Masalas ant kabliuko. Sliekas
Meškeriojame plūdine arba dugnine, tačiau mums nekimba. Šalia sėdintis žvejys traukia žuvį po žuvies. Kitas variantas – kimba, tačiau niekaip negalime pakirsti. Kodėl taip nutinka gali būti daug priežasčių, bet viena dažniausiai pasitaikančių – netinkamai užkabintas ant kabliuko masalas. Arba užmautas, užnertas...
Gal ir keistai skamba, tačiau šiuo atveju tai nėra vien sinonimai, o tiksliai apibūdinantys vilioklio padėtį ant kabliuko žodžiai. Aišku, rašydamas straipsnius aš juos naudoju kaip tos pačios reikšmės sąvokas, taip darysiu ir dabar.
Išsyk atsiprašysiu – daugiau aiškumo tokiems rašiniams veikiausiai duotų nuotraukos su pavyzdžiais. Deja, neturiu makro objektyvo, o ir dar dėl to specialiai virti, tarkim, kviečius arba gaudyti varles...
Reakcija į žuvų kibimą
Žuvaudami plūdine ar dugnine meškere mes žuvį pakertame atsižvelgdami į plūdės bei meškerykočio viršūnėlės parodymus. Gaudant dugnine galima naudoti ir „beždžionėles“, elektroninius signalizatorius, bet šįsyk kalbu apie tai, kas yra populiariausia.
Taigi žvejodami plūdine, meškeriotojai paprastai pakerta tuo metu, kada žuvis pradeda tempti plūdę į šoną arba ima ją nardinti. Tai, galima sakyti, yra klasikiniai veiksmai, nuo kurių pradeda savo mokslus pradedantieji žvejai.
Dugninės meškerės parodymai, kimbant žuviai, bus sudėtingesni, ypač žuvaujant tėkmėje, kadangi neretai nepatyręs naujokas svarelio pasislinkimą dugnu arba už valo užsikabinusią žolę traktuoja, kaip kibimą ir visai be reikalo bando kirsti „žuvį“.
Gaudymas upėje plūdine meškere irgi turi nemažai savų niuansų ir gerokai skiriasi nuo žūklės stovinčiame vandenyje. Čia taip pat įmanoma neretai suklysti, kadangi sūkuriai, srovės netolygumas, už gruoblėto dugno kliūvantis svarelis ne mažiau „sėkmingai“ klaidina naujoką. Kita vertus, minėto plūdės panirimo galima ir visiškai nesulaukti, kadangi smulki žuvis vargu ar pajėgs tai padaryti, jei plūdė yra didelė ir nepakankamai apkrauta svareliais.
Yra ir dar viena sąlyga – žuvis žuviai nelygi. Kuomet gaudome vienos rūšies žvynuotąsias, į kibimą reaguojame vienaip, nei žvejodami kitos rūšies žuvis ir pakertame atsižvelgdami į menamo laimikio rūšį bei dydį. Bent jau stengiamės taip daryti, nes netgi labiausiai patyręs meškeriotojas niekada negali būti tikras, kad jo masalą griebė būtent tokios rūšies ir tokio stambumo žuvis, kaip kad jis įsivaizduoja.
Tarkim, meškeriojant žiobrius dugnine kartais kertame tada, kai meškerykočio viršūnėlė ima išraiškingai linkčioti, bet kitąkart tenka taikyti momentą pakirtimui, nes tie patys žiobriai viršūnėlę virpina tartum aukšlės.
Visgi didžiausią dėmesį, žvejojant plūdine ar dugnine, norint gerai ir laiku pakirsti, reikėtų skirti į tai, kokiu masalu mes gaudome ir kaip jį tvirtiname ant kabliuko. Kadangi dabar yra ruduo, tai meškeriotojai daug dažniau naudoja gyvūninės kilmės vilioklius, iš kurių, suprantama, populiariausias bus sliekas.
Sliekų būna įvairių
Apie šį masalą vertėtų pakalbėti plačiausiai, nes sliekų būna įvairių dydžių ir jais gaudomos praktiškai visos žuvys. Taip pat ant kabliuko kartais neriame vieną, kartais – du, o pasitaiko, jog užmauname visą kuokštą sliekų.
Beje, dar reikia turėti omenyje, kad sliekų yra daug rūšių, Lietuvoje jų priskaičiuojama 15, jos skiriasi savo gyvybingumu vandenyje ir kūno (veikiau odos) tvirtumu. Tarkim, tie ryškiai raudoni po lietaus ant žemės paviršiaus randami sliekučiai bus labai minkšti, jei lyginsime su giliai dirvoje esančiais šviesiais sunkiai nusakomos spalvos žvejų pramintais „dirviniais“ sliekais.
Jei jau pradėjau, patikslinsiu – raudoni ir minkšti yra pieviniai (Lumbricus rubellus rubellus) ir samaniniai (Dendrobaena octaedra) sliekai, kurie gyvena negiliai žemės paviršiuje, neretai po nukritusiais lapais, kokiomis nors šakomis ir pan. Pas mus rastume ir dar glebesnių pelkinių sliekų (Eiseniella tetraedra tetraedra), juos žvejai naudoja tik iš bėdos, gaudydami nedideles žuvis, nes pastarieji kirminai smulkučiai, rudos spalvos.
O tuos „dirvinius“ net ir biologai vardija dirviniais sliekais (Aporrectodea caliginosa caliginosa), jų aptiksite net giliau nei pusės metro gylyje po žemės paviršiumi ir veikiausiai smėlingoje ar molingoje dirvoje. Nors tai gali būti ir labai panašūs šviesieji sliekai (Aporrectodea rosea rosea). Meškeriotojų vadinamieji „naktiniai“ – ne kas kita, kaip didieji sliekai (Lumbricus terrestris).
Žvejų nuomone žuvims skaniausi mėšliniai, nors jie ir ne geriausiai besilaikantys ant kabliukų, tačiau vandenyje ilgai būna gyvi. Šiuos rainus, turinčius ypatingą kvapą ir geltoną „kraują“ sliekus mokslininkai pavadinę kompostiniais sliekais (Eisenia fetida).
Prieš pradėdamas rašyti šį straipsnį, paskambinau keliems pažįstamiems patyrusiems meškeriotojams ir pasiteiravau, kaip jie užmauna slieką ant kabliuko. Rezultatai buvo tokie, kokių ir tikėjausi – kone visi apklaustieji dažniausiai tai daro skirtingai arba su tam tikromis variacijomis – panašiai, bet ne visai taip pat. Aš – dar kitaip, nors kitąsyk renkuosi tuos pačius užmovimo būdus, kaip ir jie. Kuris yra geresnis – sunku pasakyti, nes vienomis sąlygomis galbūt manasis bus optimaliausias variantas, kitomis – jų naudojami.
Veikiausiai stebina, kad sureikšminu tokį paprastą, regis, dalyką, bet jau rašinio įžangoje sakiau, kas nutinka, kuomet masalas neteisingai užmautas ant kabliuko. Kita vertus, jei netikite mano žodžiais, nepatingėkite panaršyti google ir pamatysite paveikslėlius, kur bus bent dešimt slieko užmovimo variantų. Jei imčiau juos visus aptarinėti – nusibostų skaityti. Bet keletą paminėti būtina.
Kadangi visi meškeriotojai nori pagauti stambių žuvų, tai ir pradėsiu ne nuo to galo – apie kelis sliekus...
Jei daugiau nei vienas sliekas
Kaip ir sakiau, kuokštą sliekų ant kabliuko mauname viliodami didesnes žuvis. Tai gali būti karšiai, ūsoriai, šapalai, meknės ar ešeriai. Pastarosios dvi žuvų rūšys apskritai mėgsta tai, kas yra daug ir net jauniklis šapalas ar smulkokas ešeriukas godžiai bando apžioti didelį masalą.
Tačiau įvairi smulkmė: aukšlės, kuojos, plakiai, gružliai ir panašios, irgi įkyriai tampo už nukarusių sliekų galų. Apsisaugoti nuo mažų žuvų praktiškai neįmanoma, kad ir kaip bebandytume. Galbūt verta ant kabliuko nerti stambesnių sliekų kuokštą, tačiau tai gali nepadėti, nes alkani gružliai sugeba nučiulpti netgi storo naktinio slieko galą ir taip masalą padaryti nepatrauklų didelėms žuvims.
Suprantama, kad gaudydami sliekų kuokštu mes ir nenorime sužvejoti smulkmės, todėl vienintelė išeitis yra keisti žūklės vietą arba ant kabliuko nerti kokį nors kitą masalą, kuris negundys neūžaugų žuvų. Meškeriodami sliekų kuokštu paprastai pakertame tuo metu, kai plūdė būna gerokai panirusi po vandeniu arba laimikis ją tempia į šoną pakankamai ilgai – 4–5 s. Paprastai mailius nesugeba išlaikyti po vandeniu ilgai panirusios plūdės, kadangi nukandęs slieko galą jis paleidžia masalą ir tik po kelių akimirkų vėl bando čiulpti kitą slieką.
Sliekų kuokštui parenkamas didelis kabliukas, nors gali būti ir vidutinio dydžio, nes, gal mes naudosime sliekus, kurie atitinka šiuo metu parduodamus žūklės prekių parduotuvėse Nr. 4, gal tik Nr. 2 tos rūšies kirminus. Todėl ir kabliukas gali būti ir Nr. 4, net Nr. 3, bet gali būti ir Nr. 7 ar dar mažesnis.
Tačiau sliekų kuokšto movimas nuo kabliuko dydžio nepriklausys. Paprastai 3–4 ar net 5 sliekai perveriami kiaurai ties jų sustorėjimu (savotiškas žiedas slieko viduryje, tvirčiausioji kirmino vieta), o pats paskutinis sliekas užneriamas labiau. Noriu pasakyti, kad ant kabliuko gylio nuo storesnio link plonesnio galo mauname jau didesnę jo kūno dalį, todėl šis sliekas bus ilgesnis už kitus. Kabliuko gylys paliekamas išlindęs.
Čia yra manasis variantas, tačiau jis gal ne visai tradicinis, nes paprastai dauguma meškeriotojų tiesiog sumauna jau minėtu būdu tuos 3–4 ar dar daugiau sliekų vienodai perdurdami jų kūnelius.
Labai patraukliai žuvims atrodo ant kabliuko užnerti du sliekai, kuomet pirmasis perveriamas per vidurį paliekant kaboti du maždaug vienodo ilgio galus, o antrasis – veriamas per storesnįjį galą paliekant gana ilgą jo „uodegą“. Tokiu atveju ant kabliuko raitosi trys laisvi sliekų galai, tarp kurių vienas būna gerokai ilgesnis. Taip kartais maunu ir 3 sliekus, tad šiuo atveju gaunasi 4 trumpi ir vienas ilgas...
Vienam sliekui – daug būdų
Kaip rodo praktika, žuvys beveik visada griebia už ilgiausiojo slieko galo, o jei jos pakankamai stambios ir aktyvios, pajėgia plačiai išsižioti, tai tuomet tiesiog praryja visą masalą. Taip pat žvynuotosios daug dažniau taikosi į plonesnįjį slieko galą, netgi tada, kai jis būna trumpesnis. Galbūt tik unguriai ir ešeriai yra išimtis, bet irgi ne visuomet.
Žvejodamas vienu nedideliu slieku, jį ant kabliuko veriu taip: storesnįjį kirmino galą užtraukiu iki pat kotelio viršaus ir palieku kaboti maždaug pusę, o kartais net trijų ketvirčių slieko ilgio plonesniąją dalį. Kuo kibimas atsargesnis ir žuvys smulkesnės, tuo ši dalis trumpesnė.
Tačiau pernelyg trumpas laisvas slieko galas beveik nesirango, kirminas greitai vandenyje nugeibsta, tad tenka rinktis – ar bus daugiau „tuščių“ kibimų, ar žuvys kibs rečiau, bet patikimiau. Gaudydamas vienu sliekeliu paprastai pakertu panirus plūdei po 2–3 sek. Bet tai nėra tvirtai nustatytas laikas, nes tenka atsižvelgti kokios žuvys kimba ir kaip aktyviai jos griebia masalą. Kuo žvynuotosios yra aktyvesnės, tuo greičiau galima kirsti.
Kada būna labai vangus žuvų kibimas, aš kabliuko gylį paslepiu slieko kūnelyje. Viena vertus, tai mažiau gąsdina žuvis, kurios, mano supratimu, gali lūpomis jausti kabliuko gylį, kita vertus, yra tikimybė, kad atsargiai kimbančios žuvies nepakirsime, nes kabliukas nepradurs slieko odelės. Todėl kabliukų aštrumas, jų smaigalių forma ir storis čia bus labai svarbus.
Ligi šiol nesu tikras, ar elgiuosi išties gerai, tačiau kibimų skaičius tikrai būna didesnis. Kai kas paprieštaraus, kadangi praktiškai visus gyvūninės kilmės masalus mes mauname ant kabliukų palikdami nuogą kabliuko gylį ir dėl to problemų nekyla. Bet aš turiu savus įsitikinimus ir praktiškai man jie pasiteisina.
Kitų meškeriotojų patarimai, ką ir sakiau, veikiausiai bus kitokie. Kai kurie žvejai siūlys slieką užmauti taip, kad jis kabotų tik ant kabliuko kotelio ir apsinuogintų ne tik gylys, bet net ir kabliuko linkis. Na, nežinau... Galbūt tai ir gerai, tačiau tik tuo atveju, kuomet pats kabliukas yra iš plonos vielos, savo spalva labai neišsiskiriantis iš aplinkos, nekontrastuoja su masalu, o žuvys tądien kone miršta iš bado.
Dar vienas variantas, jį irgi kartais naudoju, kai kabliuko kotelis yra pernelyg ilgas arba (ir) pats kabliukas, lyginant su slieku, per daug mažas. Tada slieką maunu kone tiesiai į jo storesnįjį galą, kirminą kas keli milimetrai ar centimetrai (sliekas sliekui nelygus) perveriu kelis kartus. Gaunasi savotiškas „armonikos“ principas, kai paliekamas laisvai rangytis plonesnis slieko galas. Jei kabliukas bus itin smulkus dideliam sliekui, galima dalį jo kūnelio nusmaukti net ant valo.
Panašiai kai kurie meškeriotojau mauna slieką, kada žuvy kimba atsargiai, bet tada jie kirminą neria nuo plonesniojo jo galo, o storesnį palieka labai trumpą. Netikrinau tokio varianto praktiškai, nežinau, kiek jis geras. Bet galiu pasakyti tik viena – kuo daugiau kartų slieką pradursime, tuo greičiau vandenyje jis taps „neskanus“ vien dėl to, kad greičiau nusigaluos.
Todėl kai kurių žvejų patarimai apskritai nugnybti slieko galus, neva taip žuvys greičiau susivilios, nes jaus vandenyje sklindantį kirmino kvapą, man skamba nelabai įtikinamai. Bet ir vėl – nepabandęs negarantuoju, tiesiog taip manau. Galiu ir klysti.
Kada ant kabliuko „naktinis“
Naktinį ar šiaip labai stambų slieką ant kabliuko neriu jau kitaip. Dažniausiai praduriu žemiau storesniojo galo esantį jau minėtą sustorėjimą ir truputį toliau nuo jo išorėn iškišu kabliuko smaigalį. Slėpti jį masale neapsimoka, nes toks sliekas yra sunkus ir anksčiau ar vėliau kabliuko gylys vis tiek išlįs išorėn. Tokiu atveju kadaruoja du laisvi slieko galai, bet plonesnysis – ilgesnis.
Tačiau toks movimo būdas turi vieną esminį minusą – smagiai šveičiant masalą, kada tenka jį toli užmesti, vien savo svoriu sliekas gali „nusipjauti“ nuo kabliuko. Tada geriau naktinį slieką mauti jau aprašytu „armonikos“ principu. Bet šiuo atveju jis bus nejudrus ir gana greitai nugeibs amžiams.
„Tuščių“ pakirtimų žvejojant sliekais labai padeda išvengti specialiai jiems skirti kabliukai su užkarpėlėmis ant kotelio. Žinoma, tos užkarpėlės pakirtimų nepagerina, tačiau jų dėka slieką galima užnerti iki pat ilgakočio kabliuko auselės. Tokiu būdu mes visiškai paslepiame kabliuką masale ir žuvys jį drąsiau čiumpa, o be to, ilgakočiai kabliukai patikimesni kertant laimikį – kabliukas geriau įsikerta į žvynuotųjų gerkles.
Masalui naudojant sliekus ir gaudant dugnine meškere paprastai pakertame ilgai nedelsdami. Sliekai yra sąlyginai minkšti ir, esant įtemptam valui bei sunkiam svareliui, tokį masalą žuvys labai greitai nutraukia nuo kabliuko, juo labiau – jei jis yra pernelyg mažas. Ši taisyklė galioja žvejojant ir vienu slieku, ir visu jų kuokštu.
Aišku, kada kibimas būna vos juntamas, o mes dar ir meškeriojame stovinčiame vandenyje, reikia palaukti iki žuvis įsidrąsins bei sugriebs masalą tvirčiau.
Romualdas Žilinskas
