Lapkričio antroji pusė ir gruodis, o jis mūsų platumose veikiau siejasi su vėlyvu rudeniu nei su žiema, beveik niekada nelepina gerais orais. Tokiu metų laiku bene mėgstamiausias vyriškas užsiėmimas yra išsitiesti ant sofos ir per TV stebėti krepšinio batalijas. Bet čia tuo atveju, jei nesi meškeriotojas. Žvejybinis alkis visada didesnis už pačias įdomiausias rungtynes, kurias, beje, galima peržiūrėti ir vėliau. O štai praėjusios dienos niekada neatsuksi atgal.
Todėl, jei tik yra laisvesnio laiko, meškeriotojas čiumpa spiningą ir dumia prie vandens. Ką tikisi pagauti? Visų pirma, be abejo, didelę lydeką...
Tiek teoriškai, tiek praktiškai šis metų laikas – bene palankiausias sužvejoti trofėjinę aštriadantę ir su tuo, manau, niekas nesiginčys. Kodėl taip yra dabar nesigilinsiu, juolab, apie tai rašyta ne sykį ir ne kartą vėl bus rašoma.
Geriau pagvildenkime kitą temą – kur dabar rasti lydekų, nes vandenų šalyje turime daug, bet ne visuose vienodai gausiai yra šių plėšrūnių. Tačiau prieš ieškant būsimų laimikių, norėčiau padaryti trumpą intarpą.
Anądien (tiksliau aną vėlų vakarą) su bičiuliu išsiruošėme spiningauti Nemune. Neilgam, gal porai valandų. Bet neišbuvome nė tiek – po gero pusvalandžio vyniojome meškeres ir pardūmėme namo. Priežastis elementari – draugas įsigijo, pasak jo, labai gerą, labai šiltą ir labai brangią žvejybinę striukę, kurią tą sykį užsivilko... tiesiog ant paprastų medvilninių marškinėlių.
Kai man dar nebuvo nė trisdešimties metų, galbūt (jau neatsimenu) panašiai elgdavausi ir aš. Visgi to nepatarčiau – eksperimentus galima daryti su masalais, įranga, bet ne su savo sveikata. Jei vėlyvą rudenį išėjus į kiemą atrodo, jog bus pakankamai šilta su tokia apranga, visiškai nereiškia, jog prie vandens jausitės taip pat.
Aišku, galima striukę, kada ji išties tokia, kokią apibūdino bičiulis (tuo neabejoju), vilktis ir ant apatinių. Bet tik tuo atveju, kuomet pastarieji irgi yra iš tos pačios „serijos“, o tai reiškia, kad tikrai labai geri ir labai šilti (nebūtinai labai brangūs), ir sukomplektuoti, kaip priklauso – svogūno lukšto principu. Tai reiškia, jog ant nuogo kūno dėvimi plonesni apatiniai, o ant jų užsivelkami storesni. Nenoriu labai nukrypti nuo pagrindinės temos, nesiplėsiu, tiesiog atsidarykite Salmo internetinę parduotuvę, pasižiūrėkite į siūlomas šios rūšies prekes aprangos skiltyje, ten rasite jų aprašus ir man nieko daugiau nereikės aiškinti. Beje, dabar kai kuriems apatiniams nukainavimas... iki 90 procentų!
Visgi šis pavyzdys veikiau išimtinis, nes, kaip sakiau, vargu ar kas ryžtasi lapkričio naktimis taip apsirengęs eiti žvejoti. Įsiminkite vieną esminį dalyką – žvejyboje dažniausiai šalta trims kūno dalims: rankoms, kojoms ir galvai. Visos minėtos kūno dalys būtiniausios žvejui, tad ypatingą dėmesį ir atkreipkite į jas – vėl siūlau pažiūrėti Salmo parduotuvės aprangos ir apavo skyrius. Aišku, tik nuo pažiūrėjimo šilčiau nebus, bet gal ką rasite praktiniam panaudojimui. Tuo beveik neabejoju, nes pasirinkimas itin didelis.
Jei man reikėtų važiuoti prie kokio nors nežinomo vandens telkinio žvejoti lydekų, o kalbu apie dideles plėšrūnes, pasirinkčiau tvenkinį arba upę. Kaip žinia, yra dar ir ežerai, bet šitie telkiniai pernelyg saviti, juose suvilioti stambią aštriadantę galima tuo atveju, jei esi gerai išstudijavęs konkretų ežerą, čia žvejojai jau ne kartą. Tiesa, dar rastume senvagių, karjerų, šiaip įvairių balų, bet šįsyk nesismulkinsiu. Apie tekantį vandenį rašau labai dažnai, todėl šįsyk pakalbėsiu apie tvenkinį...
Dvi žūklaviečių grupės
Tvenkinys faktiškai yra ta pati upė, na, galbūt upelis, tačiau patvenktas. O patvankos principas labai paprastas – tekantis vanduo sustabdomas pastačius užtvanką, jis išsilieja, apsemia tas sausumos dalis, kurios yra žemiau betoninio statinio. Faktas, kad giliausios tvenkinio vietos bus ties buvusios upės vaga ir arčiausiai užtvankos.
Kadangi dabar šaltasis (bet dar ne šalčiausias) metų laikas, tai žuvys plaukios, kur yra giliau arba giliausia. Kodėl ten, o ne kitur – irgi nesiplėsiu, rašyta dešimtis kartų. Be abejo, tokiose vietose bus ir lydekų, kadangi joms net ir šaltame vandenyje reikia maitintis, tad šalimais turėtų netrūkti maisto. Regis, nepasakiau nieko naujo, nors pabrėžiau vieną esminę detalę – plėšrūnių reikia ieškoti tuose vandens telkinio plotuose, kur jos turi maisto.
Dabar kas liečia „giliai ir giliausia“. Teoriškai turėtų būti būtent taip, tačiau praktiškai yra truputį kitaip. Esmė tame, kad karpinės žuvys, kurios ir sudaro didžiausią lydekų grobio dalį, dar neužsnūdusios arba pakankamai aktyvios ir maitintasi. Nors ribotai, menkiau nei prieš mėnesį ar du, tačiau kai kada pakankamai sočiai. Todėl nusileidusios į didesnes gelmes, kur jau bando pratintis snausti, po kurio laiko išplaukia į seklesnius vandenis, nes ten randa daugiau ko užkąsti. Todėl ir lydekų paieškos plotai neapsiriboja vien gyliu.
Jei kalbėti konkrečiau, lydekų žūklavietes tvenkiniuose galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: rudens pradžios ir rudens pabaigos-žiemos pradžios mitybos plotus.
Pirmajai grupei būdingos vietos bus aukštutiniai buvusios upės (upelio) vagos šlaitai, jei ten yra pakankamai povandeninės augmenijos. Kitas panašus variantas – kuomet ties viršutiniais vagos šlaitais dugnas nelygus ir čia plyti didelės moliuskų kolonijos. Tokios žūklavietės nuo kranto gali būti pasiekiamos arba ne, priklauso nuo tvenkinio dydžio bei vagos išsidėstymo, nes ji gali būti ir viduryje telkinio, ir prisiglaudusi prie kurio nors kranto. Pastarąjį atvejį visada išduoda statūs tvenkinio krantai.
Jei kranto skardis apaugęs dideliais medžiais, tuomet galioja dar viena taisyklė – dugnas ties vaga yra itin šiekštuotas, nes dalis medžių nuvirto arba buvo apsemti statant užtvanką. Viena vertus, tai labai apsunkina spiningavimą, kita vertus, tai puikios slėptuvės plėšrūnėms, tad jų čia garantuotai rasime.
Kalbėjau apie viršutinį vagos šlaitą, bet jį be echoloto aptikti sudėtinga. Kuomet žvejoji nuo kranto, orientuotis sunku. Tačiau man irgi tiksliai paaiškinti ne ką lengviau, nes tvenkinys tvenkiniui nelygus. Jei tai, tarkim, Kauno marios, galimai tokioje vietoje bus 3–4 m gylio.
Mažesniuose tvenkiniuose arba ir tose pačiose Kauno mariose, bet aukštutinėje jų dalyje, kuri labiau primena plačią upę nei tvenkinį, geros lydekų žūklavietės bus ties švendrynais, jei išsyk už jų yra staigus dugno nuolydis. Tai gali būti irgi vagos šlaitas, bet gali būti tiesiog didelis dugno pagilėjimas – duobė. Jei šalia žolių sienos yra vaga, ji veikiausiai tįsta kone tiesia linija. Na gal, ne visai, galbūt su kelių ar keliolikos metrų nukrypimu, tačiau faktiškai iš švendryno pusės pasiekiama. Bent jau tas viršutinis vagos šlaitas.
Deja, prasibrauti pro aukštas žoles ne visur įmanoma, jų plotas gali būti labai didelis ir gali būti visai siauras. Ten galbūt rastume šalimais gyvenančių žmonių pastatytus lieptus arba žvejų išmindžiotus ir iki pat vandens leidžiančius prieiti koridorius, tačiau tikrai ne visur. Kur taip nėra, reiškia, jog čia žuvys, kaip mes sakome, neapgaudytos ir bus didesnė tikimybė suvilioti išties nemenkų lydžių. Bet, pasikartosiu, teks brautis pro aukštas žoles ir veikiausiai bristi, kas tokiu metų laikų ne itin didelis malonumas. Žuvaujant iš valties panašių problemų išvengsime.
„Nuogas“ dugnas nieko gero nežada
Dabar pasakojau apie, kaip aš pavadinau, rudens pradžiai būdingas žūklavietes. Manau, išsyk kils klausimas: o kada lydekos atplauks čia, bet nepasirinks antros grupės plotų? Sakyčiau, kad veikiausiai tuomet, kai ilgesnį laiką užsitęs sąlyginai šiltesnis oras ir temperatūra naktį nenukris žemiau maždaug 5° C. Dieną temperatūra pakils keliais laipsniais, galbūt pasieks ir 10° C ribą, tačiau bus apniukę, purkšnos lietus.
Aišku, dar geriau, jei šviestų saulė, bet paprastai tokiu metų laiku pakilęs slėgis (todėl ir išgiedrėjo) pranašauja, jog naktį veikiausiai šals. Ir galbūt net smarkokai, kas turės įtakos, kad lydekos ir kitos žuvys (juk minėjau, plėšrūnės čia šiaip sau nebūna) leisis gilyn.
Na, taip, dar kažkiek įtakos turi ir vėjo kryptis. Tai itin aktualu žvejojančiam, nes kaip ne kaip dabar – ne gegužės mėnuo ir nuo smarkaus vėjo rankos grumba, kūnas šąla, spiningauti, suprantama, irgi sudėtingiau.
Kada oro temperatūra naktimis ima artėti prie nulio arba būna minusinė, aštriadantės leidžiasi į vagą ir duobes. Veikiausiai jos tūno pačiame dugne, jei tas dugnas ne „bedugnis“, bet nemiega, o vis pakyla maitintis. Ir tai daro atplaukdamos ant patinio vagos šlaito, kartais ir dar aukščiau. Tačiau vis tiek giliau nei pirmuoju atveju. Vėlgi man sudėtinga nubrėžti ribas metrais. Tarkim, tai bus 5–7 m gylio.
Tačiau garantuotai galiu pasakyti, jog šlaitai šlaitams nelygūs, nereikia galvoti, kad aptikus lydekų kažkurioje vietoje atitinkamame gylyje, kitur jų irgi pagausite tokioje pačioje gelmėje. „Nuogas“ šlaitų dugnas nieko gero nežada, nes aštriadantės išlieka pasalūnėmis visais metų laikais, todėl dugne turėtų būti bent kažkiek augalijos ar koks nors didesnis šiekštynas.
Dar vienas galimas variantas, kur aptiksime lydekų – didelės apatinio šlaito pakopos, kurios tęsiasi po keliolika metrų. Tai tarsi savotiškos aikštelės, kur mėgsta tokiu metų laiku apsilankyti kuojos, plakiai, ešeriai. Tačiau ne visiškai lygios, tose aikštelėse turėtų būti bent jau pusmetrinių įdubų, kuriose priglus grobuonės.
Jei pirmu atveju lydekų apetito blyksniai užsitęsia iki kelių valandų arba gali trukti ir kone visą dieną, tai dabar jau jie sutrumpėja iki vienos ar dviejų valandų. Taip pat skiriasi ir mitybos laikas. Rudens pradžiai būdingose žūklavietėse plėšrūnės neretai suaktyvėja jau nuo pat ankstyvo ryto. Antros grupės vietose paprastai pradeda maitintis vėlyvą rytą arba po pietų. Tiesa, tai nėra taisyklė, bet tik bendros tendencijos.
O kuo vilioti lydekas – jau kita tema.
Romualdas Žilinskas
