bet kokiu atveju – kas sukasi, kai nusiperki naują sukriukę, ir po kurio laiko nebesisuka, jau yra blogai, tai bus priežastis, dėl ko masalas prasčiau dirba, o valas, nuvyniotas nuo ritės būgnelio, ima mazgytis. Dar pastebėjimas – man kas antras modelis su minėtais varpo formos kūneliais vis susukdavo valą.
Visi labai sunkūs sukriukes kūneliai (turiu omeny vientisi), pritaisyti jie ant ašelės ar prieš lapelį, padidina valo mazgymosi rizika. Todėl ir naudoju Mepps, Lucky John, Myran blizgutes, tų firmų, kurios pasižymi ne tik modelių gausa, bet puikia kokybe – vienos jų turi įdirbį, kitos – daro sukriukes pagal pažangiausias technologijas, man tai nesvarbu – masalai gerai dirba ir tiek.
Nesu girdėjęs, kad kas nors skųstųsi, jog sulinko sukriukės lapelis. Nes jei taip atsitiktų, jis jau imtų suktis kitaip – faktiškai iš esmės pakistų blizgės darbas, kadangi lapelio gaubtumas ir forma yra ilgalaikių bandymų, eksperimentų rezultatas, kol gamybininkai atranda optimalų tam masalo modeliui variantą.
Tačiau kartais žvejai „prisidirba“ patys. Kai kurie spiningautojai bando perdažyti sukriukės lapelius (o taip – aš vienas jų). Jei mažą ir lengvą tokio tipo blizgutę pagražinsime storu sluoksniu spalvoto lako ar kokiais nors dažais, tai gali turėti neigiamos įtakos lapelio sukimuisi, nes jis pasunkės.
Ypač atsargiai reikėtų dažyti vidinę lapelio pusę, kuri dažniausiai yra kažkiek išgaubta – lakas ar (ir) dažai bedžiūdami subėgs į patį gaubimo vidurį ir lapelis gali tapti beveik plokščias. Jo formos pakitimas gali iš esmės pakeisti apsukų skaičių, prigludimo prie ašies kampą, o tai turės tikrai ne teigiamos įtakos sukriukės darbui.
Todėl reziumuodamas visą trijų straipsnių ciklą pasakysiu, kad didelę dalį masalų, net nesvarbu kokios jie yra rūšies, mes susigadiname patys, nes laikome vilioklius kaip pakliuvo. Tam skirtos dėžutės, kai kurios jų netgi specializuotos atskiroms masalų rūšims, yra mažų kelioninių, yra didelių, kur patogu išsidėlioti visą savo spiningavimui skirtą „turtą“ namuose arba vežtis ilgalaikei žūklei.
Sakoma, kad kruopštumas, tvarkingumas – žmogaus įgimtas bruožas. Nors taip pat sakoma, kad tai galima išsiugdyti. Jei tokių charakterio savybių neturi, bet nori žvejoti – įprask.
Romualdas Žilinskas
