Kur, kaip ir kuo gaudome lašišas bei šlakius. IV dalis

Jei žuvaujant vobleriais galima kliautis tų masalų panirimo gyliais, beje, tai bus vienas iš pagrindinių orientyrų pasirenkant šiuos masalus, tai žūklė vartiklėmis šiuo atžvilgiu yra gerokai sudėtingesnė. Kaip žinia, daug blizgių nepatyrę spiningautojai nutraukia akmenynuose, kol išmoksta teisingai pravesti vartikles.

Spiningaujant blizgėmis galimi du pagrindiniai jų traukimo būdai, kurie ir apsprendžia kokios formos vartikles pasirinksime.

Ir lietuviškos, ir užsienietiškos

Didesnioji dalis žvejų lašišas bei šlakius vilioja traukdami blizges be jokių ypatingų gudrybių – paprasčiausiai vienodu vidutinišku greičiu suka ritę ir traukia šį masalą viduriniuose vandens sluoksniuose arba truputį žemiau. Čia panašiai, kaip ir gaudant vobleriais – išlaikomas tas pravedimo horizontas, kuriame, kaip rodo praktika, dažniausiai ir užkimba lašišos bei šlakiai.

Kita vertus, toks pravedimo būdas yra geras dar ir tuo atžvilgiu, kad, ką jau minėjau, savotiškai apsidraudžiama nuo kliuvinių.

Kadangi vartiklėms esminis reikalavimas yra agresyvūs judesiai, tai bene dažniausiai naudojamos pagal lenkų Karlinka blizgių formą padarytos vartiklės. Jos gana plačios, sunkios, bet pakankamai smarkiai išlenktos, todėl net ir giliai bei stiprioje tėkmėje nekeičia traukimo horizonto, jų smarki vandens tėkmė nekelia į paviršių.

Į minėtas lenkiškas yra panašios Zumpės Trautas vartiklės. Nors aš jas dar papildomai išlankstau, t. y. „paryškinu“ linkius.

Labai neblogos Zumpės Gintarėlis blizgės, bet ir šitas dar reikia papildomai išlenkti – labiau akcentuoti S formą. Ir vienų, ir kitų vartiklių yra įvairių svorių, tad galima išsirinkti tinkamiausias atsižvelgiant į žūklavietės gylį. Zumpės Zumpytė irgi gera blizgė lašišauti, bet, kiek pastebėjau, šių žuvų gaudytojai jos kažkodėl nemėgsta, šia vartikle dažniau gaudomos lydekos.

Aisės Eglės nereikia nė lankstyti – tai klasikinė lašišažuvėms skirta vartiklė. Ji taip pat turi pakankamai didelę svorių gamą, yra gaminama iš įvairių metalų derinių, rasime ir dažytų emale. Lašišaujant man labiausiai patinka modeliai, kuriuose kombinuotas varis ir geltonas metalas.

Gerų vartiklių yra ir Kibs kolekcijoje, kurios asortimentas, ypač spalvinių derinių atžvilgiu, tikrai platus. Tiesa, Kibs, kitaip nei Zumpė ir Aisė, savo blizgių nedažo, tačiau gamina itin daug „metalinių kombinacijų“. Turiu omenyje balto, geltono, vario spalvos metalų derinius, taip pat tamsinto sidabro ir panašiai.

Kitas būdas gaudyti blizgėmis – ridenti jas dugnu. Toks dugninis gaudymas lyg ir prieštarauja anksčiau mano išsakytai nuostatais apie lašišažuvių spiningavimą kažkur ties „vandens viduriu“, bet šioje žūklės technikoje, juolab žuvaujant vartiklėmis yra savi niuansai, pernai ta tema buvo rašytas išsamus straipsnis, tad labai nesikartosiu.

Tokiu būdu spiningaujant, vartiklė užmetama šiek tiek prieš srovę ir vyniojant laisvą valą leidžiama jai ristis dugnu bei vartytis veikiant stipriai tėkmei. Lašiša paprastai taip vedamą masalą tiesiog prispaudžia – dabar itin sunku iš karto atskirti kliuvinys tai ar žuvis pagriebė blizgę.

Tad lietuviškas lašišas puikiausiai galima gaudyti su Lietuvoje gamintomis vartiklėmis nesidairant į užsienietiškas.

Bet yra kibių ir net labai kibių atvežtų iš svetur, pastaruoju metu mūsų prekybininkai tokių vartiklių pasiūlo spiningautojams. Deja, savo populiarumu jos dar gerokai nusileidžia vobleriams. Ir visai be reikalo, nes būna dienų, kuomet tik besivartančias blizges čiumpa lašišos arba šlakiai, tačiau visiškai ignoruoja voblerius.

Vienos geresnių užsienietiškų vartiklių – Mepps Syclops (sunkesnieji blizgių variantai), beje, spalviniu atžvilgiu – irgi. Dauguma jų ryškiai dažytos, spalvinė gama yra tarsi voblerių. Kaip matote, Mepps gamina ne tik puikias sukriukes.

Čia tik vienas pavyzdys, gerų užsienietiškų vartiklių lašišoms bei šlakiams, suprantama, yra daugiau, jų rasite ankstesniuose mano rašiniuose. Bet ir tai bus toli gražu ne viskas, nes mano kaimynas, kuris negali gyventi be lašišų gaudymo, jau nerimsta, nes girdėjo, kad yra naujų užsienietiškų vartiklių modelių, kuriuos šios žuvys ryja pasigardžiuodamos. Juokauju, suprantama.

Esu minėjęs, kad lašišažuvės labiausiai mėgsta varines blizges. Visgi kategoriškai teigti, kad vartiklė turėtų būti tik varinė negaliu. Veikiau jau varis turėtų sudaryti spalvinio derinio pagrindą. Tad puikios būna dvispalvės blizgės, kurių vienas šonas yra variuotas, o kitas – geltonas, gali būti patamsintas balto metalo, sidabruotas.

Ne kartą mačiau, kaip šlakiai ar lašišos griebia nikeliuotas veidrodžio spindesio plokščias blizges, kuriomis tuo metu buvo viliojami salačiai. Manyčiau, kad jei jau lašišažuvės susigundė tokios spalvos masalu, tai išvardytomis tipinėmis spalvomis bei formomis jos susidomėtų dar labiau.

Anksčiau dėl ryškių spalvų emale dengtų vartiklių neturėjau tvirtos nuomonės. Beje, Lietuvos blizgių gamintojai tokių žvejams siūlė mažai. Dabar tiek Zumpė, tiek ir Aisė dažytų blizgių gamina į valias. Skandinavijos kraštuose jos yra labai populiarios, mūsų spiningautojai jau irgi prie šių masalų įprato. O ir mūsiškės lašišos bei šlakiai tokias vartikles griebia be problemų.

Apie vartiklių „pagerinimus“ ir masalus atsargai

Įdomu tai, kad vartiklės mūsų lašišoms bei šlakiams reikalingos nedidelės (iki 7 cm), nors jas mielai čiumpa ir įspūdingo dydžio žuvys. Ir vėl bandau lyginti Skandinavišką patirtį – ten naudojamos gerokai stambesnės blizgės. Neklauskit kodėl – neatsakysiu...

Vartiklės svoris parenkamas pagal srovės stiprumą bei žūklavietės gylį. Kur tėkmė itin stipri ir gilu – masalas gali viršyti ir 30 g.

Bet siūlyčiau atkreipti dėmesį ir į vartiklių formas, nes nebūtinai sunkesnė blizgė geriau „gaudys“ dugną nei lengvesnė. Jei pastaroji yra smarkiau išlenkta, ji mažiau kils ir labiau kabins dugną. Visgi su formomis derėtų patiems paeksperimentuoti, kadangi rekomenduojama S raidės forma irgi turi tam tikrus palenkimo kampus, kurie skirtingiems modeliams būna vis kitokie, kad masalas plauktų ir giliai, ir tinkamai vartytųsi.

Abu iš šių spiningavimo būdų vartiklėmis, mano manymu, lygiaverčiai. Visgi antrasis turi esminį trūkumą – labai daug blizgių užsikabina už akmenų, šiekštų, čia reikalinga didelė masalų atsarga. Tokiu atveju žvejai apsidraudžia naudodami net iki 0,3 mm storio pintus valus. Tai kažkiek gelbsti, bet iš upės dugno pusės tonos riedulį net ir su tokia gija neišlupsi. Kitas irgi ne mažiau svarbus minusas – gana greitai atšimpa nuolat braukiamų kietu dugnu blizgių kabliukai.

Tiesą sakant, tiek lietuviškų, tiek užsienietiškų vartiklių trišakiai devyniais atvejais iš dešimties manęs netenkina. Manyčiau, kad daugumos lašišautojų – taip pat, nes kabliukai būna per silpni, per buki, per maži. Žiedeliai, suktukai kartais dar būna pusė bėdos, bet irgi siūlyčiau pasikeisti. Susidaro įspūdis, kad vartiklių gamintojai stengiasi savo produktus pateiktį kuo pigesnius, tad betaupant furnitūra renkasi dažnai niekam tikusią.

Deja, šitoks spiningavimas naudojant sunkias blizges kai kam asocijuojasi su „kabliavimu“, pernai ta tema publikuotas rašinys sulaukė prieštaringų komentarų, todėl apie vartikles – užteks. Kita vertus, regis, anksčiau esu ta tema esu rašęs labai išsamiai, tad nepasakyčiau nieko naujo, o tik kartočiausi.

Pastaruoju metu pastebiu lašišautojų susidomėjimą sukriukėmis. Prisipažinsiu, kad nesu jomis pagavęs nė vienos lašišos, porą smulkių šlakių pakliuvo, bet tam neteikiau didesnio dėmesio. Visgi tokių masalų pasirinkimas lašišaujant nestebina, nes juk sukriukės yra itin agresyviai dirbantys viliokliai. Bėda ta, kad jos netinka gaudyti greitoje tėkmėje, kuomet masalą nori bent kiek giliau panardinti.

Tačiau netinka paprastos tos rūšies blizgės, yra juk sukriukių su pasunkintais kūneliais. Būtent tokias ir perka lašišas ir šlakius viliojantys žvejai. Ir, kiek žinau, kartais labai sėkmingai spiningauja.

Pasak bandžiusių ir pagavusių lašišų, geriausios sukriukės šioms žuvims yra su variniais bei geltonais aglia tipo lapeliais. Jų kūneliai pageidautini labai ryškūs, kontrastuojantys. Tarkim, pusiau balti, pusiau raudoni, arba salotinės ir ryškiai geltonos spalvos deriniai. Labai gerai, kuomet yra raudonos, geltonos ir kitų ryškių spalvų muselės, kurios dengia kabliukus.

Tokių sukriukių rasite Mepps, Lucky John, Myran firmų serijose. Suprantama, kad lašišoms ir šlakiams teks rinktis bent jau Nr. 3 sukriukes, nors mano manymu, dar didesnės yra geriau.

Beje, susidaro įspūdis, kad sukriukės tarsi į vieną masalą sujungia tai, ką rašiau apie voblerius ir vartikles. Noriu pasakyti, kad geriausi jų spalviniai variantai yra su variniais, geltonais lapeliais, kas būdinga lašišinėms vartiklėms, ir su spalvotais kūneliais, ryškiomis muselėmis, ką akcentavau kalbėdamas apie kibiausius voblerius. Reikės šiuos masalus išbandyti, būtinai apie tai papasakosiu.

Kaip savotišką „rezervą“ kitiems rašiniams pasilieku vadinamuosius vibus, cikadas, nes tai irgi agresyvūs viliokliai, o be to juos nesunkiai galima nardinti į didelį gylį tėkmėje...

Romualdas Žilinskas