Masalai ne pagal paskirtį. Žieminės blizgės anatomija
Aišku, kam reikia išradinėti dviratį, kada jis jau išrastas – tam skirtų blizgių atviro vandens sezonui. Kita vertus, o gal toks vilioklis bus itin kibus, gal masalas rodys kone „stebuklus“ ir plėšrūnės jį griebs taip, kaip nė vieno iki šiol, gal jo galimybių gamintojai ir žvejai neįvertino... Juk taip ir atrandami visiškai nauji masalai, kurie vėliau jau tampa „pilnateisiais“, įprastiniais žūklaujant tokiu ar kitokiu būdu.
Ir vėl šis rašinys susijęs su tokia nevykusia žiema. Kalbėsiu apie žieminių vertikaliųjų blizgių panaudojimą spiningaujant. Tačiau vėliau, jau kitame straipsnyje, nes pradžioje reikėtų paanalizuoti žiemines vertikaliąsias blizgutes ir bandyti susigaudyti, kodėl jos yra tokios, bet ne kitokios.
Priešingas variantas, o tai reiškia, vartiklių naudojimas žūklaujant iš po ledo nėra jokia naujiena. Tarkim, dabar populiarios mini vartiklės, kurios orientuotos į upėtakių, ešerių, šapalų, meknių ir net neplėšrių žuvų žūklę, man puikiausiai pasiteisina poledinėje žūklėje. Beje, ne tik man, bet ir kitiems žvejams, o kad jos gali būti kibios taip meškeriojant, yra parašyta net šių blizgių specifikacijose.
Daug apie vieną svorio centrą
Vertikaliosios blizgės būna kelių tipų. Ir bene pagrindinis jų skirtumas yra kūno svorio centro vieta, kadangi kai kurios iš šių blizgučių padarytos taip, kad didžioji dalis masės „pasislinkusi“ į apatinę kūno dalį, kitų – svorio centras yra ties pačiu viduriu, o dar kitų, bet tai jau rečiausias variantas, – sukoncentruotas ties viršutine blizgės dalimi.
Tai labai įtakoja tokių vilioklių žaidimą, nes pirmosios skęs greičiausiai ir mažiausiai planiruos po vandeniu, antrosios – nuo vertikalės eketėje nukryps labiausiai, o trečiosios žais dar kitaip, faktiškai jų animacija bus padrika. Išsyk pasakysiu, kad pastaruosius ir retus modelius palikime ramybėje, jie šiame rašinyje nefigūruos.
Taip pat derėtų priminti, kad svorio centro vieta yra dar ne viskas, nes žieminės vertikaliosios blizgės žaidimas priklauso ir nuo masalo formos, t. y. pločio, ilgio santykio, taip pat išlankstymo, jų masės, o tiksliau – metalo skardos, iš kurių pagamintos, storio ir svorio. Bet tai jokia naujiena net ir tiems, kurie nežuvauja žiemą, nes tokios pačios taisyklės galioja bet kokia vartiklei.
Todėl ir susimąsčiau (ne dabar, bet kažkada): o kuo iš principo skiriasi paprasta vartiklė nuo žieminės vertikaliosios blizgės? Nagi niekuo, vienintelis skirtumas būtų dydis, kuris, kaip jau sakiau, dabar irgi ima prarasti prasmę. Juk kažkada be galo seniai buvo atrasta pirmoji vartiklė, kuri, kaip žinote, yra apskritai pirmasis dirbtinis masalas. Manding, kad poledinėje žūklėje ji pradėta naudoti beveik tuo pačiu metu. Gal net pirmiau, juk niekas to nepaneigė, nors ir nepatvirtino.
Todėl vieną vasarą, kai plėšrūnės, o ir kitos žuvys, tarsi atbulais dantimis ėmė ragauti masalus, nutariau spiningaudamas išbandyti žiemines blizges. Meluočiau, jei sakyčiau, kad viskas ėjo kaip iš pypkės ir prilupau tiek žuvies, kiek gyvenime nebuvau pagavęs.
Žinoma, kad ne, viskas ateina palaipsniui, žingsnis po žingsnio, kol imi suprasti, kad ir tokios blizgės spiningaujant turi begalę skirtumų – vienos bus geresnės žvejojant vienokias žuvis, o kitos – kitokias, vieni modeliai bus kibesni tėkmėje, o kiti – stovinčiame vandenyje.
Kita vertus, aš apie svorio centrus užsiminiau ne šiaip sau, nes kai kurių žieminių blizgučių aerodinaminės savybės visiškai netenkino. Jos gali būti tinkamos nebent gaudant vasarą iš valties, kai pasirenki vertikalųjį spiningavimą. Tada, taip, tokie masalai bus tikrai neprasti ir bent jau ešeriui jie patiks.
Bandžiau gerindamas užmetimo nuotolį didinti kai kurių žieminių blizgučių masę užliedamas į įgaubtąją pusę švino. Manau, kad nepalaikysite tai brakonieriavimui skirtu masalu, kai jo dydis yra kokie 3–4 cm.
Atvirai kalbant, nieko gero iš to ir neišėjo, kadangi tokio vilioklio animacija „subyrėdavo“ visiškai, gaudavosi nežaidžianti blizgė – lyg koks pilkerio atitikmuo. Taip, kad to nedarykite, išsyk perspėju.
Spiningaujant visų pirma tenka atsižvelgti į faktą, kad žiemines blizgutes galima būtų bent kiek toliau nusviesti. Suprantama, kada masalo svoris yra keli gramai, tada tenka naudoti ir atitinkamą įrangą. Čia bet koks spiningas netiks, pageidautina žvejoti su ultralight ar lengvesniu light klasės kotu. Pagal Jurgį ir kepurė – valas taip pat ne storesnis nei 0,12 mm pintas arba 0,16 mm paprastas monofilamentinis. Bet čia jau maksimumas, paprastai žuvauju plonesniais.
Nors, aišku, net ir tarp žieminių masalų yra pakankamai sunkių, kurie pritaikyti itin stambių žuvų gaudymui iš po ledo. Tačiau būtent tokie man mažiausiai ir pasiteisino, nes tada išties – kam reikia žieminės blizgės, jei gali naudoti vartiklę. Nors ir vėl – būtent ta mintis mane ir atgrasė nuo panašių eksperimentų, tuo metu mažos vartiklės dar nebuvo taip paplitusios, todėl ir bandžiau žiemines blizges neįprastinėmis joms sąlygomis.
Jei lyginsime su vartiklėmis...
Kadangi, kaip minėjau, pirmiausiai derėtų rinktis tokias žiemines blizgutes, kurios gerai skrieja, tai geriausios būtų su pasislinkusiu į galinę kūno dalį svorio centru. Tačiau šio tipo masalai prastai laikosi horizontalioje padėtyje ir juos sėkmingai galima traukti tik tuomet, kai ritė sukama greitai. Tokia buvo mano pirmoji mintis, kol dar neišbandžiau šių vilioklių.
Vėliau įsitikinau, kad žieminių blizgių modelių įvairovė leidžia jomis lygiai taip pat sėkmingai manipuliuoti, kaip ir vartiklėmis, o gal net labiau, ir taikyti įvairius traukimo būdus spiningaujant.
Kokios žuvys gaudomos žieminėmis blizgėmis? Faktiškai visos plėšriosios, o taip pat galima bandyti vilioti ir taikiąsias. Šiuos masalus lyginčiau su mini vartiklėmis, nors pastarosios paprastai būna aptakesnių formų, o žieminės – labiau ištęstos. Tai lemia spiningavimo arba jų pravedimo, jei taip galima išsireikšti, kryptis. Juk paprastas vartikles traukiame horizontaliai, o žiemines blizgutes – vertikaliai.
Žuvys šiltesniame vandenyje yra aktyvesnės, jei kalbėsime plačiąja prasme, bet nesikoncentruosime į kažkurios rūšies žvejybą, todėl platesnės ir regimesnės, smarkiau judančios į šalis ir agresyviau dirbančios tiesioginiame monotoniškame traukime vartiklės (todėl ir vartiklės, kad vartosi) skirtos žuvauti atviro vandens sezonu. Jos taip pat puikiai animuoja srovėje, kuri gali būti net labai smarki, bet to dar ir nevienalytė. Nors, aišku, yra vartiklių stovinčiam vandeniui, bet vis tiek jų žaidimas akcentuotas į tolygų traukimą horizontale.
Žieminių vertikaliųjų blizgių konstrukcija tokia, kad šie masalai labiausiai atsiskleidžia animuojami iš apačios į viršų, t. y. traukiant link ledo, arba priešingai, kai juos nardiname gilyn. Beje, pastaroji kryptis ir lemia, kad kai kurie šių blizgių modeliai gerai animuoja laisvame kritime – blizgės sklendžia.
Tai taip pat turi reikšmės ir kabliukų tvirtinimas, nes palaidi, t. y. ant žiedelių, grandinėlių įtaisyti kabliukai gali trukdyti sklęsti masalui arba nukrypti nuo vertikalės maksimaliai. Todėl kabliukai įlituojami į blizgę. Lygiai toks pats trukdis gali būti trišakis kabliukas, nes jis yra sunkesnis už vienšakį, vandenyje turi didesnį pasipriešinimą ir mažų gabaritų masalui tai atsilieps neigiamai. Ne visada, nes sunkesnei blizgei trišakis gal ir nemaišys.
Klasikinis pavyzdys, kada žieminė vertikalioji blizgė pagal formą yra tikrai žieminė ir to niekas neužginčys, o jos kabliukas įlituotas – Lucky John S. Bet tai tik viena jos modifikacija, nes yra dar dvi – su trišakiu kabliuku ant žiedelio ir su trišakiuku ant grandinėlės. Bet apie kitas šios blizgės versijas dar kalbėsiu.
Žieminių blizgių ištęstos formos turi racijos ir tada, kai jas veikia tėkmė, nes srovė, gaudant iš po ledo, masalus veikia iš šono. Tokie viliokliai yra pagaminti taip, kad vandens tėkmė, o ji būna net ežeruose, jau nekalbant apie tvenkinius, kuo mažiau įtakotų šiam masalui užprogramuotą ar (ir) meškeriotojo suteikiamą animaciją.
Atkreipkite dėmesį ir į spalvas. Žieminių blizgių tarpe mažiau spalvotų masalų, o jei yra – jie ryškūs, metalas paprastai blizgesnis nei įprastų vartiklių. Aišku, vartiklių irgi rastume įvairių, chromuotų, cinkuotų arba, panaudojus šiuolaikines technologijas, kažkokiais būdais išblizgintų iki veidrodžio tviskesio, labai ryškiai dažytų emale. Tačiau žieminių blizgučių spalvinės variacijos bet kokiu atveju konservatyvesnės, jos, jei dažytos emale, dažniau būna iššaukiančių spalvų, nes po ledu dažniausiai vyrauja tamsa. Taip pat žiemą populiari holograma, kuri, suprantama, suteikia masalui papildomo matomumo.
Pasitaiko tokių, kurios tarsi iškrenta iš bendro žieminių vertikaliųjų blizgių konteksto. Ir pagal spalvas, ir pagal formas, net kabliuko tvirtinimą jos nė kiek nepanašios į mums įprastus tos rūšies vilioklius. Juk modelių įvairovė žūklavimui žiemą taip pat didžiulė. Tarkim, Kuusamo Lappi Loiste BR/BL-C, kuri niekuo net neprimintų tradicinių vertikaliųjų blizgių, bet yra būtent tokia. Na, gal dydis tik labiau „žieminis“...
Žieminių blizgučių dydžiai irgi labai smarkiai skiriasi nuo klasikinių vartiklių, jos gerokai mažesnės, dabar apie tas mini vartikliukes nekalbu. Kodėl taip yra, tiksliai nepasakysiu, bet, man regis, lemia gaudomos žuvys. Juk žiemą, pasak statistų, daugiau nei 95 proc. plėšrių žuvų laimikių sudaro ešeriai. Čia mūsų arba panašiose platumose, apie Sibirą ir Skandinaviją nekalbu.
Lyg ir kažkiek paanalizavau tą žieminių blizgučių „anatomiją“, nors gal ir ne viską pasakiau arba interpretavau tik taip, kaip suvokiu aš pats. Kita vertus, akcentavau pagrindinius dalykus, kurie, kaip pamatysite vėliau, bus reikšmingi spiningaujant.
Romualdas Žilinskas
