Lydeka pavasarį. Įranga spiningavimui
Pavasarinei lydekų žūklei sekliuose vandenyse reikalingi ir specifiniai masalai. Upių ir ežerų, tvenkinių seklūs užutėkiai tokiu metų laikų jau ima apželti augmenija, tad geriausiai būtų ten naudoti lengvas sukriukes, negiliai neriančius voblerius ar neužsikabinančias vartikles.
Visgi pastarieji masalai geriau tinka vasarą ar rudens pradžioje, kuomet seklūs vandenys būna labai smarkiai apaugę vandenžolėmis, dabar labiau pravers ir šiaip nedidelio svorio paprastos vartiklės. Kita vertus, vartiklių, o ypač neužsikabinamų, žaidimas man ne itin imponuoja – jis pernelyg statiškas, o šiuo metų laiku reikia agresyvesnių vilioklių.
Lengvas, kartais neturinčias kūnelio sukriukes pavasarinės aštriadantės mėgsta labiau. Bet ir šios blizgutės turi esminį trūkumą – jos yra pernelyg lengvos ir jų aerodinaminės savybės tokios prastos, jog norint toliau jas užmesti tenka naudoti „minkštesnį“ spiningą ir ploną valą. Panašiai ir su vobleriais, kadangi dažnokai dabar naudoju plaukiančiuosius, gana agresyvius, tad jie būna su plačiais liežuviais, nedideli ir užsimeta, ypač vėjuotu oru, prastai. Todėl žuvaujant tokiais masalais reikalingas lankstus ir nedidelės užmetimo masės spiningas.
Įrankių pasirinkimas atsiliepia pakertant bei varginant stambesnes lydekas. Šmaikštus kotas, nors ir gerai amortizuoja grobuonių smūgius, tačiau kartais tiesiog trukdo greitai susitvarkyti su užkibusiomis žuvimis. Lydekos, tarsi pajutusios spiningo specifines savybes, kartais nesulaikomai veržiasi apsemtų krūmų link ar neria išilgai pakrantės, ir dėl to pasitaiko, jog tenka atsisveikinti su laimikiu.
Geri ir labai geri pinti valai
Kita vertus, nesu itin tvirtų bei standžių spiningų ir storų valų gerbėjas – nemėgstu lupti laimikio įsiręžęs. Gaudydamas priekrantėje retai naudoju storesnį nei 0,13 mm pintą valą, kartais ir dar plonesnį. Tiesa, perku tik kokybiškus valus.
Kuomet spiningauji lengvais masalais, kitąsyk netgi ne taip svarbu spiningo užmetimo svoris, kiek pintuko kokybė, nes pigesni šios rūšies valai prastai slysta žiedeliais. Jei mėtyčiau, tarkim, 18 g galvakablius su tokio storio gija, gal to nejusčiau, bet tik ne dabar. Ir aišku kodėl – pakanka pirštais suėmus perbraukti per giją ir juntamas, kuris valas grublėtesnis, kuris slysta tarsi monofilamentinė gija.
Aš nė nekalbu apie tai, kad mažiau gijų turintys pinti valai (tiesa, tai dar priklauso ir nuo pynimo konstrukcijos, valo dangos, dar kažkokių man nežinomų faktorių) kitąsyk net „birbia“ liesdami žiedelius.
1pav. Tokie šiuolaikiniai pinti valai, kaip Daiwa J-Braid Grand X8, Daiwa Tournament 8 Evo arba mano neseniai išbandytas ir žvejų šiuo metu labai mėgstamas Owner Broad Pe X8 Kizuna yra tikrai puikūs, slysta žiedeliais lyg sviestu patepti.
2pav. Nereikia bijoti ir ryškių, netgi fluorescuojančių valų, kadangi vis tiek rišite pavadėlį. Kalbu, kad ir apie Lucky John Vanrex X8 Fluo Green giją, kuri yra pigesnė nei anksčiau minėtos, bet kokybe nenusileidžia.
Kaip ir sakiau, aš prie pagrindinio valo tvirtinu maždaug 40–70 cm atkarpą storo fluorokarbono, pavadėlio ilgis priklauso nuo spiningo ilgio. Lydekoms tai ne itin svarbu, nors apsidraudimui visada nešiojuosi kišenėje rudą arba juodą vandeniui atsparų markerį ir juo nudažau paskutiniuosius maždaug 1,2–1,5 m pintos gijos.
Čia išvardytos, kaip supratote iš pavadinimų, aštuoniagyslės pintos gijos, kurios turi ir dar vieną išskirtinę savybę – jos lanksčios, minkštos, bet ne standžios, pastarosios labiau tinka džigavimui. Pastebėjau, kad netgi pinti valai būna skirtingo jautrumo, panašiai kaip monofilamentiniai, čia galioja ta pati taisyklė – standesni arba, kaip mes sakome, „kietesni“ valai išties šiek tiek jautresni.
Jei kam labai svarbu yra tokių valų išlaikymo svoris, pasakysiu, kad 0,12 mm gijos atlaiko paprastai daugiau nei 5 kg, tad galima žvejoti lydekas be baimės. Turint gerai sureguliuotą ritę, normalų spiningą, tie penki kilogramai patrigubėja.
Nors, aišku, kitaip nei paprastuose valuose tas jautrumų skirtumas yra daug mažesnis. Tačiau dabar tai praktiškai neturi reikšmės, nes gijos panaudojimą apsprendžia ir pasirinkti masalai, ir spiningavimo būdas, užmetimo nuotolis, tad gaudant lengvais viliokliais priekrantėse man svarbiau užmetimo nuotolis bei tikslumas. Vėlgi, kaip ir monofilamentiniams valams jie bus didesni tada, kai gija minkšta.
3-pav. Jei jau norite dar geresnių, paskutinio technologinio „klyksmo“ pintų valų, tuomet rinkitės pintus iš dvylikos gijų. Na, taip, teks pakratyti kišenę, tačiau turėsite „kažką tokio!“.
Pavyzdžiui Daiwa Morethan 12 gija. Išbandžiau dar pernai ir tikrai nesigailėjau paklojęs pusšimtį eurų. Pagiriamųjų žodžių pasakyčiau daug, bet pataupysiu jūsų laiką skaitant aikčiojimus, pabrėšiu, kad turintys daugiau gijų pinti valai geriau laiko mazgų surišimo vietose. Beje, apie pinto valo surišimą.
Aš nežinau, kokius jūs mazgus naudojate, nes jų yra ne vienas, bet būtent tie minkšti daugiagysliai, slidūs pinti valai turi ir vieną neigiamą savybę – surišimo vietose esant stipriam tempimui (kai traukiate stambią žuvį, masalą užkabinate už šiekšto ir pan.) laisvasis surišto valo galas gali tiesiog praslysti net tuomet, kada mazgas, regis, tvirtas.
Vėlgi, pasikartosiu, žiūrint, koks mazgas. Nes gali būti, kad jis puikiai laiko grubią keturgyslę pintą giją, jūs jį išbandėte, žinote kaip patikimą, bet geresnės kokybės pintukui toks mazgas pasirodys ne visai vykęs.
Todėl surišus giją nereikia kirpti laisvo valo galo visai šalia mazgo milimetro tikslumu, ką labai mėgsta, kaip aš sakau su lengva pašaipa, „estetai“. Esant didelei įtampai tas milimetras gali prasprūsti pro mazgelį. Palikite, kad ir porą centimetrų, jie netrukdys, ir dar žiebtuvėliu nudeginkite laisvą galiuką – susidarys mažytis „burbuliukas“, kuris, jei valas slys per mazgą, tame mazge tikrai užstrigs.
Be šių „smulkmenų“ neišsiversi
Dar vienas svarbus dalykas gaudant sąlyginai lengvais ir nedideliais masalais yra suktukai ir karabinai (segtukai). Tos „smulkmenėlės“ kartais gali gerokai sugadinti nuotaiką, jei išsirinksime nevykusiai.
Atkreipiau dėmesį žūklės prekių parduotuvėse, kad žvejys negailėdamas pinigų, tarkim, valui ir į jį gana priekabiai žiūrėdamas, visiškai nekreipia dėmesio į suktukus ir segtukus, ima tai, ką numeta ant prekystalio pardavėjas arba perka pigiausius.
Suktukai, kaip žinote, reikalingi tam, kad apsaugotų valą nuo susisukimo. Kai gaudote sukriukėmis, tokia galimybė visada yra. Ačiū Dievui, kad pinti valai susisuka ne taip greitai, kaip monofilamentiniai ir kitąsyk spiningautojas to nė nepajunta. Bet jei jau susisuka, tuomet „barzdą“ išpainioti praktiškai nėra jokių šansu, juolab, kai toks valas plonas.
Gal daugelis galvoja, kad gijos labiau susisuka tada, kai naudojami labai sunkūs masalai. Išties neretai nutinka priešingai, kadangi prasti suktukai negavę reikiamo tempimo, apkrovos apskritai nedirba pagal savo paskirtį ir būna tik valo ir pavadėlio jungiamoji grandis, jie savo funkcijų neatlieka. Taip pat ir ritė tada vijas kloja nevienodai, o meškeriotojas paprastai žiūri ne į ją, o į vandenį arba spiningo galą.
Tad spiningaujant labai lengvomis sukriukėmis, kurios traukiamos vis tiek dirbs, t. y. suksis, labai gali būti, kad šie masalai visiškai nepasuks prastesnio suktuko.
Taip pat atkreipkite dėmesį į suktukų dydžius, jie pasirenkami ne iš „lemputės“. Kaip rodo mano praktika, pagal Jurgį ir kepurė. Turiu omeny masalo, valo, ir suktuko suderinamumą, čia reikėtų atskiro straipsnio, kaip ir apie suktukus bei karabinus apskritai, bet gal kada nors...
Yra dar kitas „kampas“, jei jau kalbu ta tema. Labai mažas suktukas dažniau stringa jau vien todėl, kad mažą tokios rūšies „mechanizmą“ kokybiškai pagaminti sunkiau. Kita vertus, pernelyg didelis gali nedirbti, nes negaus reikiamos apkrovos.
Universalūs dydžiai, mano manymu, yra Nr. 4–6 pagal Lucky John klasifikaciją, nes gamintojai neretai rašo ant pakuočių viena, o talpina į jas kita. Noriu pasakyti, kad kaip ir kabliukuose, čia nurodyti dydžiai pas skirtingus gamintojus gali smarkiai skirtis.
4 pav. Aš įdedu pavyzdį, matote nuotrauką, ten tikrai geri suktukai, kuriuos naudoju ir jums rekomenduoju, tačiau pažiūrėkite į nuorodas ant pakuočių. Balzer suktukai mažai kuo skiriasi dydžiu nuo Lucky John, bet kas parašyta?
Panašiai yra ir su karabinais. Nors čia dar ir kitos „giesmės“. Kurį laiką žūklės prekių parduotuvėse neradau tinkamų karabinų. Mane net juokas ima – toks niekutis, regis, bet kokybiškų nėra.
O kokybiškas, mano galva, tas, kuris daug sykių užsegant ir atsegant išlaiko savo formą, nesideformuoja, puikiai laiko užsegtas, tačiau lengvai atsisega, kai spusteli pirštais. Taip pat jis turi būti tvirtas, nes yra nutikę, kad traukiant poros kilogramų lydekas, karabinai atsisegė patys, ir net sykį lūžo. Tiesa, nepaminėjau, suktukai, jei nekokybiški, sulūžta dar greičiau.
Ir dar viena reikalinga karabino savybė – jis neturėtų būti pagamintas iš labai storos vielos, nes bus sunkus, masyvus, gali prastai įtakoti lengvo ir smulkaus vilioklio darbą, atsargioms žuvims regimas ir atrodys tarsi koks svetimkūnis prieš masalo nosį.
Na, gal lydekoms toji „regimybė“ nesvarbi, bet šįsyk leidau sau išsiplėsti. Nors aš dabar kalbu apie segtukų pritaikymą mažiems, lengviems masalams, nes, tarkim, velkiavimui tinkamų karabinų rasdavau į valias.
Vieninteliai tuo metu tikrai geri būdavo Spinwal segtukai. Bet irgi ne be priekaištų, nes viela visgi storoka, sunki. Bet visa kita – mane tenkina. Dabar radau savo kokybe neprastesnių, kaina net mažesnė, o viela plonesnė.
5 pav. Ir juos sudėjau į pavyzdį, todėl pavadinimų net nerašau, tai Lucky John produktas. Ten aiškiai matosi ir dydžiai, kurie, mano manymu, yra universalūs – gali naudoti dideliems masalams, gali ir visai smulkiems, suprantama, numeruota pagal Lucky John klasifikaciją. Kita vertus, kuo didesnis bus karabinas, tuo didesnis jo išlaikymo svoris, bet dabar nekalbų apie trofėjinių lydžių žūklę arba velkiavimą, stengiuosi nenukrypti nuo straipsnio temos.
Atkreipkite dėmesį į karabinų formas. Jos bent trijų tipų, bet veikiausiai nė nepasakyčiau, kuri geresnė, nes visos tinka tiek sukriukėms, tiek vobleriams, tiek ir nedidelėms vartiklėms.
Kaip matau, straipsnis išsitęsė, o masalų taip ir nesuminėjau. Bus proga parašyti dar vieną rašinį, nes iš tiesų turiu bėdą – kai „įsivažiuoju“, norisi pasakoti smulkmeniškai, kad skaitantiems neliktų klaustukų.
Tai, ką parašiau, tinka ne tik pavasariniam ir ne tik lydekų gaudymui. Tad jei pasitikite mano žodžiais, šį rašinį įsidėkite į savo atminties stalčiuką, manau, kad pravers.
Na, ir laukite greitu laiku tęsinio, nes baigsis pavasaris, o tema liks „neišlukštenta“.
Romualdas Žilinskas
