Kuomet sterkai pakyla. Pirma dalis

Jau ne vieneri metai, kuomet ichtiologai vidurvasarį kai kuriuose ežeruose metro gylyje fiksuoja apie 30 °C, o kartais net aukštesnę vandens temperatūrą. Aišku, tą patį mato ir žvejai, kurie žuvauja su echolotais, tačiau daryti apibendrinančias išvadas remiantis Jono ar Petro porąsyk patikrintais keliais vandens telkiniais, negalima. Tačiau šį kartą tiek meškeriotojų, tiek mokslininkų nuomonės sutampa.

Žvejai dėl to nerimauja, mokslo vyrai valdo emocijas ir dirba savo darbą – žiūri į priekį bei bando prognozuoti, kaip klimato atšilimas paveiks vienas ar kitas žuvis įvairiuose pasaulio regionuose. Skamba gal kiek juokingai, bet pagal rūšis ichtiologai žvynuotąsias suskirstė į „winner“ ir „loser“, kas reikštų nugalėtoją ir pralaimėtoją.

Kadangi šis straipsnis yra apie sterką, netuščiažodžiavęs išsyk pasakysiu, jog blausiaakiams plėšrūnams numatoma „šviesi“ ateitis, jie priskiriami nugalėtojų kategorijai, nes yra šiltamėgės žuvys. Galimai Lietuvos vandenyse blausaakių tik daugės, nors, aišku, tam reikalinga ne viena jiems palanki aplinkos sąlyga.

Tiesa, derėtų pasakyti, kad dabar yra kovo pabaiga ir šiuo metu galioja sterkų gaudymo draudimas. Tačiau galvoti, kad rašinius apie žūklę privalu publikuoti turint omenyje tik esamąjį laiką, gali nebent paskutinis diletantas – čia juk ne „Šios dienos žinios“ ir ne „Panorama“. Žvejai paprastai irgi žiūri į ateitį, tam ruošiasi – atsinaujina įrangą, perka naujus masalus, galiausiai save nuteikia moraliai. Todėl ir toliau pasakoju apie sterkų biologiją ir žūklę spiningu šiltuoju metų laiku.

Nors sterkų pagauname nemažai, tačiau, jei imtume lyginti su kitomis plėšriomis žuvimis, pamatytume, kad tai gana sunkiai sužvejojami trofėjai. Taip pat reikėtų pažymėti, kad atsitiktinai užkibusių sterkų pasitaiko retai, ko nepasakysi, tarkim, apie lydekas ar ešerius. Turbūt nesuklysiu teigdamas, jog didžioji dauguma visų jų laimikių atitenka patyrusiems tikslingai sterkus gaudantiems meškeriotojams.

Tad išvada viena: norint pasiekti gerų rezultatų spiningu viliojant blausiaakius, reikalingos ne vien teorinės žinios, tačiau ir ilgos prie vandens ar ant vandens praleistos valandos, kadangi sterkai yra vieni iš sunkiausiai sugundomų plėšrūnų. Itin menkai nuspėjama jų žūklė vidurvasarį, kuomet telkiniuose vanduo įšyla maksimaliai.

Kita vertus, sterkų gaudymas šiltuoju laiku smarkiai skiriasi nuo rudeninės žvejybos. Apie pavasarinę nekalbu, nes jos elementariai nėra – sterkus galima gaudyti nuo birželio 1 d. Tokių dalykų kai kurie spiningautojai neįvertina ir blausiaakių vasarą ieško ten, kur pagauna rudenį, žvejoja taip, tarsi viliotų juos spalį ar lapkritį.

Žodžiai „giluminis“, „dugninis“, „prietemos“ plėšrūnas iš tiesų nusako šios žuvies charakterį, bet ne visur ir ne visada, tad į sterkų žūklę derėtų žiūrėti gerokai plačiau ir nevertėtų užsiciklinti vien tik ties šiais apibrėžimais.

Vėlgi niekas nepaneigs, jog geriausi masalai juos vilioti yra guminukai, nuo pastarųjų praktiškai niekuo neatsilieka vobleriai. Tačiau kartais ne visai tradicinių vilioklių pasirinkimas gali duoti stulbinančių rezultatų. Neperdėsiu – taip atsitinka gana retai, visgi bandyti tai, kas užmiršta arba lig šiol apskritai nenaudota, kai kuriais atvejais verta.

Žinoma, įsijausti į eksperimentus irgi rizikinga, dienos laikas yra su galu, tad geriau didesnę žvejybos dalį skirti džigavimo ar tvičingavimo šlifavimui, juk ne paslaptis, kad būtent sterkų žūklėje reikalinga itin profesionali ir iki smulkmenų nugludinta spiningavimo technika.

Kontrastų žuvis

Rašydamas apie konkrečių žuvų gaudymą, dažnai miniu jų gyvenimo būdą, maitinimosi įpročius ir panašiai. Šis straipsnis nebus išimtinis, nors kai kurie faktai apie sterkus daliai skaitytojų gali pasirodyti netikėti ar abejotini.

Pradėsiu nuo to, kad sterką galima vadinti kontrastų žuvimi. Taip yra todėl, kad norint sudaryti itin palankias sąlygas šio plėšrūno gyvenimui reikia daugybės vienas kitą papildančių faktorių, kurie kai kada tarsi turėtų prieštarauti vienas kitam ir pasitaiko ne kiekviename vandens telkinyje. Todėl įžuvinti be jokių išankstinių tyrimų naujus vandens telkinius sterkais tolygu loterijai.

Suprantama, to valstybiniuose vandens telkiniuose niekas ir nedaro. Tačiau dalis ežerų ar tvenkinių yra privatūs. Ir nors pastarųjų savininkams rekomenduojama pasitarti su ichtiologais dėl naujų žuvų rūšių įleidimo, bet tai tėra rekomendacijos, o ne būtinybė.

Kaip taisyklė mažai kas rekomendacijų paiso ir mano, kad mano ūkyje gyvena mano bitės, tad jei jau sugels, tai tik mane patį, čia ne kieno nors reikalas. Aišku, dabar galėčiau išsiplėsti iki tiek, kad imčiau aiškinti apie iškreiptas tų vandenų ekosistemas, svetimų mums žuvų „nutekėjimą“ į aplinkinius telkinius, bet paliksiu šią temą kitam kartui.

Nereikia įsivaizduoti, kad sterkai – labai lepios žuvys. Ne, tiesiog jie vienur prisitaikys be problemų, lengvai adaptuosis ir galbūt net nukonkuruos lig tol klestėjusius vietinius plėšrūnus, kitur ras savo nišą ir gerai jausis su kitais grobuonimis drauge. Bet gali nutikti, kad jie tiesiog „neprigis“ arba „vegetuos“ net jei bus žuvinami reguliariai.

Ar reikalinga sterkams didelė gelmė? Įpratę žvejoti šias žuvis dideliuose ir giliuose ežeruose, Kauno mariose spiningautojai veikiausiai su tuo sutiks. Prie to dar grįšiu, tačiau dabar pasakysiu, kad pastaroji sąlyga nėra esminė, kodėl kietažabčiams patiks vienas ar kitas vandens telkinys.

Vienas iš sudedamųjų teigiamų veiksnių yra... drumstas vanduo. Netgi nelabai suklysiu pasakęs, kad sterkas – nešvarių vandenų žuvis. Jaučiu, kad šis teiginys nuskambėjo keistai. Bet pažiūrėkime į natūralias sterkų buveines.

Faktiškai šios žuvys yra didelių upių gyventojos. Didelių ir gana šiltų, kuriose gausu vandens nešmenų, netirpių mineralinių medžiagų ir pakankamai daug, jei taip galima išsireikti, organikos.

Blausios sterkų akys padeda medžioti ne tik prietemoje ir tamsoje, tačiau ir tame drumstame vandenyje jie turi pranašumą prieš savo aukas, tad gali be problemų maitintis giedrą dieną. Dar porą faktų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį – tekantys vandenys visada gausiau aprūpinami deguonimi nei stovintys, temperatūra įvairiuose jų sluoksniuose labiau subalansuota, turiu omenyje, kad mažiau skiriasi tarpusavyje.

O dabar pažiūrėkime į mūsų ežerus ir tvenkinius, kurie nuolatos įžuvinami ar bandomi įžuvinti sterkais. Visų pirma derėtų pabrėžti, kad stovintys vandenys visiškai kitokie nei tekantys, jie smarkiai nesidrumsčia net po pavasarinių polaidžių ar stiprių liūčių, šiuo aspektu ežerai ir dauguma didelių tvenkinių yra „pastovesni“.

Pavyzdžiui, Obelijoje sterkai sunkiai pritampa, kadangi šiame ežere vanduo pernelyg skaidrus, čia dominuoja ešeriai, lydekos, nors, regis, pats telkinys būtų netgi labai tinkamas blausiaakiams plėšrūnams. Deja, tik regis...

Tačiau kur vanduo „sužydi“, kur gausu, kaip sakytų ichtiologai, biogenų, sterkams bus rojus. Toli neieškosiu, Kauno marios – puikus pavyzdys, o marių „pražydusio“ vandens smarvę žino kiekvienas ten žuvis gaudantis meškeriotojas. Beje, bakterijoms ir dumbliams staigiai ir smarkiai daugintis reikalinga aukšta vandens temperatūra – faktorius, kurį vis bandau akcentuoti šiame straipsnyje.

Ir štai šioje vietoje susiduriame su tam tikrais prieštaravimais. Tos be galo ir krašto pasidauginusios bakterijos, dumbliai ir panašūs organizmai sunaudoja labai daug žuvims (nesakau, kad tik sterkams) reikalingo deguonies.

Bet kokiu atveju drumstame stovinčiame telkinyje jo būna mažiau, nes šviesa menkiau prasiskverbia į gilesnius vandens sluoksnius, kas stabdo vandens augalijos dauginimąsi, tai savo ruožtu įtakoja ir menkesnį vandens aprūpinimą deguonimi. Dar vienas niuansas – šiltesniame vandenyje jo yra ir šiaip jau mažiau nei šaltesniame. O juk sterkui reikia šilto ir drumsto, tačiau tuo pat metu dar ir pakankamai deguonies turinčio vandens.

Kaip šie plėšrūnai „išsisuka“ iš tokios padėties, kaip tuomet tenka juos žvejoti ir dar daugiau sužinosite straipsnio tęsinyje.

Romualdas Žilinskas