Kur, kaip ir kuo gaudome lašišas bei šlakius. III dalis

Kažkada buvau linkęs manyti, kad labiausiai išskirtinis masalo akcentas, gaudant lašišas bei šlakius, yra smarkiai išreikšti vilioklio judesiai. Tačiau, kaip supratote, tokia nuostata klaidinga, kadangi voblerius pasirenkame ir agresyviai dirbančius, ir „rėkiančių“ nenatūralių spalvų.

Beje, šios taisyklės galioja visų be išimties mūsų upių lašišoms bei šlakiams, nors, tarkim, Skandinavijoje galimi visai kiti vilioklių pasirinkimo prioritetai.

„Rėkiančios“ voblerių spalvos

Lietuviškų lašišažuvių mėgstamiausi vobleriai būna citrininių, salotinių, oranžinių spalvų, nors gal tiksliau – tai bus tų spalvų deriniai, taip pat juodai bei baltai dažyti modeliai suderinti su minėtomis spalvomis (kontrasto principas).

Aš kalbu galbūt labai neapibrėžtai, daugmaž, bet juk nepradėsiu analizuoti kiekvieno lašišinio voblerio spalvinio varianto. Nebent pasakysiu, kad labai vertinami gerai žinomi spiningautojams „raudongalviai“ vobleriai, kur galimos ir kitos spalvinės variacijos, kada raudona keičiama į oranžinę, salotinę ar ryškiai geltoną, o balta – į juodą.

Kibiausios spalvinės variacijos parenkamos atsižvelgiant į metų laiką, vandens drumstumą, galbūt ir vandens lygį, atskirose upėse gali būti savi prioritetai, čia nematau nieko išskirtinio, jei lyginčiau su bet kokių kitų plėšrių žuvų gaudymu. Lašiša vienareikšmiškai geriausiai (dažniausiai) griebs kontrastingų spalvų voblerį, gaudant šlakius galimos ir išimtys, nes pastarosios žuvys kartais nori ir natūraliau dažytų masalų. Bet tai irgi priklausys nuo žūklės sąlygų.

Reikėtų paminėti, kad būna spalviniai variantai, kuriuos spiningautojai įvardytų kaip „pirmo užmetimo“, o būna tokie, su kuriais lašišažuvės išerzinamos per ilgesnį laiką. Ir dar – nors vis akcentuoju spalvotus voblerius, tačiau nereikėtų visiškai „nurašyti“ blizgančių metalu, tarkim, kad ir visiškai balto metalo tviskesio. Aš turiu omenyje masalų šonus, papilvės vis tiek bus geriau ryškios raudonos, oranžinės, gelsvai salotinės ir panašiai.

Lašišautojus, jei jau kalbu apie voblerių spalvas, galima šioje kategorijoje suskirstyti į dvi grupes. Vieni nešiojasi visą šūsnį įvairių spalvų modelių, kiti – vieną dėžutę, kurioje, jų manymu, yra sudėti tik to sezono „topai“.

Pirmos grupės žvejai būna arba naujokai, arba ieškantys kažkokio ypatingo ir kitiems žvejams nežinomo spalvinio varianto pakankamai patyrę spiningautojai. Antrojoje grupėje kaip taisyklė yra žvejai, kurie paprastai ir diktuoja madas šioje žūklėje, taip sakant, lašišų ir šlakių gaudymo „šamanai“.

Spalviniai variantai, kurie būna kibesni vienu ar kitu metu vienoje ar kitoje upėje sykis nuo sykio kinta. Jau užsiminiau apie tai, bet galimas dalykas, jog neretai modelio kibumą apsprendžia tiesiog atsitiktinumas – pataikei porąkart užmesti masalą reikiamu laiku tinkamoje vietoje, o po to paprasčiausiai patikėjai tuo vobleriu, jį dažniau nei kitus siūlai žuvims, faktas, kad dažniau ir pagauni.

Vėliau savo pastebėjimais pasidalijai su bičiuliu, kuris irgi nelaikė liežuvio už dantų, galbūt kažkas pamatė, kaip traukei lašišą („užfiksavo“ suprantama ir masalą), ir, žiūrėk, jau bene pusė lašišautojų žuvauja su taip nudažytu vobleriu. Na, bent jau toje upėje...

Kita vertus, kiekvienoje voblerių serijoje yra tik keletas tinkamų spalvinių variacijų, tad pasirinkimas šiaip ar taip ribotas.

Kai kurie lašišų gaudytojai plečia savo masalų spalvinį asortimentą perdažydami voblerius. Žinau, kad yra žvejų, kurie puikiai įvaldę tokių vilioklių spalvinimo meną ir galima jų paslaugomis už sutartą atlygi pasinaudoti. Nematau tame nieko blogo.

Kuo skiriasi japonas nuo Valukonio

Dauguma mūsų žvejų šventai įsitikinę, jog geras lašišoms ar šlakiams skirtas vobleris būtinai turi būti labai brangus, o geriausiai – pagamintas japonų firmų. Nesiginčysiu, sakyčiau, kad daugiau nei 80 proc. tikrai kibių modelių išties būna pagaminti Japonijoje, jie išties brangūs, gal net brangiausi iš visų pas mus siūlomų masalų, bet to verti. Ir esmė yra ne tik jų spalviniuose variantuose (be abejo, ten būna bent keli tikrai vykę), tačiau ir voblerių žaidime, tinkamame panirimo gylyje bei galimybėje tuos masalus toli užmesti, apie tai jau rašiau pirmoje šio straipsnio dalyje.

Jei reikėtų išvardyti „madingiausius“ modelius, būtų nesudėtinga, kadangi jų nėra labai daug. Tai veikiausiai Jackall Timon, Jackson Rogos, Zip Baits Khamsin, Duo Deepfeat, Smith Cherry Blood, Pantoon 21 Chaos, Bassday Sugar Minnow Stream ir dar keli vobleriai. Kaip matote, asortimentas ne itin platus, daugiau nei tuziną vargu ar priskaičiuosi, o žinant, jog lašišoms ir šlakiams reikalingos išskirtinės spalvos, tokie modeliai greitai dingsta iš parduotuvių lentynų. Tiesa, kai kurie minėtų modelių labiau patinka lašišoms, kiti – šlakiams, yra daugiau ar mažiau universalesnių.

Atvirai pasakius, lašišų ir šlakių žūklėje aš regiu savotiškas snobizmo apraiškas, nors tai būdinga tikrai ne visiems šių žuvų gaudytojams. Todėl pastariesiems galiu pasiūlyti ir pigesnių, tačiau pakankamai kibių voblerių.

Tarkim, Lucky John Pro Anira plaukiančios bei neutralaus plūdrumo modifikacijos – Lucky John Pro Anira F 89 ir Vobleris Lucky John Pro Anira SP 89. Tai modeliai, kurie kažkiek primena Zip Baits Khamsin. Ir ne tik vizuliai, tačiau ir savo žaidimu, užsimeta irgi neprastai.

Puikiai žinau, kad mane už tokius palyginimus kai kurie lašišautojai „nukryžiuos“, bet čia veikiau jų, o ne mano problema. Aš dar pridėsiu, kad šiais vobleriais labai sėkmingai gaudžiau lydekas, salačius, pakliuvo net porą nedidelių šamų. Beje, Lucky John Pro Anira labiau rekomenduočiau šlakių gaudymui.

Geri irLucky John Pro Basara S bei Lucky John Pro Basara Sp+ (deep variantas) vobleriai. Tiek dydžiai, tiek kai kurie spalviniai variantai, voblerių animacija bei galimybės užmesti atitinka visus lašišų žūklės reikalavimus. Netikintiems siūlau išbandyti. Bet ne „atbulomis rankomis“ ir užmetant tris kartus į vandenį, nes, kaip jau esu ne sykį minėjęs, jei masalu netiki, tai vargu ar juo ką nors apskritai pagausi.

Veikiausiai Vladas Valukonis, kuris sukūrė Vivingra voblerius, ir kai kurie Žemaitijos lašišautojai galvoja: rašyk, rašyk, o mes patykiai lašišas ir šlakius savais masalais sėkmingai žvejosim. Neišdegs, nes paviešinsiu, jog Vivingra Klasikinis ir Vivingra Giluminis serijose yra kibių variantų lašišoms ir šlakiams.

Tik neišsigąskit šių masalų panirimo gylio, kuris viršija anksčiau mano minėtą „tipinį“ viliojant lašišažuves. Ne visada jos plauko būtent tokioje gelmėje, kartais tupi duobėse. Bet čia jau niuansai, apie kuriuos žino ne visi lašišautojai, aš irgi jų nenorėčiau skelbti.

Derėtų dar grįžti prie voblerių spalvų. Po šalnų, kada vanduo upėse nuskaidrėja, nors būtent tas laiko tarpas pastaruoju metu dažnai „iškrenta iš konteksto“ dėl taisyklėse esančių draudimų gaudyti lašišažuves, atsiranda galimybė žvejui vizualiai kontroliuoti voblerį.

Kada jis dažytas ryškiomis spalvomis, galima iš tolo stebėti kaip vilioklis juda ir kur, kiek giliai nyra, traukiant įmanoma apeiti netgi kai kurias kliūtis. Bet svarbiausiai, jog žvejys mato kaip masalą stveria lašiša ar šlakis ir pakirsti įmanoma netgi iki tol, kol ranka pajuntame žuvies smūgį.

Gal pasirodys, jog tai nėra taip svarbu, bet kas pagavęs ne vieną lašišą puikiai žino, jog šios žuvies kibimą kartais sunku atskirti nuo kliuvinio. Lašiša tada nesmūgiuoja, ji užkimba sterko arba šamo stiliumi. Kovos įkarštyje silpnai įsikabinę masalo trišakiai išsprūsta iš šios žuvies gerklės ir laimikis prarandamas. Nors šiaip jau lašiša dažniau griebia bet kokios rūšies vilioklį labai įnirtingai.

Romualdas Žilinskas