Kuris valas geriausias?

Žinių – nors vežimu vežk. Deja, tos žinios arba nukopijuotos vienos nuo kitų, arba labai prieštaringos, arba pateiktos kokių nors firmų gamintojų, prekiautojų, dėl ko pateikti faktai „užlankstyti“ į reikiamą pusę. Pavyzdžiui: pintas valas vandenyje yra matomas mažiausiai, nes galima naudoti to paties tvirtumo ploniausią giją. Kad ploniausią – nesiginčysiu, mažiausiai matomas – išvedžiojimai.

Po ilgų svarstymų galiausiai atsijojau savo supratimu pelus nuo grūdų ir parašiau tai, ką dabar skaitysite.

Apie nupešiotus arklius, barzdas ir moteris

Pats seniausias valas yra pintas, jį mūsų kailiais apsidangstę protėviai nuo neatmenamų laikų supindavo iš plaukų. Atkreipkite dėmesį, jog neparašiau „iš arklio uodegos ar karčių“, ką veikiausiai pasakytų devyniasdešimt devyni iš šimto žvejų, nes tokie faktai pateikiami nuolat ir jie, regis, yra neginčijami.

Bet taip tik regis, kadangi arklius žmonės prisijaukino vėliau nei pradėjo žuvauti, ir vargu ar tuometinis arklys leisdavosi pešiojamas, o sumedžioti stepėmis lakstantį laukinį gyvulį, vėliau tik virtusį naminiu, pavykdavo toli gražu nedažnai. Ir tikrai ne visiems, nes paprasčiausiai ne visose vietovėse šie gyvūnai gyveno. Todėl valo medžiagai galėjo būti panaudoti ir kito gyvūno plaukai ar šeriai. Bet didžiausiai tikimybė, jog pirmuosius valus žmonės nupynė iš... savo plaukų. Žinoma, kuo ilgesnių, tuo geriau, nes kiekvienas mazgas susilpnina žvejybinį valą.

Jūs turbūt galvojate, kad juokauju? Nieko panašaus, nes darant bandymus nustatyta, kad tokio paties storio žmogaus plaukas yra daugiau nei 75 proc. tvirtesnis už arklio ašutą ir apie 25 proc. stipresnis už šiuolaikinį fluorokarboną. Be to, sušlapę žmogaus plaukai gali išsitempti iki 50 proc. savo ilgio, o suvilgyti arklio karčiai ar uodega – vos 20 proc. Jei kas netiki, gali išbandyti praktiškai.

Jau matau, kaip moterys, o jos irgi kartais perskaito žvejybinius straipsnius, reiškia užuojautą anuometinėms silpnosios lyties atstovėms. Galiu nuraminti, kadangi tada tiek vyrai, tiek moterys buvo vienodai plaukuotomis galvomis, nors moterų plaukai ir yra tankesni, o vyriškos ševeliūros, dėl testosterono kiekio, gali gana greitai išretėti. Tačiau vyriški plaukai tvirtesnį nei moteriški, be to vyrai turėjo ilgas barzdas, kur vešėjo pati tvirčiausia medžiaga akmens amžiaus pintukui iki pat jų savininko gyvenimo galo.

Kita vertus, daug kas priklauso nuo genų, nes tankiausias galvos apdangalas būna pas blondines moteris, o rečiausius plaukus turi raudonplaukės. Kita vertus, blondinių ir blondinų plaukai yra ploniausi, raudonplaukių – storiausi. Todėl darau išvadą, kad jei vyras turėjo ugninės spalvos plaukus (veikiausiai buvo airis ar skandinavas), tada galėjo iš savo galvos ir barzdos nusipinti giją didžiulių šamų ar lašišų gaudymui. O jei dar jo žmona blondinė, tuomet – idealus variantas, nes šeimoje netrūko ir upėtakių, kiršlių ar kitų gėluose skaidriuose vandenyse plaukiojančių baikščių žuvų.

Arkliai buvo prijaukinti tik maždaug prieš 5 tūkst. metų. Bet tai irgi ne faktas, kad nuo tos dienos imta masiškai gamintis žvejybinį valą iš vargšų gyvulių karčių ir uodegų. Juk prieš 27 tūkst. žmonės ėmė rengtis kaip žmonės (galop nusimetė kailius), o tam reikalui panaudojo augalinį pluoštą, tad įsisavino jo audimą bei pynimą. Iš kokių nors, tarkim, kanapių jie mokėjo vyti ir virves, kurias panaudojo vietoje valo. Gerokai vėliau, t. y. maždaug prieš 5,5 tūkst. metų egiptiečiai pirmieji galėjo gaudyti žuvis jau modernesniais lininiais „šniūrais“, o dar po pusantro tūkstančio metų kinai atrado plonas šilko gijas...

Gal nukrypsiu nuo temos, tačiau prie valo rišamas ir kabliukas. Visgi kabliukas nebūtinai turi būti metalinis, svarbu, kad jis laikytų masalą ir smigtų žuviai į žabtus. Todėl tam tiko kieto medžio ar kauliniai kabliukai, beje, vienas geresnių yra žuvies ašaka.

Praleiskime likusį laikmetį, nors dar prieš kokius šimtą metų gal kas nors net ir Lietuvoje žvejojo iš arklio ašutų pintomis gijomis, žiūrėkime į dabartį.

Pirmojo šiuolaikinio žvejybinio valo gamybos gimimo data sutampa su nailono išradimu. Nailoną 1935 m. pagamino JAV bendrovė Du Pont su mintimi, kad šis dirbtinis pluoštas ateityje pakeis natūralų drabužiams skirtą natūralų pluoštą. Chemikams teko padirbėti daugiau nei dešimtmetį tobulinant naująjį savo išradimą ir plečiant jo panaudojimo galimybes. Dvidešimto amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje šios rūšies poliesterio kokybė pagerėjo ir žvejams buvo pristatytas kažkas panašaus į dabartinį monofilamentinį valą.

Monofilamentinis valas atvėrė meškeriotojams ligi tol neregėtas galimybes. 1954 m. pimąsyk buvo bandyta gaminti pintą valą iš monofilamentinių gijų. Tačiau toks valas buvo pernelyg tąsus, mažai kuo nusileido vienagysliui ir jo gamybos atsisakyta iki 1987 m., kuomet atsirado kokybiškas tinkamas žvejybinio valo pynimui polietilenas. Jį Europoje pavadino Dyneema, o JAV – Spectra. Pirmi pinto valo prototipai buvo iš 4 pintų gijų, po to atsirado 8 ir 16 gijų pinti valai. Yra ir 9 gijų pintukas, per kurio vidutį eina pagrindinė gija, ji apipinta 8 papildomomis gijomis.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje Japonijoje išrastas fluorangliavandenilis iš fluoro ir anglies polimero. 1990 m. pirmą kartą meškeriotojai išvydo fluorokarboninį valą, kurio kaina tuo metų buvo „kosminė“.

Jei imtume lyginti

Toliau kalbėsiu bendrine prasme, nes visų trijų gijų kategorijose yra valų, kurie pritaikyti žvejybai atsižvelgiant į žūklės būdus, metų laiką, gaudomas žuvis, vandens telkinius ir panašiai. Visgi bandysiu palyginti šių trijų rūšių valus. Dėl kai kurių teiginių, manau, žvejai gali ginčytis, aš ir pats sugebėčiau kai kuriuos teiginius nuneigti, jei prieš pastatyčiau kokį nors konkretų specializuotą gaminį.

Tarkim, internete galima rasti informaciją, kad pintas valas yra plūdrus, bet kitur sakoma, kad jis skęsta. Ir kalbama būtent ta bendrine prasme, neminint konkrečių firmų gamintojų ar pintų valų tipų. Iš tiesų, pintukas gali būti ir toks, ir kitoks, priklausomai iš kokių gijų pagamintas. Jei jis supintas iš Dyneema ar Spectra pluoštų, kurių tankis 0,97 g/cm³, tuomet toks valas plauks. Kai pinta gija pagaminta iš Dacron gijų, turinčių 1,37 g/cm³ tankį, tada pintukas skęs. Priminsiu, kad vandens tankis yra 1 g/cm³.

Monofilamentinis valas yra pigiausias ir tampriausias, šios gijos tamprumas leidžia „sugerti“ besipriešinančios žuvies smūgius. Mono gija pakankamai atspari dilimui, jos skerspjūvis apvalus per visą ilgį, todėl tolygiai vyniojasi ant ritės būgnelio ir gerai slysta meškerės žiedeliais užmetimo metu.

Monofilamentinio valo šviesos spindulių lūžio rodiklis (PVDF), priklausomai nuo sudėties, yra 1,56–1,65, o vandens – 1,33. Reiškia, tai mažai matomas arba beveik nematomas vandenyje valas. Nors galimi įvairūs jo atspalviai, net ir ryškūs ar fluorescuojantys, kas palengvina žvejo orientaciją nustatant masalo padėtį vandenyje. Jis geriausiai iš visų valų atlaiko mazgus, priklausomai nuo mazgo tipo, surišimo vietose nepraranda iki 95 proc. savo tvirtumo.

Nepaisant specializacijos (juk dabar būna ir skęstantis šios rūšies valas), mono gija yra palyginti plūdri, ką kai kuriais atvejais galima vertinti kaip pliusą, bet žuvaujant, tarkim, labai giliuose vandenyse tokia savybė tampa minusu. Monofilamentinis valas, lyginant su pinta gija, gerokai silpnesnis, tačiau tvirtesnis už fluorokarboninį valą.

Ši gija ilgainiui suyra ultravioletiniuose saulės spinduliuose, netgi praranda dalį tvirtumo nenaudojama („sensta“). Dėl tamprumo žuvaudami su monofilamentiniu valu prastai juntame kontaktą su masalu. Kai kurie monofilamentiniai valai turi „atmintį“, kas gali trukdyti tolimam masalo užmetimui. Kita vertus, su išliekančiomis tiesiomis šios rūšies gijomis masalą galima nusviesti toliausiai, kadangi toks valas yra lengvas ir slidus. Mono valas lengvai trūksta įsirėžęs į aštrius daiktus, tarkim, kriaukles, žuvų dantis.

Pintas valas yra pats tvirčiausias, tai leidžia žvejoti paties mažiausio tos rūšies diametro gija ir suvynioti didžiausią jos kiekį ant ritės būgnelio, su plonesniu valu visada galima toliau užmesti masalą. Pintukai neturi atminties netgi tuomet, kai būna pakankamai standūs. Žuvaujant su pinta gija juntamas geriausias kontaktas su masalu, nes pinti valai praktiškai visai netamprūs.

Tačiau tai pats brangiausias ir greičiausiai nusidėvintis valas. Taip pat pinta gija sunkesnė už monofilamentinę, kas kartais gali turėti neigiamos įtakos masalo animacijai, ji lengvai painiojasi ir sunkiai išpainiojama. Ties mazgais pintukas praranda didelę dalį savo tvirtumo, o surišti mazgai palyginti lengvai atsiriša.

Kaip ir mono gija, pintas valas greitai trūksta prisilietus aštriems daiktams. Jis labiausiai iš visų gijų yra matomas žuvims, o nudažytas tokio tipo valas greit praranda savo spalvą. Geras valo matomumas gali būti ir teigiama savybė, nes kai kuriais atvejais palengvina žūklę. Dauguma pintų valų žemoje temperatūroje apledija ir sustandėja.

Fluorokarboninis valas praktiškai nematomas žuvims, nes šios gijos šviesos spindulių lūžio rodiklis – 1,42, kas labai artima vandens rodikliui. Jis itin atsparus dilimui, savo savybių nepraranda ilgus metus. Mažiau tamprus už monofilamentinį, bet tąsesnis nei pintas valas. Fluorokarboninis valas iš visų gijų atspariausias aštriems daiktams ir žuvų dantims.

Fluorokarboninis valas skęsta palyginti greitai, nes 70 proc. sunkesnis už vandenį ir 50 proc. už bet kokios rūšies gijas. Tai galima vertinti ir kaip teigiamą, ir kaip neigiamą savybę, bet, turint omeny valo svorį, juo žuvaujant masalus valdyti sunkiausiai. Surištas prastai laiko mazgus. Fluorokarboninis valas turi „atmintį“, yra silpniausias iš visų gijų.

Bandant reziumuoti savo paties rašliavą, belieka pasakyti, kad visų trijų rūšių valai yra vienodai geri, jei naudojami atsižvelgiant į žūklavimo aplinkybes. Jei ne – vienodai prasti. O idealaus valo žūklei, deja, dar neišrasta.

Romualdas Žilinskas