Kuo vienas vobleris geresnis už kitą?
Tikriausiai kvailai paklausiau. Faktas, kad tas, jog kažkuriuo vobleriu pagauni daugiau žuvų, o į kitą tos rūšies masalą plėšrūnės net nenori žiūrėti. Gerai, tuomet pabandysiu klausti kitaip: kas apsprendžia voblerio kibumą?
Šitas klausimas, be jokios abejonės, yra gerokai sudėtingesnis. Visų pirma, kuomet renkiesi voblerį, atsižvelgi į tai, kokias žuvis žadi su juo gaudyti. Juk, tarkim, šapalams skirti maži tokio tipo masalai nelabai tiks vilioti stambias lydekas. Nors visgi tai yra diskutuotinas klausimas, ta tema esu parašęs ne vieną straipsnį, kadangi ateina laikas, kuomet aštriadantės plėšrūnės visai noriai griebia smulkius judrius vobleriukus, o į tipinius „lydekinius“ net nepažiūri.
Bendromis frazėmis apie voblerių pasirinkimą
Iš principo nėra specializuotų voblerių, tai labiau marketinginiai dalykai, kadangi šio vilioklio pasirinkimas labai daug priklauso ir nuo kitų sąlygų, kurių žvejys negali įtakoti. Tarkim, spiningavimas upėse ir stovinčiuose vandenyse neretai gali skirtis kaip diena nuo nakties, kadangi abiem atvejais pasirenkama visai kita žūklavimo taktika, technika, gaudoma galbūt skirtinguose gyliuose, nors taikomasi sužvejoti tą pačią žuvį tuo pačiu metų laiku. Na, kad ir jau minėtą lydeką.
Todėl voblerio pasirinkimą įtakoja ir tai, kokiuose vandens telkiniuose meškeriotojas bandys spiningauti. Netgi upė upei nelygi, nes, pavyzdžiui, Strėva labai jau skiriasi nuo Nemuno, nors ir ten, ir ten, mes galime pagauti lydekų.
Aš vis apie lydekas, nes tai dažniausiai žvejojamos plėšrūnės, tad dažniausiai jas miniu ir minėsiu. Negana to, netgi pasirinkta joms žūklavietė gali labai smarkiai ar net iš esmės nulemti, koks modelis bus kibus, o koks ne.
Viskas čia labai paprasta – juk sekliame užrėvyje (na, gal ne pačioje rėvoje, čia lydekų sunkiai rasi) negaudysime su vobleriu, kurio panirimo gylis yra, tarkim, iki 5 m., bet taip pat nebandysime laimės tuo masalu, kuris neria iki 30 cm gylio žuvaudami upės vagoje arba duobėje. Prie viso to pridėkime dar ir srovės stiprumą, į jį taip pat tenka atsižvelgti, nes kai kurie vobleriai prastai dirbs greitoje tėkmėje, nors ramesniame vandenyje jie bus pakankamai kibūs.
Žinau, ką pasakysite apie tokių vilioklių darbą: geras vobleris gerai animuoja tiek greitame vandens sraute, tiek stovinčiame vandenyje. Dalinai būsite teisūs, tačiau animacija animacijai nelygi, nes tėkmė bet kokiu atveju ją įtakos – masalas tėkmėje tankiau virpės, galbūt visiškai kitaip žais, nei užmanyta gamintojų, nirs giliau arba sekliau, priklausomai kokia kryptimi (pasroviui, skersai, prieš tėkmę) trauksite, tai dar priklauso ir nuo šio voblerio plūdrumo (skęstantysis, plaukiantysis, suspending tipo), nors bet kokiu atveju jo darbinės savybės kis.
Be abejonės, kad labai svarbus faktorius, ką jau minėjau, yra voblerio dydis. Juk niekas nesvaido nuo kranto velkiavimui skirtų 15 cm dydžio ar didesnių voblerių, kaip ir netampo paskui valtį piršto galo dydžio vobleriukų. Aišku, galimos išimtys, bet jos ir lieka išimtimis.
Voblerio plūdrumas dažnai akcentuotinas atsižvelgiant į tai, kokiu spiningavimo stiliumi mes žvejosime. Beje, būtent stiliai smarkiai koreguoja masalo pasirinkimą, bet šioje vietoje gal nesiplėsiu, tam rašomi atskiri straipsniai.
Mano nuolat minimi spalviniai variantai yra svarbūs, tuo neabejoju. Bet jie savo reikšmę įgyja jau vėliau, t. y. tada, kuomet pasirenkamas konkretus modelis, nes niekas neperka masalo pirmiausiai žiūrėdamas į tai, kaip jis yra nudažytas. Nebent tik šiandien pradėjęs žuvauti meškeriotojas, kuris tingi pasiskaityti atitinkamos literatūros arba įlįsti į internetą, drovisi klausti patarimų.
Dabar dar turėčiau plėstis apie liežuvėlių formas, ilgius, modelių kūno formas ir panašius dalykus, kurie turi didžiausią reikšmę voblerio animacijai. Bet čia ta pati situacija, kaip su spiningavimo stiliais – eidamas pagrindiniu keliu nusukčiau į šalutinį, tebūnie šie dalykai lieka kitiems rašiniams.
Tik brangus masalas gali būti geras?
Tačiau žinau kitą dalyką – geras vobleris (čia vyrauja tokie stereotipai) tas, kuris brangiai kainuoja. Vėlgi šis požiūris yra ne visiškai teisingas. Na, arba tik iš dalies.
Pirmiausiai bandome išsiaiškinti, kodėl tas vobleris yra brangus. Visų pirma, jis veikiausiai bus pagamintas pagal naujausias technologijas. O šiuolaikinės technologijos leidžia šį masalą, net nepriklausomai nuo jo plūdrumo (juk plaukiantieji iš principo lengvesni už skęstančiuosius, tiesa?) pagaminti pakankamai sunkų, kad jį galėtume toli nusviesti.
Faktas, kad kuo toliau numesime spininginį masalą, tuo daugiau galimybių bus pagauti atsargesnę žuvį, pasiekti ją tolimiausiuose vandens telkinio plotuose. Jau vien tai, kad toli užmestas vilioklis ilgesnį laiką bus vandenyje, nes juk galiausiai jį atsivesime sau prie kojų, padidina bet kokio masalo galimybes patraukti plėšrūnių dėmesį.
Be viso to šitokie voblerio masės „padidinimai“, suprantama, kad kalbu apie tas visas magnetėlių, šratelių ir panašias voblerio viduje įmontuotas sistemėles, neigiamai neįtakoja masalo animacijos. Čia jei turėsime omenyje faktą, jog sunkūs vobleriai paprastai pasižymi arba labai staigiais judesiais, arba jų judesiai būna neišraiškingi. Dar daugiau – įdiegus kai kuriuos naujausius patobulinimus, toks modelis netgi labai gerai animuoja, geriau nei tokios pačios formos, su tokiu pat liežuvėliu būdamas lengvesnis, jis puikiai laiko pusiausvyrą pačioje stipriausioje srovėje, žaidžia itin patraukliai ir nebūtinai mėtosi į šonus smarkiai karpyta trajektorija.
Tie šrateliai, kapsulytės ir panašūs dalykėliai dar ir skleidžia papildomą vibraciją. Pasak gamintojų, tai teigiamai veikia plėšrūnes. Tikiu, bent jau nebaido – tai tikrai. Naujausios technologijos diegiamos ir apipavidalinant masalus. Vien 3D ko vertas... Žodžiu, tai, ką suminėjau, yra didžiuliai pliusai, kurie, be abejonės, kainuoja ir atitinkamus pinigus.
Tačiau yra ir antra medalio pusė. Voblerio, kaip ir bet kurio vilioklio arba žūklės įrankio kainą nustato gamintojas ir firma, kuri tuos daiktus parduoda. Tad neretai kaina kyla jau vien todėl, kad yra, grubiai tariant, „atmuštas“ brendas, kurį žino visi. Aišku, žymi bendrovė niekada neleis gadinti savo „veido“ tiekdama prastą produkciją, jos pavadinimas yra tarsi savotiškas garantas. Spiningautojas, paskaitęs modelio pavadinimą ir pamatęs magiškus žodžius Megabass, ZipBaits, Rapala, sako: „Oooo...“
Kita vertus, mažiau žinoma firma gali irgi pagaminti lygiai tokį pat, o gal net geresnį voblerį, jis kainuos pigiau, tačiau taip ir liks gulėti parduotuvių lentynose. Kodėl? O todėl, kad toji firma arba mažiau žinoma, mažiau investavusi į reklamą, pridėkime dar tokį faktorių, kaip žvejų „užsiciklinimas“, jei norit – konservatyvumas.
Beje, pastarieji reiškiniai paprastai prikišami vyresnės kartos meškeriotojams, neva jie yra labai konservatyvūs, paminimas dar lietuviškas mentalitetas. Nors aš esu kardinaliai priešingos nuomonės. Kas liečia konservatyvumą – čia skelbčiau lygiąsias, jei lyginčiau dvidešimtmečius ir penkiasdešimtmečius spiningautojus (mielieji, spiningavimas vobleriais tiek vieniems, tiek kitiems dar yra naujovė, jei lyginsim jį su plūdine ar dugnine), tačiau ant „reklamų“ labiau „kimba“ būtent jaunesni žvejai.
Nurašykim tai laikmečiui, kuriame net tualetinis popierius būna su reklama, jaunesni žmonės panašius dalykus mato nuo kūdikystės, tačiau imuniteto neįgavo. O vėliau jau nebereikia nieko net reklamuoti – žvejų belaidis telefonas yra greičiausias pasaulyje, žinios persiduoda iš lūpų į lūpas žaibišku greičiu.
Kaip „kimba“ patys meškeriotojai? Atsakau ir į šitą klausimą. Yra toks dalykas, kaip tikėjimas masalu. Apskritai žvejybinis, žmogiškasis placebo, kuris, mano nuomone, įvairiems masalams suteikia papildomus 50 proc. kibumo. Jei jau tikiu tuo vobleriu, tai juo ir gaudau. Jei ir draugas pritaria, žuvauju juo dar intensyviau. O jei pagaunu (nesvarbu, gali pagauti ir bičiulis, bet tokiu pačiu viliokliu), tuomet tą masalą bandau tris kartus dažniau nei visus kitus. Šiais laikais vien „postas“ facebook ką reiškia, juk visi aplink išmanantys, kvailių nėra, tad identifikuoti masalą galima jei ne iš atminties, tai įvedus jo vaizdą į googlę paiešką.
Todėl visai logiška, kad ilgiau bandant vienu masalu žuvauti, dažniau juo ir sužvejojama. Čia kaip toje patarlėje, kur lašas po lašo ir akmenį pratašo. Tiesą sakant, reklamą ši patarlė liečia lygiai taip pat, supratote, apie ką aš...
Iš viso to seka tokia savotiška grandininė reakcija. Arba masalo kibumas didėja geometrinės progresijos principu – vadinkite kaip kam patogiau.
Žūklauju daugiau nei pusę šimto metų, todėl matau, kaip vienus voblerius keičia kiti, kaip atsiranda keleriems metams favoritiniai modeliai ir jų spalviniai variantai, kaip buvę „topai“ nustumiami nuo pjedestalo. Kartais tai vyksta palaipsniui, užtrunka penkerius, šešerius metus ar net dešimtmetį, kitąsyk kažkokia firma su savo gaminiais „iššauna“ lyg šįmet Žalgiris Eurolygoje.
Pastarasis variantas retas, tam reikia didelių investicijų reklamai, o toji reklama turi apimti ne vieną šalį, bet ištisus žemyno regionus. Kadangi jau kalbu apie voblerius, reklama privalo būti koncentruota į tam tikrus modelius, įgauti „sprogstamąjį“ poveikį. Manau, taip kažkada lyg iš niekur atsirado „Pantoon21“ masalai.
Dar vienas svarbus niuansas, kurio paprastai neįvertina žvejai. Perkantieji brangius šiuolaikiškiausius voblerius paprastai turi ir atitinkamą, suprantama, taip pat nepigią įrangą. Todėl šių masalų galimybės dar labiau padidėja. Tai galima palyginti su šaudmenimis.
Tarkim, turi gerus naujausios kartos artilerijos sviedinius, bet prastas senas patrankas, kurios tiesiog neįgalios nuskraidinti sprogmenų maksimaliu atstumu arba sviediniai ne iki galo atskleidžia jiems užprogramuotas savybes. Viskas pasikeičia, kuomet įsigyji tinkamus šaudyti įrenginius, su kuriais, beje, galima naudoti ir prieš kelis dešimtmečius gamintus sviedinius...
Bet gal ta tema nesiplėsiu, to jau būtų per daug. Tačiau apie voblerius – dar ne viskas, tolimesnius mano pamąstymus šia tema skaitykite kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas