Lūžęs meškerykotis – gamintojo ar žvejo kaltė?

Kartais susimąstau – kiek per savo gyvenimą esu turėjęs rankose skirtingų meškerykočių? Su keliais esu žvejojęs, kiek jų suremontavęs? Daug, be galo daug – kotus turėčiau skaičiuoti ne dešimtimis, o tikrai šimtais.

Keista kažkiek – laikui bėgant meškerykočių gamybos technologijos tobulėja, medžiagos gerėja, tačiau meškerės vis lūžta ir lūžta – darbo man visuomet pakanka. Tad veikiausiai esmė yra ne kotų kokybėje, o žvejų mokėjime su jais elgtis, nes, kaip rodo patirtis, meškerės lūžta... vis tose pačiose vietose.

Kaip gaminamas meškerykočio blankas

Nepasakysiu tikriausiai nieko naujo, bet šios minties praleisti negaliu – koto tvirtumas, ilgaamžiškumas tikrai smarkiai priklauso nuo firmos gamintojos. Tai ir darbo, ir medžiagos kokybė. Galėčiau pradėti vardinti, tarkim, anglies pluoštų pavadinimus ir pasakoti, kuo jie ypatingi ir kokie yra tarp jų skirtumai.

Bet eiliniam žvejui tokia informacija vargu ar duos daug naudos, ji gali net suklaidinti, kadangi medžiaga, iš kurios pagaminti meškerių blankai, yra dar ne viskas, o apie galutinį gamybos rezultatą galima spręsti tik tada, kai meškerykotį paimi į rankas ir juo pažvejoji.

Na, galbūt aš daugiau galėčiau spręsti apie gaminio kokybę ir palaikęs jį rankose dar parduotuvėje, be to jau turėsiu išankstinę nuomonę apie daiktą, kadangi metų metais sukaupta patirtis žvejojant, taisant, šiek tiek ir pačiam gaminant meškeres niekur nepradingo, tačiau visi naujo modelio trūkumai bei privalumai vis tik pasirodo jį eksploatuojant.

Labai dažnai straipsnių apie žūklę autoriai akcentuoja, kad dabartiniai meškerykočiai pagal medžiagas yra skirstomi į stiklo pluošto, anglies pluošto ir kompozitinius. Tai yra tiesiog trafaretinė frazė, nes rašantys straipsnius nelabai susimąsto, o galbūt net neįsivaizduoja, kokios tai medžiagos.

Tarkim, kompozitas – kas tai yra? Aišku, kad kažkokių medžiagų mišinys – atsakysite. Taip, tiesa, bet anglies pluošto blankai turi geriausiu atveju apie 90 su tupučiu procentų minėtos medžiagos, kadangi pagrindas, ant kurio yra klojamas anglies pluoštas, vis tiek bus iš stiklo audinio. Paaiškinsiu.

Meškerė yra ištęsto kūgio formos, jei galima taip grubiai išsireikšti. Gaminamas jos blankas tokiu principu – ant kūgio formos plieninio strypo apvyniojamas stiklo pluošto audinys ir tada jau klojamas anglies pluoštas. Stiklo audinys reikalingas geresniam sukibimui vyniojant anglies pluoštą, o taip pat apsaugo vidinę anglies vijų dalį nuo trapumo. 99,9 atvejais iš 100, ten, kur rašoma, kad meškerė arba spiningas yra pagaminti tik iš anglies pluošto (grafito), bus pasakyta ne visa tiesa. Juk yra dar ir įvairios rišamosios medžiagos.

Visgi kai kurios žymesnės firmos paklojamąjį sietelį, apie kurį kalbėjau, įsigudrino gaminti iš anglies pluošto. Tačiau jis yra iš mažesnio, bet ne iš aukštesnio modulio anglies, kadangi tik toks turi geresnes amortizuojančias savybes, o dervos neprikepa prie gamyklinės metalinės formos.

Kompozito santykis labiausiai nulemia blanko lankstumą, kietumą, trapumą. Bet tai – ne vienintelis faktorius, nes yra dar anglies vijų skaičius ir kiti niuansai. Dažnai žvejai paėmę į rankas kotą apie jo kokybę sprendžia iš meškerės svorio, nes yra gaji nuomonė, jog labai geras, kokybiškas meškerykotis turi būti lengvas.

Anglis tvirtumui, lankstumui padidinti kartais maišoma su įvairiomis viskozėmis ar dar kitomis medžiagomis, o dėl to blankas tampa kiek sunkesnis. Esu skaitęs, kad su dabartinėmis technologijomis kažkoks labai geras pluoštas buvo gautas iš... morkų. Ir tai buvo panaudota būtent kotų gamyboje maišant jį su anglimi. Bet jau pradedu nukrypti nuo temos. Taigi, dėl ko lūžta meškerės?

Didžioji dalis meškerykočių lūžta dėl pačių žvejų nerūpestingumo. Nusivylėte? Tikriausiai galvojote, jog pradėsiu vardyti konkrečias firmas bei jų siūlomus modelius ir rašysiu apie tų kotų gerąsias ir blogąsias puses? Nieko panašaus – pradėsiu nuo to, kad devyniais atvejais iš dešimties dėl lūžusio koto yra kaltas pats žvejys.

Kai kurių žvejų fanatiškas polinkis į begalinį komfortą žuvaujant yra tartum lazda su dviem galais. Čia aš apie jau minėtą nuostatą, kad lengvas kotas parodo gaminio kokybę, be to meškeriotojas lyg aukštuomenės dama išrankiai sveria delne kotą ir renkasi tą, kuris yra dešimt gramų lengvesnis, kadangi „žūklėje mažiau pavargs“. Na, ir dar norisi kiek galima mažiau sumokėti, žodžiu, nusiperka „idealų“ – lengvą ir pigų. O kodėl tas kotas yra pigesnis ir kartu lengvesnis?

Jei brangi meškerė ir lengva, tai reiškia, kad gaminant ją buvo panaudota itin aukšto modulio anglis, be to gamintojai panaudodami naujausias technologijas sugebėjo gamybos procese „išstumti“ rišamąsias medžiagas, kurios palyginti su anglimi yra sunkios. Tokio koto sienelės storesnės, tačiau jis pats yra lengvas, tvirtas, lankstus ir visaip kitaip pateisina už jį sumokėtus pinigus.

O ką daro įvairios manufaktūros Kinijoje ar Korėjoje? Juk savo produkciją reikia kažkaip realizuoti. Ir realizuoja ją pas mus, net labai sėkmingai, nors į gamybą investuoja nedaug ir neperka naujausių technologijų, neturi brangių gamybos linijų. Jų meškerių ar spiningų blankai su plonomis sienelėmis, tad ekstremalesniais atvejais neatlaiko apkrovų bei lūžta. Žinoma, galima žvejoti ir su tokiais meškerykočiais, ir net labai ilgai. Bet tokiu atveju reikia turėti omenyje, kad šis įrankis yra trapus, todėl braunantis per paupio krūmynus turi pasisaugoti, kad nebakstelėtum kotu į medį, traukiant žuvį neforsuoti įvykių, užmetant masalą žiūrėti, kad jis būtų atitinkamo svorio, žodžiu, reikia žvejojant nuolatos bijoti, jog kotas staiga ims ir sulūš.

Sienelių storį galima matyti net vizualiai – tereikia pažiūrėti į meškerykočio vidų, palyginti ertmės dydį su kitais šalia esančiais kotais. Kai kurių meškerių sienelės tokios plonos, jog pakanka gerai spustelėti pirštu ir jos įlinksta. Net spiningai pasitaiko šiaudo storio. Tiesa, tai būdavo anksčiau, prieš gerą dešimtmetį, tačiau ir dabar galimi tokie atvejai.

Apie Kinijos kaimą ir raumeningą draugą

Kartais atsitinka, kad kotai lūžta dėl gamintojo kaltės, kadangi gamybos procese buvo pažeistas pluošto vyniojimo principas. Vyniojant ant kūgio anglies pluoštas privalo būti išilginis. Aišku, yra čia ir skersinių gijų, nes anglies pluoštas tai toks savotiškas audinys. Išimtinais atvejais panaudojus naujausias technologijas jau sugebama „išausti“ šį audinį vien iš išilginių „siūlų“.

Sukant anglies pluošto juostas ant kūgio labai retai, bet pasitaiko, kad jos sugula netolygiai, t. y. vienoje vietoje išilginės juostos tartum persisuka. Žiūrint į kotą šį broką galima pamatyti, jo nepaslepia net lakas. Toje vietoje blankas daugiau nei penkiasdešimt procentų silpnesnis ir garantuotai, kad anksčiau ar vėliau sulūš.

Gerų firmų spiningai ir meškerės nebūna su panašiais defektais, kadangi jų gamyklose yra didžiulė kontrolė ir saugant bendrovės vardą į parduotuves brokuotas gaminys niekada nepaklius. Kokiame nors Kinijos kaime vietinė gamyklėlė „štampuoja“ blankus daugiatūkstantiniu tiražu ir niekas ten į panašias „smulkmenas“ nekreipia dėmesio.

Dėl gamintojo kaltės kartais pasitaiko „perspaustų“ žiedelių. Tai reiškia, kad žiedelių kojelės buvo tvirtinamos siūlu pernelyg standžiai ir gija taip priveržta prie blanko, kad kotas toje vietoje tampa silpnesnis. Palyginimui galiu pasakyti, kad ta vieta yra lyg stiklas įrėžtas rėžtuku. Tai gana reti atvejai mano praktikoje, bet jų būna.

Kažkada teko regėti labai ryškią, atleiskit už išsireiškimą, „chaltūrą“. Mūsų žūklės prekių parduotuvėse atsirado trijų dalių karpiniai kotai, kurie kainavo juokingai mažai. Kadangi man pasirodė visa tai labai keista, įdėmiai apžiūrėjau meškerykočius – jie visi iki vieno turėjo tą patį defektą. Nežinau, kaip ten tuos kotus ir kas gamino, bet veikiausiai nebuvo apskaičiuota, kad sujungiant dvi meškerės dalis, apatinė, kuri suduriama į viršutinę, privalo įlįsti į ją šimtosios milimetro tikslumu.

O šių kotų gamintojai apatinės dalies galą padarė pernelyg storą, jis netilpo į viršutinės dalies ertmę, todėl norėdami išsisukti iš padėties, įkišamąjį galą nušlifavo neleistinai suplonindami jo sieneles. Kadangi remontuoju meškerykočius, labai greitai sulaukiau daug klientų – karpininkai urmu pradėjo nešti tuos pigiai įsigytus įrankius.

Ties meškerės dalių sujungimais blankas lūžta ne taip jau retai. Sujungimo vietoje viršutinė dalis turi būti storesnė, nes čia didesnė apkrova, todėl privyniojama papildomo anglies pluošto. Dėl to kotas savo akcijos praktiškai nepraranda, bet išlieka vienodai tvirtas per visą savo ilgį.

Labai svarbi detalė yra ta, jog pastorinta vieta viršutinėje meškerės dalyje (užmaunančiojoje) būtų ilgesnė už apatinės dalies (įmaunančiosios) galą, kuris sujungia abi dalis. Čia negalima taupyti anglies pluošto, nors kai kurie gamintojai tai, deja, daro. Atrodo, kad kiek gi galima tokiu būdu sutaupyti medžiagos, bet jei gaunami šimtatūkstantiniai užsakymai, net ir tokia smulkmena duoda papildomo pelno. Todėl perkant kotus į minėtą faktą patarčiau atkreipti dėmesį, juolab tai pastebėti nėra labai sudėtinga.

Kai kurie kotai sujungiami per papildomą jungtį, kuri pritvirtinta prie vienos dalies (tai lyg savotiškas kištukas) įeina į kitą. Jei abi dalys sustumiamos taip, kad neliktų tarp jų tarpo – viskas gerai, tačiau būna, kad meškerė suduriama, o jungiančioji detalė lieka aiškiai matoma. Tai jau defektas – kotas šioje vietoje „užprogramuotas“ lūžti.

Ant meškerės visada yra nurodytas masalo užmetimo svoris ir tokių nuorodų reikia paisyti. Ypač spiningaujant, kai žvejys dažnai ir staigiai mojuoja meškerykočiu. Jau naudojant maksimalų nurodytą užmetimo svorį siūlyčiau vengti labai staigių ir galingų mostų.

Pakertant žuvį kotai irgi gali lūžti. Taip paprastai atsitinka dėl jau mano minėtų priežasčių. Bet būna ir kuriozinių atvejų.

Turėjau draugą, kuris sugebėdavo sulaužyti labai žymių firmų meškeres (tiesa, tai atsitiko du kartus, bet visgi...) savo raumenų jėga. Jis pakirsdavo kimbančią žuvį taip staigiai ir smarkiai, kad meškerykotis nespėdavo sulinkti tolygiai ir blankas lūždavo ties rankena.

Žvejai niekaip negali įsikalti sau į galvą, kad, užsikabinus masalui už kerplėšos, negalima iš visų jėgų lupti įstrigusią kur nors tarp akmenų blizgę spiningu, jei valas išlaiko labai didelį svorį ir yra mažai tąsus. Dauguma tokio pobūdžio lūžimų pasitaiko gaudant būtent su pintu valu. Taip galima sulaužyti pačius brangiausius amerikietiškus ar japoniškus įrankius ir nepadės jokios gamintojų garantijos.

Todėl ant kotų garsios firmos nurodo valą, su kuriuo reikia žvejoti, t. y. naudojamos gijos tvirtumą. Pagal gamintojų apskaičiavimus toks valas turi nutrūkti anksčiau nei traukiant žuvį sulūš meškerykotis. O ant pigių kotų nurodyti net užmetimo svorio parametrai dažniausiai neatitinka tikrovės.

Įtakos meškerykočio tvirtumui turi žiedelių skaičius ant blanko, net jų išdėstymas. Kada žiedelių yra mažai, užmetimo nuotolis neretai padidėja, bet traukiant stambią žuvį blankas gauna netolygią apkrovą. Tačiau nėra prasmės ir labai didinti žiedelių skaičių, nes padidėjusi trintis valui neleis toli užmesti masalo, o apkrovimo tolygumas kotui pagerės tik labai minimaliai. Gal tai kiek svarbiau jūriniams meškerykočiams, kur krūviai traukiant žuvis ar net joms skirtus masalus yra tikrai milžiniški. Gaudant gėluosiuose vandenyse, juolab pas mus, tokie akcentai nėra itin svarbūs.

Konstantinas Gemskis
Kalbino Romualdas Žilinskas