Kuomet sterkai pakyla. Trečia dalis
Pati įdomiausia straipsnio vieta žvejams, be abejonės, yra pasakojimas apie masalus ir jų panaudojimo būdus. Kadangi silikoniniai viliokliai daugelio žvejų nuomone (aš suabejočiau) gaudant sterkus pas mus neturi sau lygių, pasakosiu apie juos. Džigavimo technikos neminėsiu, nes tai kartojama nuolat. Be to ir tema ne visai ta, nes juk kalbu apie į vidurinius vandens sluoksnius pakilusius plėšrūnus.
Kuomet sterkai medžioja sekliai, tačiau laikosi prie pat dugno, guminuko traukimo būdai išlieka klasikiniai. Manau, nereikia nė sakyti, jog mažame gylyje naudojami lengvi galvakabliai arba ofsetinės galvutės. Kada blausiaakiai maitinasi kažkur tarp dugno ir vandens paviršiaus, silikoninių masalų galvutės turėtų būti dar mažesnės masės, dabar netgi tenka aukoti užmetimo nuotolį tam, kad ilgiau vandens storymėje išsilaikytų užmestas masalas.
Beje, reikėtų paeksperimentuoti su galvakablių, galvučių formomis, nes mums įprasti šratai tinkamesni „daužymui“ į dugną, o ne sklendimui. Spiningaujant vidury vandens visa esmė yra išlaikyti masalą tam tikrame horizonto lygyje. Lengviausia tai daryti traukiant guminuką tolygiai tiesia linija, bet ar tai vilios sterkus? Galimybių tikrai nedaug – vienodas, tolygus, monotoniškas riperio at tvisterio uodegėlės virpėjimas, sąlyginai greitas traukimas kitąsyk nesugundo net alkano ešerio, o ką jau kalbėti apie trumparegį sterką.
Patyrusiam spiningautojui pakaks vieno užmetimo jam žinomu masalu su atitinkamo svorio galvakabliu, kad susiorientuotų, koks žūklavietės gylis. Jei ne, teks skaičiuoti sekundes, per kiek laiko nugrims guminukas. Dabar jau galima gundyti kietažabtį – atskaitos taškas yra. Tačiau kaip žinoti, ar grobuonis palei dugną ar pakilęs gerokai virš jo?
Be abejo, su echolotu tokie dalykai išsprendžiami akimirksniu. Tada nereikia jokių skaičiavimo nustatinėjant gylį, nereikia ir sukti galvos spėliojant, kokiame vandens lygyje yra sterkai. Beje, reikėtų pasakyti, kad prieš gerą dešimtmetį naudojami echolotai netgi ne visada rodydavo prie dugno prigludusius plėšrūnus, nors faktas, tai priklausydavo dar ir nuo jų kokybės bei kainos. Šiuolaikiniai naujos kartos tokio tipo prietaisai leis susiorientuoti neklystamai.
Kadangi prakalbau ta tema, man, atvirai pasakius, pastaroji „technika“ nėra labai artima (galvokit, kaip norit, tegul aš būsiu paskutinis atsilikėlis), nes tai atima didelę dalį žvejybos žavesio – prarandamas netikėtumo momentas, viltis, kad galbūt žuvis kažkur šalia, bet aš jos nemoku sugundyti, nes ne visai ten, ne visai taip, ne tokį siūlau masalą ir panašiai.
Suprantama, dabar sutaupoma begalė laiko, žvejyba tampa paprastesnė, tačiau kas kaip ją supranta. Mano devizas: „Tegul mažiau pagausiu, bet iš tiesų pažuvausiu“. Bet grįžkime prie žūklavimo technikos.
Apie guminukus ir jų animavimą
Masalo pravedimas viename lygyje tėra sąlyginis dalykas, nes guminukas turi kilti ir kristi, idant tinkamai viliotų plėšrūną. Kitas klausimas, kaip jis tai daro – grimzta ir kyla stačiai, staigiai ar nuožulnesniu kampu ir lėtai. Pastarasis variantas mums (tiksliau sterkui) ir yra pageidautinas, kadangi tada silikoninis masalas, minimaliai nukrypdamas nuo horizontalės, maksimaliai ilgai atkreips į save grobuonių dėmesį.
Toks džigavimas nuo įprastinio skiriasi tuo, kad nedarome pauzių – ritės rankenėlė sukama visą laiką. Guminuko pakilimas ir leidimasis reguliuojamas spiningo viršūne – ji lenkiama žemyn ir vėl pastatoma vertikaliai. Palenkiant meškerykotį ritė sukama lėčiau, o keliant – greičiau. Nuo to, kaip žemai spiningas bus palenkiamas ir kokiu greičiu suksime rankenėlę, priklausys masalo vedimo greitis bei jo nukrypimas nuo horizontalės.
Tai tėra vienas ir bene paprasčiausias būdas traukti guminukus tam tikruose vandens sluoksniuose neliečiant dugno. Tačiau jis faktiškai yra pagrindinis, nes kokia nors „kitokia“ animacija tėra, tarkim, masalo padrebinimas, patrūkčiojimas bekeliant ar nuleidžiant vilioklį. Be abejo, guminuko žaidimą lems ir spiningo ilgis, jo akcija, įrankis taip pat turės didelę įtaką jautrumui, kuomet kontaktuojama su viliokliu ir rezultatyviai pakertama atsargiai kimbanti žuvis – ne veltui šiame straipsnyje vartojau sterkų sinonimą kietažabčiai.
Tačiau tokių dalykų turbūt nereikia net aiškinti, kaip ir to, kad plonesnis pintukas leis geriau kontroliuoti masalą, jautriau reaguosite į kiekvieną žuvies kepštelėjimą. Kita vertus, storesnis valas (nustebsite) gali turėti irgi savų privalumų. Bene pagrindinis jų – lėčiau skęs guminukas.
O ir apskritai pintos gijos nebūna vienodo plūdrumo, nors jų diametras identiškas ir supintos jos iš tiek pat gijų. Jei džigaujant įprastai mažiau plūdri gija yra geresnė, tai šiuo atveju bus veikiau priešingai. Todėl man yra buvę (nustebinsiu dar sykį), kad žuvaujant storesniu valu pasiekdavau geresnių rezultatų. Jokiu būdu ne visada, tai retesni atvejai, bet visgi...
Dar vienas niuansas, kurį galbūt reikėjo pasakyti straipsnio pradžioje. Pasitaiko, kad ilgai vargsti keisdamas guminukus, nes, regis nerandi tinkamos jų spalvos, dydžio – sterkai nekimba, bet jų yra. Tačiau tai nepadeda. Tuomet imi keisti ir galvakablius, bandai vos sunkesnius ar lengvesnius, kurių net nebegali bent kiek toliau užmesti. Irgi jokios naudos. Kai užkabini guminuką ant ofsetinės galvutės kabliuko sterkas išsyk užkimba...
Ir tai nenuostabu, nes su ofsetine galvute masalas kitaip juda, jis linguoja dar ir visu kūnu, kas animuojant ne itin agresyviai ir traukiant vilioklį lėtai, labai krenta plėšrūnui į akis ir, reikia manyti, dėl to sterką sugundo. Beje, labai gerai spiningauti viduriniuose sluoksniuose su carolina rig, texas rig arba panašiomis sistemėlėmis.
Guminukų spalvos gaudant sterkus yra papildomas dirgiklis, bet jis taip pat labai svarbus. Nepasakosiu apie tai, kad skaidriame vandenyje reikia natūralesnių atspalvių vilioklių, o drumstame – geresni visokie „ryškalai“, kadangi jau išsiaiškinome, jog sterkams labiau prie širdies drumsti vandenys.
Nesuklysiu sakydamas, jog kiekviename vandens telkinyje yra savi prioritetai, o jei bandyčiau apibendrinti masalų spalvas, tai nebent atsižvelgdamas į dienos giedrumą arba paros laiką. Šviesų vidurdienį, kada plieskia saulė ir sterkai teoriškai neturėtų kibti, praktiškai verta išbandyti labiau šaltam vandeniui būdingus natūralių spalvų masalus ir įvairiai taškuotus skaidrius guminukus.
O šiaip tokiu metų laiku „einamiausi“ yra salotinės, oranžinės, geltonos spalvos viliokliai. Tinka tokie masalai ir naktimis, bet tada geri dar ir balti arba blizgantys perlamutru, fluorescuojantys, turintys daug blizgučių guminukai.
Vidurvasarį sterkai mieliau griebia smulkesnius masalus. Apskritai šie grobuonys linkę čiupti nedidelius silikoninius vilioklius, bet dabar gali „nusismulkinti“ iki ešerių lygio. Normalaus dydžio ir net stambūs sterkai tada atakuoja 3–4 colių guminukus, didesnius sunkiau įsiūlyti.
Bėda ta, kad tokių pačių nori ir neužaugę jų gentainiai, bet paprastai būryje būna daugmaž panašių gabaritų plėšrūnai, tad jei jau ima įkyrėti jaunikliai yra elementarus būdas jų atsikratyti – keisti vietą. Kita vertus, taip nutinka irgi ne visada, pasitaiko, jog ištraukus kelis smulkius sterkiukus užkimba ir gerokai svaresnis egzempliorius.
Kuris iš guminukų – riperis ar tvisteris yra geriau, vienareikšmiškai atsakyti sunku. Jei anksčiau tai buvo lygiaverčiai masalai, tai dabar gal tik vienas iš penkių spiningautojų bando tvisterius. Ir man tai labai keista, nes tas „lygiavertiškumas“ niekur nedingo, paprasčiausiai tokia šiuolaikinė žvejybinė mada.
Nors gal racijos tame irgi yra, kadangi tvisteriai daug mažiau pakito, tuo tarpu riperiai įgavo daugybę variacijų, o žvejai stengiasi išbandyti kuo įvairesnius masalus. Vieni geresnių, jei ne patys geriausi sterkams yra labiau ištęsto rantuoto kūnelio riperiai. Jei nelabai aišku, ką turiu omenyje, pažiūrėkite į Lucky John Tioga, Lucky John Joco Shaker ar Keitech Swing Impact modelius ir suprasite.
Šiais laikais mūsų žvejai vis sėkmingiau naudoja įvairias vabzdžių lervas, sliekus ir kitokius iš silikono pagamintus gyvius. Bet dažniausiai gaudant ešerius, sterkų žūklėje spiningautojai konservatyvesni. Gal ir ne be reikalo, nes sterkai, tarkim, silikonius sliekus nors ir gerai čiumpa, tačiau paprastai juos griebia arčiau dugno.
Aukštesniuose vandens sluoksniuose vertėtų pabandyti tokius netradicinius guminukus, kurie savo forma panašūs į riperius, tačiau vietoje žemyn lenkto uodeginio peleko turi dvišaką arba tiesiog nusmailėjusią uodegą. Jie paprastai taikomi žuvaujant drop shot būdu, bet tiks ir vesti viduriniuose vandens sluoksniuose bei džigauti. Pavyzdžiui: Gunki Kiddy 100 Ghost Zander, Gunki Mosquito, Bobby Garland Baby Shad, Lucky John Hama Stick, Lucky John 3D Slick Shad-V ir panašius guminukus.
Viduriniuose vandens sluoksniuose sterkų esu pagavęs nedidelėmis vartiklėmis, pasunkintomis sukriukėmis, tačiau tuos atvejus priskirčiau prie atsitiktinių. Daug efektyviau šiuos plėšrūnus vilioti vobleriais.
Bet tęsti šitą straipsnį, kalbu atvirai, jau nusibodo. Kuomet pagalvojau, kad plačiai aprašinėti tvičingavimą, paprastą voblerių traukimą, žvejybą iš dreifuojančios valties, velkiavimą ir panašiai, užimtų ne mažiau tiek, kiek parašiau, nusprendžiau šio straipsnio nebetęsti. Ateityje apie tai būtinai papasakosiu, tačiau atskirais rašiniais.
Romualdas Žilinskas
