Kuomet sterkai pakyla. Antra dalis
Paskaitę pirmąją šio straipsnio dalį, veikiausiai kas nors pagalvojo, kad sterkams galima pagerinti gyvenimo sąlygas dirbtiniu būdu. Tarkim, pripylus į vandenį azoto, fosforo, kas suintensyvintų įvairių bakterijų ir dumblių dauginimąsi. Tokius dalykus išmeskite iš galvos, tai jau būtų totali nesąmonė, nes blausiaakiai, kaip ir bet kurios žuvys, opūs cheminiam užterštumui, sakyčiau, kad netgi priklausytų jautresnėms šiuo atžvilgiu žvynuotosios.
Abejoju ar kas nors daro panašius tyrimus, laboratorijose neskiedžia vandens chemikalais ir nežiūri, kurios žuvys pirmesnės išvers pilvus. Nors, aišku, ištyrę ežerų, tvenkinių, upių vandens sudėtį mokslininkai orientuojasi apie žuvų rūšių ištvermę ir jų reakciją į taršą. Tačiau rašinio tema yra ne ta, jį tęsiu toliau bandydamas įrodyti, kad sterkams patinka šiltas vanduo ir jie netgi karštą vasarą kuo puikiausiai jaučiasi, nors žvejai tuo metu ir skundžiasi šių žuvų laimikiais. Jau minėjau, kad šiltėjantis klimatas yra į naudą blausiaakiams.
Kaip šio ir prieš tai rašytų sakinių patvirtinimas būtų Ispanijos upės. Mūsų žvejai tiesiog alpsta kalbėdami apie ten kadaise paleistus, puikiai prigijusius ir gigantišką dydį pasiekiančius šamus. Tačiau pamiršta tose upėse dabar gyvenančius sterkus, pastarieji jaučiasi irgi tarsi rojuje.
Ar Rojuje yra karšta?
Viename straipsnyje radau nuorodas, kad palankiausia sterkų aktyvumui vandens temperatūra yra nuo 20 °C iki 29 °C (!). Pasikonsultavau su mūsų ichtiologais, nes maža kas ką rašo. Jie tokių faktų nepaneigė, bet ir nepatvirtino.
Mokslininkai ir lieka mokslininkais – leido suprasti, jog galimos atskiros šių žuvų rūšių populiacijos, kurios ilgainiui ar tik per kelias kartas gali prisitaikyti prie esamų sąlygų ir netgi jaustis geriau nei kažkada savo gimtuose vandenyse. Rašant apie Lietuvos vandens telkinius, patarė porą trejetą laipsnių sumažinti maksimalią ribą, nors, darsyk pasikartosiu, net ir tokio varianto neatmetė.
Bet kokiu atveju reikia manyti, kad sterkai vasarą stengsis laikytis tose vandens telkinių vietose, kur ras panašią temperatūrą. Tiesa, augdama ši žuvis skirtingai reaguoja į šilumą, stambiausiems sterkų egzemplioriams mažėja šilumos poreikis.
Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad nesuvoktum elementarių biologinių procesų – šaltakraujams gyvūnams didelė kūno masė leidžia ilgiau savyje išlaikyti šilumą, kita vertus, jiems reikia ir ilgesnio laiko sušilti. Tačiau čia – ne visiškai tas variantas, nors sąsajų su pastaruoju irgi turi. Beje, didžiausius sterkus mes ir sugundome atvėsus vandeniui, bet nenukrypsiu...
Žodžiu, iki pusės kilogramo išaugę sterkiukai rinksis pačią aukščiausią vandens temperatūrą, jiems optimumas bus apie 25 °C. Kilograminiai ir vos stambesni blausiaakiai geriausiai jausis 20–24 °C temperatūros vandenyje. O rekordiniai egzemplioriai visgi stengsis laikytis žemiau minėtos ribos – ten, kur vanduo siekia apie 18 °C.
Žinant, kad didėjant gyliui (kalbu apie vasarą) mažėja temperatūra, nesunku atspėti, kad stambiausi plėšrūnai plaukios giliau nei smulkesni. Suprantama, jei vandens telkinys bus įšilęs iki tokio lygio.
O šaltuoju metų laiku dažni atvejai, kada šios žvynuotosios pasirenka daugmaž vienodą gelmę, nepriklausomai nuo jų dydžio. Ir vėlgi aišku kodėl: ten vandens temperatūra (bent jau iš dalies) tinka visų gabaritų plėšrūnams. Tačiau nereikia suprasti, kad prie trijų kilogramų sveriančių sterkų šonų trinsis trijų šimtų gramų jaunikliai – am, ir viskas...
Grįžtant prie vasarinių peripetijų, matau vieną prieštaravimą žvejų susidariusiems stereotipams. Nors sterkas ir yra sutvertas maitintis gelmėje palei dugną, netgi pačiame dugne, tačiau jis veikiau rinksis ne patogias pozicijas medžioklei, o palankiausią vandens temperatūrą savo organizmui.
Jei yra galimybė suderinti medžioklės plotus su tais, kuriuose sterkui būti komfortiškiausia – valio. Jei ne, spėju, kad jis galimai kurį laiką gali ir pakentėti, kol prikimš savo skilvį. Ir tokia spėlionė ne be pagrindo, kadangi kibimo „blykstelėjimai“ šiltuoju metų laiku būna gerokai trumpesni nei rudenį, nors šiltoje aplinkoje virškinimas vyksta sparčiau.
Ieškant vandens telkinių, kuriuos, kaip sakiau, galima nušauti du zuikius, jų nesunkiai rasime – tai tvenkiniai, ežerai, kurių dugno reljefas yra duobėtas, kalvotas, raižytas – plėšrūnai gali kilti ir leistis dugno šlaitais. Kada ežeras tarsi dubuo – situacija jau sudėtingesnė, nes sterkui gali tekti maitintis pakilus aukštai nuo grunto viduriniuose vandens sluoksniuose arba arti paviršiaus. Tokie dalykai vasarą nutinka netgi Kauno mariose.
Beje, reikia dar atkreipti dėmesį į didesniuose vandens telkiniuose susidarančius terminius sluoksnius (termoklinus), kuriuose temperatūra gali gerokai skirtis nuo bendros tokiame gylyje esančios vandens temperatūros – tai zonos, kuriose visada plauko daug žuvų, ne išimtis ir sterkai.
Kuomet sterkai beveik apanka
Palei dugną, net nesvarbu, gilu ten ar ne, visada yra šešėlių, kurie krenta nuo grunto nelygumų, nuskendusių daiktų, akmenų, žolių ir panašiai. Jei gelmė kiek didesnė, iki dugno prasiskverbia tik maža dalis saulės šviesos, smarkiai apniukusią dieną gali būti kone visiškai tamsu. Žodžiu, sterkus tokia aplinka tenkina, jie vasarą čia medžioja beveik be problemų ir dieną.
Na, bent jau anksti rytais ir vakarop, kol saulė dar neplieskia stačiai į vandenį. Suprantama, jei nori ėsti, kadangi ne vien vandens temperatūra ir apšvietimas turi įtakos žuvų aktyvumui, jį koreguoja, tarkim, staiga krintantis ar kylantis atmosferinis slėgis, deguonies kiekis vandenyje ir panašūs dalykai.
Visiškai kita situacija būna tuomet, kai sterkai priversti kilti nuo dugno ir maitintis viduriniuose vandens sluoksniuose. Kuo aukščiau, tuo blausiaakiai bus žlibesni, ypač labai giedrą dieną. Tad geresnės sąlygos plėšrūnų medžioklei susidarys apniukusiu oru, smarkiai banguojant.
Tiesa, akys nėra vienintelis organas, kuris padeda aptikti aukas, jie juk turi ir šoninę liniją, galimai dar kažkokius identifikatorius, apie kuriuos mes mažai nutuokiame, žodžiu, alkani nelieka. Ypač drumstame vandenyje. Grįžkite į pirmąją šio straipsnio dalį ir „surišite galus“, nes tie sterkų pakilimai sutampa su vandens „žydėjimu“, t. y. įvairių mikroorganizmų dauginimosi piku.
Yra vienas faktorius, kuris tarsi sumaišo sterkams visas „kortas“. Tai amžini jų priešai ir konkurentai (kartu ir aukos) ešeriai, kurie geriau prisitaikę medžioti pakilę nuo dugno. Tačiau tik tuo atveju, kuomet vanduo būna skaidrus, nes drumstame pranašumą jau turės sterkai. Tai dar viena aplinkybė, dėl ko sterkai negali įsitvirtinti skaidriuose ežeruose.
Kita vertus, didžiausiam ešerių aktyvumui pakanka žemesnės temperatūros, o smarkiau sušilus vandeniui, kada sterkai labiausiai nori ėsti, ešerių apetitas krenta. Tad galėčiau sakyti, jog ešeriai mažiau pakantūs aukštai vandens temperatūrai negu sterkai, jei ne vienas tam prieštaraujantis faktas. Paprastai vasarą sterkai laikosi ant žemesnių duobių šlaitų, ešeriai užima pozicijas bent porą metrų aukščiau. Pasitaiko, kad gaudant ešerius užkimba sterkai, bet tai retesni atvejai. Logiškai mąstant, aukščiau bus šilčiau, todėl šįsyk komentarų pritrūkstu...
Tačiau tuo sterko gyvenimo būdo prieštaringumas dar nesibaigia. Jau sakiau, kad kietažabčiai gana jautrūs deguonies trūkumui. Didėjant gyliui ir kylant temperatūrai vandenyje mažėja ištirpusio deguonies kiekis. Jei pastebėjote, karštą vasarą sterkų giliausiose ežerų duobėse nerasite, nors stambių lydekų ten „užvelkiauti“ ir pasiseka.
Ir ne todėl, kad gilumoje vėsiau, paprasčiausiai aštriadantės ne tokios lepios „dusimui“. Todėl sterkai pasikelia duobių šlaitais aukščiau arba laikosi specifinėse vietose, tarkim, ties intakų žiotimis.
Kuomet susiklosto padėtis, kad vandens telkinyje mažėja deguonies, blausiaakiai paprastai glaudžiasi arčiau priešvėjinio telkinio kranto, nes ten vėjas labiau maišo vandenį. Tvenkiniuose, kur visada juntamas bent kažkoks vandens judėjimas, plėšrūnai renkasi buvusio upelio vagą – čia jis bus didžiausias. Upėse tūnos sraunesniuose ruožuose, veikiausiai lindės kur nors po tiltais, šalia salų, kur ras ir šešėlį, ir pakankamai gaivią vandens tėkmę.
Todėl apie vasarines sterkų buveines galima daryti tokią reziumė: šių plėšrūnų reikia ieškoti mažesniame gylyje nei kitais metų laikais, su sąlyga, kad ten bus pakankamai deguonies, tinkama vandens temperatūra ir ne per daug šviesu. O tokios išvados smarkiai prasilenkia su gana didelės dalies meškeriotojų nuomone. Drumstame vandenyje arba smarkiai apniukusiu oru kibimas įmanomas visą dieną, kitu atveju – paryčiui ir vakarėjant, suprantama, dar ir naktimis.
Įdomiausioji žvejams straipsnio dalis, suprantama, pasakojimas apie žuvų gaudymą. Visa tai perskaityti galėsite tęsinyje...
Romualdas Žilinskas
