Lydekų žūklė suvešėjus vandenžolėms. Blizgės
Nekibių spininginių masalų nebūna. Bet būna netinkamas jų panaudojimas. Ir dar būna pirmas įspūdis, kuris neretai apgauna, kadangi susidaroma išankstinė nuomonė, kuri ir turi kone lemiamą reikšmę žūklės rezultatams.
Na, gal ne visai taip – yra geresni ir prastesni viliokliai, antraip argi gamintojai siūlytų tiek daug įvairių jų modelių, spalvinių variacijų ir panašiai. Čia kalbu bendrąja prasme, o jei konkrečiau – šis straipsnis bus apie masalus, kurie, kaip pamatysite, yra gana savotiški. Bet pradėsiu, kaip man įprasta, iš tolo...
Sekliuose ir žolėtuose vandenyse lydekų netrūksta
Ateina vasara ir gana daug mūsų vandens telkinių smarkiai apželia vandens augalais. Tai įprastas reiškinys, juolab jis yra vis labiau pastebimas dėl kasmetinės oro ir vandens temperatūros didėjimo, kritulių sumažėjimo ir kitų negandų, kurias sukelia vadinamasis „šiltnamio efektas“, o paprasčiau tariant, klimato atšilimas.
Kita vertus, Lietuvos ežerams apskritai būdingas greitas pelkėjimas, nes mūsų šalis randasi lygumoje, ežerai yra sąlyginai negilūs, o aplinkinės žemės dirbamos, tad į vandenį pakliūva daug azoto junginių, kitų chemikalų, kurie spartina tų vandens telkinių dumblėjimą ir vandenžolių plitimą. Žodžiu, kol aplinkiniuose laukuose bus auginami runkeliai, agurkai ar petražolės, tol į vandens telkinius paklius jei ne cheminių, tai organinių trąšų, kurios ir toliau skatins dar greitesnį vandens telkinių užakimą.
Tokius procesus galima stebėti ne tik ežeruose, tačiau ir upėse, karjeruose, tvenkiniuose – kiekvieną vasarą jie tampa vis seklesni ir „žalesni“.
Žuvys dėl to kenčia, nors ir geba prisitaikyti. Apie visas žvynuotųjų rūšis gal nekalbėsiu, pakaks lydekų, nes šiame rašinyje žvejosime būtent jas.
Vasara lydekų žūklei nėra pats geriausias metų laikas. Bet ir ne pats blogiausias. Čia tas pats kaip su tais įžangoje minėtais spininginiais masalais – kas labai nori ir moka, plėšrūnių pagauna. Ir, beje, daugiausiai lydekų sužvejoja būtent tuose minėtuose sekliuose ir apaugusiuose žolėmis vandens telkiniuose. Kodėl?
Viskas labai paprasta – giliuose ežeruose arba tvenkiniuose bent kiek didesnės aštriadantės plėšrūnės traukiasi į gilesnes vietas, kur jas sugundyti galima tik iš valties arba (ir) naudojant giliau neriančius masalus, taikant specifinę spiningavimo techniką. Aišku, dabar lydekų apetitas irgi yra ne kažin koks, bet pasistengus kokį nors masalą įsiūlyti galima. Paprastai gilūs vandens telkiniai yra ir platūs, tad be visa ko, juose tenka gerokai vargti, kol surandame meškeriojimo objektą.
Nors ne visur ir ne visuose giliuose telkiniuose taip nutinka. Tarkim, Kauno mariose velkiaudamas jų masiškai randu ir mažesnėje nei 3 m gelmėje, rudenį, sezono pradžioje paprastai aštriadantės dažniausiai laikosi kone dvigubai giliau. Įdomu tai, kad daug šių žuvų aptinku palyginti smarkiai žolėtuose plotuose, nors, suprantama, – kalbu ne apie antvandeninę, o povandeninę augaliją.
Išties nieko čia keisto, nes lydekoms reikalinga kažkokia slėptuvė, vieta pasalai, jos juk yra plėšrūnės pasalūnės. Beje, aš pabrėžiau, kad smarkiai žolėtuose plotuose arba bent jau jų pakraščiuose, nes tai turi tiesioginį ryšį su rašiniu.
Nedideliuose ir sekliuose ežerėliuose, karjeruose, tvenkiniuose ir upių senvagėse situacija yra visiškai kitokia. Čia telkinys vos ne visas gali pasidengti lelijų, lūgnių lapais, ten povandeninių žolių, kurios kyla iki pat vandens paviršiaus, tiek daug, kad lieka tik siauros protakos tame augalų miške. Kur lydekoms trauktis? Jos priverstos taikytis prie panašių sąlygų, juolab, kad tokiose vietose yra ir jų aukų.
Nemanau, kad aštriadantės plėšrūnės dėl vandenžolių gausos labai nukenčia. Jos sėkmingai maitinasi ir taip pat sėkmingai kimba ant pasiūlytų masalų.
Dabar didesnė problema iškyla meškeriotojams, kadangi retas kuris spininginis masalas tinkamas žvejybai, kuomet vandens paviršiuje yra daug kliuvinių, o giliau – didžiuliai tankūs žolių plotai, virš kurių tėra ne daugiau nei pusmetris gylio.
Aš čia aprašiau smarkiai užžėlusį vandens telkinį, ne visur situacija tokia kritinė. Tačiau augmenijos, kaip ir sakiau, gali būti labai daug, o tarp jos ar šalimais tūno plėšrūnės.
Kodėl „žolinės“ blizgės praranda populiarumą
Paprastai lydekas tokiomis sąlygomis spiningautojai vilioja poperiais arba labai sekliai neriančiais vobleriais, kartais ir labai lengvomis sukriukėmis.
Nors dėl pastarųjų aš turiu abejonių jau vien todėl, kad jas toliau ir taikliau užmesti sudėtinga, jei labai vėjuota – praktiškai neįmanoma. O ir sukriukė tuojau pat išsimuša iš žaidimo ritmo, kuomet jos lapelis kliudo kokią nors išsikišusią žolę, ant kabliuko pasimauna šapas ir panašiai.
Tiesa, yra vadinamosios „neužsikabinančios“ vartiklės, kurias, reikia pripažinti, mūsų žvejai nelabai mėgsta. Beje, aš – irgi. Anksčiau, kuomet vobleriai dar tik ėjo „į madą“, tai buvo bene pagrindinis masalas spiningaujant stambesnes lydekas sekliose ir žolėtose vietose.
Žvejams „žolinių“ blizgių siūlo net ir mūsų gamintojai. Tarkim, Zumpė, kuri turi visą eilę gerai mums žinomų vartiklių su „apsaugomis“ nuo kliuvinių.
Blizgė Jūra yra kone visuotinai pripažintas tautinis klasikinis lydekų vilioklis. Ji irgi būna su apsauginiais „ūsais“. Tačiau mūsiškės „žolinės“ vartiklės gana sunkios. Užmesti tokį masalą toli ir taikliai nekils problemų. Bet norint pravesti jau minėtą Jūrą, kuri svers 24 g, nedideliame gylyje, įmanoma tik traukiant labai greitai. Čia jau pamirškime pauzes arba traukimo greičio kaitaliojimą, kas gundančiai veikia bet kokį plėšrūną.
Aišku, ten, kur žolės užima tik dalį telkinio ploto ir galima vartiklę vesti šalia žolių tankumyno, kur vandenžolės yra pavienės, šis masalas bus labai geras. Arba giliuose šiekštynuose...
Lėtesniam traukimui rekomenduočiau lengvesnes vartikles. Pavyzdžiui, Kuusamo Rasanen Weedless 70/10 C. Jei mokate skaityti užrašus, suprasite, kad 70 mm blizgė svers 10 g. O tai jau labai maža masė tokio dydžio šios rūšies masalui.
Kuusamo Rasanen Weedless 70/10 C privalumas bus tas, jog ją galima traukti gerokai lėčiau ir animuoti jau kitaip nei anksčiau minėtą „tautinę klasiką“. Turėkite omenyje, kad įsispraudusios tarp žolių lydekos turi gana menką apžvalgos plotą, net jų šoninė linija yra blokuojama aplink esančių augalų, todėl jos griebia masalą ilgai nesvarstydamos.
Deja, greitai traukiamo vilioklio plėšrūnės gali nespėti sučiupti. Žinoma, nutinka, kad jos tokį masalą persekioja, atakuoja kelis sykius, tai labai akivaizdu gaudant poperiais. Bet vilioklio gainiojimui palankios sąlygos yra ne visur – tam reikia bent šiek tiek erdvės, tarkim, paviršiniuose vandens sluoksniuose.
Minėjau poperius, tad būtina pabrėžti, kad tai yra vieni geresnių vilioklių augalų raizgalynėje. Deja, panašiai kaip ir „žolinės“ vartiklės, poperiai lydekų žūklėje pas mus palyginti retai naudojami, nors, pripažinkim, kad šie masalai vis populiarėja...
Kita vertus, žuvaujant poperiais reikalinga atitinkama įranga, čia jau spiningas, kuris skirtas visiems „gyvenimo atvejams“ nebetiks, reikalingas ir įgudimas – tolygiai vyniodamas valą vargu ar sugundysi plėšrūnę. Kai kuriems pradedantiesiems spiningautojams tai yra bėda, kaip ir senajai žvejų kartai, kuri į visas naujoves žiūri gana konservatyviai, be to tenka keisti spiningavimo strategiją ir taktiką, spiningavimo stilių, žodžiu, reikalų iki kaklo...
Apie poperius nesiplėsiu, apie juos esu parašęs atskirus straipsnius, geriau parašysiu apie voblerius, tačiau jau kitame straipsnyje. Beje, supažindinsiu su netipiniu vobleriu, bet neužbėgsiu už akių.
Romualdas Žilinskas
