Masalas, kuris neturėjo pavadinimo
Gal prieš penkiolika metų vieną vėlų rudenį man į rankas papuolė vilniečio draugo dovanotas gana neįprastas masalas. Pasak bičiulio, tai lenkų meistrų „auksarankių“ darbas, tikra naujiena sukurta gaudyti salačiams. Tuo metu Lenkijos namudininkų gaminti vobleriai, bent jau Europoje, buvo gana paklausūs ir kad jie kibūs – įsitikinau ne kartą.
Pradžioje ši dovana man didelio įspūdžio nepadarė – kažkoks iš sintetinių medžiagų padarytas „poperis“, tačiau skęstantis ir pakankamai sunkus. Kaip jis vadinasi, kaip juo reikia spiningauti, draugas nežinojo.
Kadangi meistrai tokius rankų darbo masalus kartais kopijuoja pagal esamus vilioklius, juos patobulina savaip, bandžiau ieškoti informacijos apie panašius vilioklius internete – nieko neradau.
Kaip „užmušti“ žiemos vakarus
Todėl teko bandytis susivokti pačiam. Žinoma, ne tampant vonioje, ne, bet kaip priklauso – spiningaujant. Tiesa, tais metais labai jau atmestinai, tiesiog užmečiau keliolika kartų, pravedžiau upėje ir vėl padėjau į dėžutę. Kažkoks nei šioks, nei toks: greitai traukiant kyla į viršų ir dirba panašiai kaip tikras poperis, tačiau pernelyg statiškai, lėtai sukant ritę grimzta ir, vėlgi, nežavi judesių įmantrumu – plaukia tiesiai lyg pagalys.
Supratau, jog norint nors šiek tiek paįvairinti animaciją, galima tik trūkčiojant masalą spiningu, taip, kaip ir dera gaudant tokio tipo viliokliais.
Tačiau tąsyk žuvys apskritai nekibo, daugiau eksperimentuoti nebuvo jokio noro ir „atgulė“ šitas masalas poilsio ilgesniam laikui mano masalų dėžutėje – prasidėjo žiema.
Kada poledinė žūklė įgrysta, žiema prailgsta, bent jau mintyse bandai pažvejoti atvirame vandenyje. Aš tokiais atvejais po kelis kartus peržiūriu žvejybos įrankius, iš vienos dėžės į kitą dėlioju spininginius masalus, N sykių perrūšiuoju kabliukus. Dar dažnai vaikštau po žūklės prekių parduotuves ir vis nusiperku nors kokią smulkmenėlę, papildomų masalų, kurių man būtinai reikės (žvejys parduotuvėje visada randa ir ras ką įsigyti) ateinantį sezoną.
Taigi eilinį kartą bečiupinėjant savo žvejybinį turtą už akių užkliuvo tas poperio ir stikbeito hibridas. Tiesą, nepaminėjau, kad dar vienas būdas „užmušti“ ilgus žiemos vakarus ir moraliai pasiruošti pavasariui, yra ką nors meistrauti. Suprantama, žūklės „tematika“.
Tad pavartęs rankose Žečpospolitos įkūrėjų dirbinį, nutariau šį masalą kažkiek patobulinti – blogiau nebus ir turėsiu ką veikti. Daug negalvojęs prie vilioklio trišakio pritaisiau ožio plaukų kuokštelį. Bandžiau įsivaizduoti, kaip tas masalas trūkčiojant spiningo viršūne turės judėti: kūnelis – sau, uodegėlė – sau.
Tai nebuvo tik šiaip sugalvotas vaizdinys, nuo pernai prisiminiau, kaip vilioklio kabliukas maskatavosi į šonus nepriklausomai nuo paties masalo judesių greičio ir krypties. Netgi plaukiant greitai ir tolygiai ožio plaukų kuokštas turėjo tam bevardžiui daiktui suteikti stabilesnę ir labiau horizontalią padėtį.
Kita vertus, tai bus dar ir papildomas dirgiklis. Darbą pabaigiau, kaip man jau tapo įprasta, keliais papildomais dažų štrichais ant masalo kūno, netgi dalį uodegėlės paryškinau skaisčiai raudonais dažais. Dabar beliko sulaukti kol upės išneš ledus.
Kuomet nėra upėtakių ir vitaminų
Praėjo mėnuo ar pusantro, kai išsiruošėme su draugu pažvejoti upėtakių į Žemaitijos upelius. Bičiulis buvo tų vietų žinovas, todėl laidavo, jog be laimikio negrįšime.
Deja, tų metų pavasaris buvo toks sausas, kad upės ir upeliai vos spėję patvinti, per savaitę-dvi nusėdo iki vidurvasario lygio. Kai kuriuose telkiniuose vanduo nukrito taip staiga, jog dar vakar kliokdami ardė krantus, o šiandien – vos sroveno vagos dugnu.
Atvykę su bičiuliu į jo „patentuotas“ vietas ir susidūrėme su šiltėjančio klimato padariniais – šlapios, dumblu apneštos pakrantės aiškiai rodė, jog dar visai neseniai čia tekėjo „aukštas“ vanduo, bet dabar jo likusi tik nedidelė dalis.
Tai, be abejonės, neigiamai veikia visas žuvis, taip pat ir upėtakius. Visi upėtakiai, kuriuos savo pasakojimuose buvo minėjęs draugas, kažkur išsislapstė ir net neketino ragauti mūsų masalų. Toks įspūdis, kad šios žuvys patraukė į žemupį, gal sulindo aukštupyje į bebrų užtvenktus ruožus, tačiau faktas – upėtakių tame upelyje mes neregėjome. Kitame – taip pat. Trečiame irgi patyrėme visišką fiasko...
Kadangi prieš šią žūklę miegojau vos porą valandų zuikio miegeliu (ruošiau strateginius būsimos žūklės planus), o pavasarinis vitaminų trūkumas ir darbas prie kompiuterio jėgų neprideda, nusivariau nuo kojų lyg kuinas per bulviakasį. Oras tiesiog pasakiškas – šilta, saulė kaitina, tad vienu metu net pusvalandį prisnūdau – griuvau ant sausos pernykštės žolės ir padėjęs galvą po kuprine „išsijungiau“.
Prabudau bičiulio keliamas: „Važiuojam dar į Šešupę, gal šapalą sugundysim, oras geras, visą pusdienį turim“. Nieko sau – iš Žemaitijos į Suvalkiją...
Na, bet jei važiuojam – tai važiuojam, nes per pakrančių stuobrius laipioti sveikatos neturėjau. Juolab dėl kompanijos ir žydas pasikorė – neatkalbinėjau ir aš kolegos.
Beje, žinodamas draugo būdą, buvau pasiėmęs ir kitą – „rimtesnį“ spiningą. Dar besiruošiant į kelionę, nuojauta pakuždėjo, kad žvejyba vien upėtakiavimu nesibaigs, gali būti, kad vakarą sutiksim prie Nemuno. Taigi beveik atspėjau...
Lydekos vietoje salačių
Šešupę pasiekėm po pietų. Išlipus iš mašinos draugas nukulniavo į jam žinomas vietas, kur toji upė darė staigesnius vingius, o aš pasilikau prie Šešupės tiesiosios.
Atvirai pasakius, nieko gero nesitikėjau. Kita vertus, man apskritai nepatinka lakstyti iš vieno vandens telkinio į kitą. Žodžiu, tiesiog laukiau, kol grįš bičiulis ir be didelių iliuzijų svaidžiau vandenin voblerius – bandžiau tuos, kuriuos įsigijau per žiemą ir dar nebuvau patikrinęs.
Pratestavus gal dešimtį modelių, atėjo eilė ir lenkų gamintam, tačiau lietuviško ožio plaukais padabintam masalui. Mečiau jį 45 laipsnių kampu skersai upės iki pat kito kranto (skrieja tas vilioklis pavydėtinai toli) ir patrūkčiodamas spiningu ėmiau neskubiai sukti ritę.
Pravedžiau vilioklį gal kokius tris metrus ir – op – ilgas parabolinis meškerykotis perlinko nuo žuvies svorio – pasismeigė ant kabliuko pati. Reikėtų pasakyti, kad ilgi ir lankstūs spiningai turi vieną esminę ydą – išsyk sunku suvokti, kokio dydžio žuvis užkibo. Juolab toje vietoje gana sraunu...
Atsivedęs į ramesnio vandens plotelį prie kranto, matau kaip nuo dugno plačiai išskėtusi gerklę pakyla lydekaitė. Čiumpu už sprando ir išsinešu į krantą. Gal daugiau nei pusės kilogramo plėšrūnė. Bet kokia judri! Net ant kranto šokinėja lyg savo gimtojoje stichijoje. Todėl man ir pasirodė, jog čia rimtesnis laimikis. Upių aštriadantės su srove grumtis įpratusios, tad energijos turi gerokai daugiau nei balų lydekos.
Masalą iškabinau tik gerai pasidarbavęs – prarijusi taip giliai, kad kabliuką teko krapštyti iš gerklės gelmių. Todėl net nefotografavau – kuo greičiau įmečiau į vandenį...
Kodėl nepabandžius dar kartą? Jei žuvis čiupo vilioklį pirmąsyk nusviedus, gal griebs ir antrą? Įdomiausia, kad panašiai ir nutiko – penktą ar šeštą sykį užmetus ir vėl kažkas stvėrė masalą. Dabar jau upės vagoje, pačioje srovėje.
Deja, ir vėl toks pats laimikis – anos lydekaitės dvynė. Tik šitoji užsikabino visai kitaip – trišakis įsmigo į jos „pabarzdę“.
Tai buvo pirmosios žuvys, kuriuos pagavau šiuo keistu masalu. Nuvykęs į Vilnių po savaitės, nusipirkau dar penkis skirtingų dydžių tokius vilioklius. Jų ilgiai varijuoja (nors gal reikėtų rašyti būtuoju laiku...) nuo 5 iki 7 cm, nesvėriau, todėl tikslaus masalų svorio nepasakysiu. Tačiau stambesnieji modeliai yra gerokai sunkesni, nes kūneliai, lyginant su ilgiu, storesni.
Beje, tie masalai, kurių kūneliai mažiau ištęsti, traukiant labiau kelia „galvas“ į viršų. Tuomet man tai nepatiko, todėl priekinėse šių masalų kūno dalyse įspraudžiau po keletą nedidelių švininių svarelių. Suprantama, susiradęs kūno vidurio ašį.
Tiesa sakant, nėra prasmės pasakoti, dabar apie tuos vilioklius ir kaip aš su jais eksperimentavau, nes šių masalų jau seniai nebeturiu. Nors galbūt įsigysite kažką panašaus. Todėl paminėsiu, kad stambių lydekų jais taip ir nepagavau. Gal tris sykius po to pakliuvo maždaug 1,0–1,5 kg svorio aštriadantės.
Patogiausia tokiais viliokliais žvejoti nuo stačių upės krantų arba atsistojus iš valties, kada mažiau valo gula ant vandens ir jaučiamas geresnis kontaktas su masalu. Faktas, kad tinkamiausias bus standus, trumpas spiningas, labai gerai specialus tvičinginis.
Upėse geriau rinktis vietas kur srovė vidutinė, lėta, tinka žuvauti ir ežeruose, tvenkiniuose. Smarkiai trūkčioti meškerykočiu nereikia – pakanka trumpo nestipraus timptelėjimo viršūnėle, kad masalas šoktelėtų iš vietos ir staigiai pakeistų plaukimo kryptį.
Srauniame vandenyje tokius masalus tinkamai tvičinguoti sunku (gal paprasčiausiai nemokėjau), nepatogu jais „žaisti“ ir toli užmetus. Tokiomis sąlygomis vilioklius geriau traukti tolygiai ir greitai, nes tada jie kyla į paviršių ir keldami purslus dirba panašiai kaip poperiai.
Dėl to lenkai jais ir gaudydavo salačius. Atvirai pasakius, aš salačių specialiai nespėjau pažvejoti. Ruošiausi pabandyti vasarai baigiantis. O po to pamečiau tuos masalus. Elementariai, taip yra nutikę ne vienam žvejui: prieš važiuojant iš žūklės pasidėjau voblerių dėžę šalia mašinos, visus daiktus susikroviau į bagažinę, o masalinė liko Nemuno paupy. Ten – ir minėti straipsnyje viliokliai. Po to kitų neįsigijau...
Romualdas Žilinskas
