Kuojos tvenkiny – įranga, masalai, gaudymo technika
Kuojas iš po ledo galima meškerioti naudojant aktyvią ir pasyvią gaudymo taktiką. Nors praeitame rašinyje ir kalbėjau apie šių žuvų jaukinimą, tačiau tai visiškai nereiškia, kad kuojoms netinka pirmasis viliojimo variantas. Suprantama, tada pasirenkami ir atitinkami įrankiai bei masalai.
Neatsisakau ir žvejybos poledine plūdine arba panašaus meškeriojimo principo, kuomet plūdę atstoja ilgas meškerės sargelis, o masalas pateikiamas praktiškai nejudomai. Bet taip dažniausiai gaudau pavasarėjant. Žiemos pradžioje, sausį geresni rezultatai gaunami, kuomet avižėlė nuolatos virpa ir tarsi imituoja kokį nors vandens gyvį. Veikiausiai supratote, kad kalbu apie žūklę bemasaline avižėle. Tačiau ne visuose vandens telkiniuose tokia žūklė pasiteisina. Kalbu apie masalą su „nuogu“ kabliuku. Galimas dalykas, kad kuojas gundanti avižėlės virpinimo technika, avižėlių žaidimas, jau nekalbant apie konkrečius jų modelius, skirtinguose vandens telkiniuose gali smarkiai skirtis. Todėl „atmušus ranką“ viename tvenkinyje ar ežere, kituose panašiuose telkiniuose gerų rezultatų gali ir nepasiekti.
Čia tik mano toks pamąstymas, nes jei mitybinė bazė atskiruose tvenkiniuose ir ežeruose nevienoda, tai būtų visiškai logiška.
Skirtinga įranga skirtingai žūklei
Pastebiu tendenciją, kad kone visur du ar tris sezonus iš eilės kibiausios būna kelios avižėlės, po to jos praranda savo patrauklumą, atrandami kiti jų modeliai, spalviniai variantai. Po to vėl senieji masalai tarsi įgauna „antrąjį kvėpavimą“, vėl dvi ar tris žiemas gerai vilioja kuojas. Ir taip nutinka meškeriojant praktiškai visas žuvis.
Dėl minėtų priežasčių visada į dėžę įsimetu vieną meškerėlę, kuri suderinta gaudymui avižėle su uodo trūklio lervomis. Gal tiksliau su viena lervą, nes kuojoms tada naudoju poros milimetrų dydžio volframinį „šratuką“ arba „lašelį“ su plonu aštriu Nr. 16–20 dydžio kabliuku. Valą ant balalaikos ritės suvynioju 0,06–0,08 mm storio.
Kai kur kuojos mieliau čiumpa musės lervas, todėl šito masalo irgi nereikėtų pamiršti. Kadangi avižėlės visiškai smulkios, geriau tinka „pinkai“. Vėlgi, skirtingųs spalvų, nes gali būti, kad kuojos kažkur ar kažkurią dieną labiau norės raudonai dažytos lervos, bet kitąsyk labiau vertins geltoną arba baltą. Avižėlės su natūraliu masalu praverčia ir tomis dienomis, kada kuojos būna visiškai pasyvios.
Beje, kas liečia įrankių suderinimą. Žvejybai bemasalinėmis avižėlėmis pasiruošiu tris ar keturias meškeres, jei gaudau tuose vandens telkiniuose, kurių gerai nepažįstu arba vykstu apskritai pirmą sykį. Žinomuose pakanka ir poros įrankių.
Kaip „nustyguota“ įranga priklauso nuo gylio, kuriame ruošiuosi meškerioti, todėl skiriasi ir valo storis, masalų svoris, sargelio standumas. Tiesa, dar vienas svarbus faktorius yra valo tamprumas.
Paprastai žieminei žūklei skirtos monofilamentinės gijos būna mažiau tąsios nei skirtos žūklei atviro vandens sezono metu, tačiau tikrai ne visos. Viena vertus, labiau amortizuojantis plonas valas gerai, kada žuvauji menkame gylyje ir godžiai kimba „motininės“ kuojos. Nors aišku, šios žuvys – ne išbadėję ešeriai, labai jau retai griebia avižėlę, kad gali ant jos užgriūti visu savo svoriu ar įsibėgėjusios čiupti taip, kad nuraus masalą, bet visgi...
Kita vertus, kada avižėlės smulkios, lengvos ir žuvauji gana giliai, jas tenka virpinti itin smulkiai, subtiliai, standesnė gija suteikia geresnį masalų žaidimą. O jei dar kuojos kimba labai nenoriai ir tenka reaguoti į kibimą akimirksniu – faktas, kad mažiau tįstantis valas bus geriau. Beje, skirkite gijos minkštumą nuo tąsumo, jau ne kartą tai esi minėjęs.
Visada gaudau su lavsaniniais sargeliais, bet naudoju trumpesnius nei dauguma kuojas gaudančių žvejų. Žuvaujant su avižėlėmis be masalo ilgų nereikia, sargelių jautrumą galima pagerinti paprastu smulkiu švitriniu popieriumi, tinkamumą virpinimui sureguliuoju juos apkarpydamas.
Minėjau volframines avižėles, tačiau tikrai ne visur ir ne visada jos būna geriausios. Kartais kur kas labiau kuojos pageidauja mažų švininių ar net alavinių avižėlių.
Avižėlės virpinimas ir sargelio parodymai
Manyčiau, esmė tame, kad kuojos dažniausiai nori skęstančio masalo. Turiu omenyje, kad kitaip ne gaudant ešerius, šios žuvys labiau mėgsta avižėlę griebti tada, kai ji leidžiasi, o ne įkyla. Tai itin akivaizdu, kuomet meškeriojama ant avižėlės kabliuko užnėrus uodo ar musės lervas. Pastaruoju atveju kartais padeda ir visiškas masalo sulaikymas vienoje vietoje, taip pat lėtas avižėlės lingavimas viename horizonte.
Jei žuvaujama bemasaline avižėle, ji irgi lėtai skandinama, o masalo padrebinimai, pavirpinimai labiau akcentuoti jam besileidžiant žemyn. Todėl sargelis turėtų būti ne tik jautrus, bet ir gana standus, nes kitaip neišgausi tinkamų judesių. Dėl šios priežasties sargelis geriau trumpesnis nei ilgesnis.
Kuojos dažnai kimba labai atsargiai. Jei ant pirmo ledo jos pakankamai drąsiai čiupdavo avižėlę ir neretai tarsi ešeriai lenkdavo sargelį, tai įžiemojus tokių aktyvumo protrūkių būna vis mažiau ir mažiau. Jei tuo metu reikėtų apibūdinti šių žuvų kibimo pobūdį, parinkčiau tris žodžius: staigiai, trumpai, minkštai.
Tada bekratant riešą stebi sargelį, matai, kad kažkurią akimirka jis mažiau sulinko, išsitiesino, gal net vos pakilo (priklauso nuo rankos padėties) – kerti. Nespėjai – praradai kuoją. Pradedantiesiems žvejams tokiais atvejais gana sunku pataikyti momentą pakirtimui, todėl nieko nuostabaus, kad, tarkim, Gintaras Nauckūnas ant ledo privertęs krūvą kuojų, o aplinkui sėdintys žvejai ištraukė vos vieną kitą...
Nereikia galvoti, kad jei kuoja yra stambi, tai ir kibs ji išraiškingiau nei smulki. Kuomet žuvys neaktyvios veikiau būna priešingai. Smulkios kuojytės savotiškai „spragsi“ – sargelis (jei jau įsigudrinote identifikuoti atsargų kibimą, tai atskirsite) reaguoja į prisilietimą prie masalo daug dažniau. O stambios kuojos prie masalo prisiliečia rečiau, bet, kaip minėjau, vargu ar akivaizdžiau.
Aš čia vis naudoju įvairius išsireiškimus apie kuojų kibimą atsižvelgdamas į savo įrangą, jos suderinimą ir animavimo stilių. Nes gali būti, kad kiti žvejai gaudo šias žuvis tais pačiais masalais, bet naudodami kitokią techniką, kitokius sargelius ir panašiai, tad mano užrašyti epitetai, palyginimai jiems netinka.
Kita vertus, kuojų kibomo pobūdį koreguoja ir gylis, kuriame žvejojamos šios žuvys. Nors gal veikiau horizontas, nes yra skirtumas – jos kimba prie dugno ar kur nors tarp ledo ir grunto, t. y. viduriniuose vandens sluoksniuose, gal net aukščiau.
Straipsnio pradžioje užsiminiau apie aktyvų kuojų gaudymą. Jis neapsiriboja vien nuolatiniu avižėlės „kratymu“. Dar vienas dalykas apibūdinant aktyvią žūklę yra šių žuvų paieška ir apskritai pati žvejybos taktika.
Dar keli sakiniai apie jaukinimą
Jei pamenate, aname rašinyje pasakojau apie jaukinimą. Nepuolu išgręžęs eketę tuojau pilti jauką. Nematau prasmės, taip galima elgtis nebent tada, jei esi šimtu procentų tikras, kad po tavo kojomis plaukioja kuojų būrys. Arba jei susiruošei laukti, kol jis atplauks, toje pat vietoje visą dieną.
Aš elgiuosi kitaip – išgręžiau keletą skylių, vienoje pabandžiau pažaisti avižėle kokias penkias, gal dešimt minučių, nekimba, einu prie kitos eketės. Jei ir ten neradau žuvų, pėdinu prie trečios. Apėjęs visas eketes ir nesulaukęs kibimo, gręžiu dar kokias penkias ar šešias eketes tolyn nuo kranto.
Kadangi kalbėjau apie tvenkinių aukštupius, kaip taisyklė pradedu ledą gręžti keli metrai nuo nendrių juostos ir vis tolstu... Ne visada, nes kitąsyk pataikai rasti žuvis netoli kranto. Jei randu, tada ir jaukinu.
Tačiau beriu jauką ne į vieną skylę, o išsyk į kelias esančias arčiausiai. Galimas dalykas, kad kažkuri iš jų yra už kuojų pulko, būrys galbūt juda kita kryptimi, bet vis tiek bent porą ekečių bus ten, kur žuvys kibs ilgesnį laiką.
Paprastai prievilas kuojas sulaiko bent porai valandų, nors būna, kad tenka vietą keisti per dieną du ar tris sykius. Visgi tris kartus retai kada, nes dienos dabar yra labai nedaug. Na, o vėliau kuojos bus aktyvesnės ir labiau nuspėjamos.
Bet apie šių žuvų žūklę baigiantis žiemai jau reikės kito straipsnio.
Romualdas Žilinskas
