Koks svarelis geriausias. Pirma dalis

Iš tiesų, tai – tik viena iš dugninės žvejybos atmainų, rūšių, būdų ar stilių, kur išskirtinė detalė ir yra minėtoji šėryklėlė. Ji atlieka tiesioginę savo funkciją, tai reiškia, kad šio įtaiso pagalba galima jaukinti žuvis. Tačiau šėryklėlė turi ir kitą funkciją – pakeičia dugninėje žūklėje naudojamą svarelį, kuris reikalingas užmesti masalą (šiuo atveju dar ir jauką) bei padėti jam išsilaikyti numatytoje vietoje. Žodžiu, meškeriojant su šėryklėle, vienu šūviu nušaunami du, o gal ir trys zuikiai.

Reikėtų pridurti, jog netgi žuvaujant lengvesnio tipo dugninėmis, t. y. picker tipo meškerėmis, dabar irgi jau gana dažnai naudojamos labai lengvos ir mažos, savotiškos „mini“ šėryklėlės. Tačiau ant dugninės blanko užrašyti žodžiai „feeder“ ar „picker“ yra tik nuoroda, bet ne įpareigojimas, todėl šioms dugninėms šėryklėlės nėra būtinos ir vietoje jų galima naudoti paprasčiausią svarelį.

Nesileisiu į didelius išvedžiojimus apie feeder žūklavimą, nes šio straipsnio tema kardinaliai priešinga – meškeriojimas dugninėmis be šėryklėlių, kuomet naudojamas tik svarelis, nes noriu papasakoti apie įvairius dugninėms meškerėms naudojamus gramzdus.

Jei kas mano, kad pastaroji žūklė yra tarsi kokia atgyvena, labai smarkiai klysta, kadangi daliai žuvų šėryklėlės apskritai netaikomos – paprasčiausiai nėra prasmės. Tarkim, ūsorių, ungurių, žiobrių, vėgėlių, šamų žvejyboje retai pamatysi meškeriotojų, kurie minėtas žuvis viliotų jaukindami. Be abejo, galima ir taip, kai kas net rekomenduoja, yra sukurta ir specialių jaukų išvardytoms žvynuotosioms, tačiau ar tikrai mūsų sąlygomis šie prievilai atneša lauktą efektą – klausimas vis dar lieka atviras.

Kita vertus, tenka atsižvelgti ir į naudojamus masalus bei žūklės sąlygas. Kadangi straipsnyje daugiausiai kalbėsiu apie upes, tenka konstatuoti faktą, jog itin srauniose ar (ir) pilnose kliuvinių vietose vargu ar gaudymas su šėryklėlėmis bus labai geras pasirinkimas. Tą patį pasakyčiau ir apie žūklavimą, kuomet masalas užmetamas vos keliolikos metrų atstumu. Šiuo atveju jaukinti galima tarsi meškeriojant plūdine ir labai abejoju ar rezultatai, žuvaujant su šėryklėlėmis, bus geresni nei meškeriojant su svareliu..

Jei lyginsime svarelius ir šėryklėles

Žvejyba dugninėmis nenaudojant šėryklėlių, jei lyginsime su šiuolaikine klasikine feeder žūkle, turi keletą pranašumų. Visų pirma, tai sistemėlės (sistemėlių) paprastumas. Ją pasidaryti neužima daug laiko, toks montažas lengvai „įkandamas“ net ir pradedančiajam meškeriotojui. Antrasis privalumas – tolimesnis ir tikslesnis masalo užmetimas. Trečiasis pliusas būtų gerokai greitesnis žuvų gaudymas, kas pageidautina tuomet, kai žvynuotosios kimba savotiškais „šuorais“ ir kiekviena sugaišta minutė – tai galimai prarastas laimikis.

Prie viso to dar galima pridėti ir galimybę naudoti plonesnius valus (o tai padidina kibimo jautrumą), nes švinininis svarelis geriau laikysis dugne nei tos pačios masės šėryklėlė. Nors galimai ir ne, bet apie tai pasakosiu vėliau...

Be abejo, rasčiau ir nemažai trūkumų. Pagrindinis ir esminis – jaukinimo aspektai, nes naudojant šėryklėles prievilas visada bus šalia masalo, jauką galima labai tiksliai numesti į numatytą vietą toli nuo kranto, laukti kol į „prišertą“ plotą atplauks žuvys ir panašiai. Žuvaujant be šėryklėlės, tenka gerai mokėti „skaityti“, pažinti upę, kadangi žvejys turi rasti vietas, kur koncentruojasi žuvys ir faktiškai pakišti masalą joms panosėn.

Nors vėlgi, vienareikšmiškai to suprasti taip pat nereikėtų, nes kone visų rūšių žvynuotosios tekančiame vandenyje gana operatyviai keičia mitybos vietas, nuolat migruoja, todėl išlaukimo taktika pasiteisina žvejojant ir be šėryklėlių. Suprantama, kalbu apie tą atvejį, jei žuvų apskritai nejaukinate, nes juk gaudant tik su svareliu niekas netrukdo į žūklavietę ranka ar laidyne įmesti jauko. Tad jei pasirenkate pirmąjį variantą, galima būtų pridėti dar vieną privalumą – tokios žūklės mobilumą. Nors, jei atvirai, retai pamatysi meškeriotoją, kuris su dugnine žvejotų lyg spiningaudamas, paprastai toks žvejys per dieną laimę išbando ne daugiau nei dviejose ar trijose vietose.

Apie svarelio reikšmę jau užsiminiau – jis reikalingas masalui išsilaikyti tam tikroje vietoje. Kuomet tokią paskirtį vertini tiesiogiai, regis, nėra jokio skirtumo, kokios formos ar masės bus svarelis, svarbu, kad veikiamas tėkmės jis nesiridentų dugnu. O tai tarsi reikštų, kad pernelyg sunkus negali būti, netiks tik per daug lengvas.

Iš tiesų čia yra daugiau niuansų, todėl niekas nežuvauja su plytos svorio gramzdais. Visų pirma svarelių pasirinkimą riboja meškerės užmetimo svoris, valo stiprumas, papildoma gramzdo masė įtakoja sistemėlės jautrumą ir panašiai. Galiausiai pūkštelėjęs į vandenį, greitai nuskendęs ir atsitrenkęs į kietą gruntą kumščio dydžio švino gabalas išbaidys žūklavietėje esančias žuvis. Todėl pasirenkamas optimaliausias variantas – kuo mažesnė gramzdo masė ir kuo didesnė iš jo gaunama nauda, esant konkrečioms žūklės sąlygoms, kas paprastai pasiekiama žuvaujant su tam tikros formos svareliais. Beje, taip pat ir rūšies, nes iš principo jų yra dvi ir abiem joms taikomos visiškai skirtingo tipo sistemėlės.

Taigi jei imtume grupuoti svarelius, jie būtų laisvai slankiojantys valu ir rišami, tvirtinami ant valo nejudomai, kaip mes mėgstame sakyti, stacionariai. Šioje vietoje norėčiau grįžti į praeitį, nes, kaip vėliau pamatysite, tai irgi turi ryšį su mano tolimesniu pasakojimu.

Grįžtant į praeitį

Kažkada, kuomet Kaune buvo vos dvi žūklės prekių parduotuvės, niekas svarelių neeksportuodavo iš užsienio – čia galėjai rasti vos poros formų „tėvyninius“ gramzdus. Tai vėliau žvejybinės parduotuvės juos pradėjo priiminėti iš kooperatyvų ar atskirų žmonių, po to ėmė pardavinėti ir tebepardavinėja firminius svarelius, ir dabar gramzdų asortimentas yra tiesiog milžiniškas.

Žodžiu, tai senais laikais svarelius dažniausiai gamindavomės patys. Bent jau dauguma meškeriotojų, tame tarpe ir aš. Prakutę žvejai imdavo išardyto seno akumuliatoriaus švinines plokštes ir jas lydydavo, supildavo į įvairias metalines ar medines formas.

Aš buvau dar paauglys, tad elgdavausi paprasčiau. Susikūręs laužą šviną dėdavau į metalinį indą ir ten tirpindavau. Kol būsimų svarelių medžiaga lydydavosi, drėgname smėlyje įspausdavai atitinkamas duobeles gramzdams. Paprastai tai būdavo šaukšto formos įdubos, nes tuo laiku galiojo mitas (juk esu minėjęs – kiekvienam laikmečiui yra savi stereotipai), kad neva šaukšto formos plokščias svarelis mažiausiai veikiamas srovės – plokščiąja savo puse labiausiai „prilimpa“ prie dugno ir tekantis vanduo praslysta pro gaubtąją jo pusę. Apie tai dar kalbėsiu, matysite pavyzdžiuose ir tuos senovinius dirbinius, nes tokių savadarbių svarelių turiu išsaugojęs iki šiol, jais netgi kartais žvejoju.

Beje, tuos „šaukštinius“ gramzdus darydavau abiejų rūšių – perveriamus kiaurai išilgai jų kūnelio, o tai reiškia, kad slankiojančius, ir su skylute skersai kūnelio plonesniajame gramzdo gale – tai buvo svareliai stacionariam tvirtinimui prie valo.

Gal kas sumanys pats išsilieti tokių ar panašių svarelių (esu išbandęs lieti ir kitokias jų formas), tad pasakysiu, kaip pasidaryti ertmes. Tiek išilginei, tiek skersinei ertmei tinka plonas pagaliukas, tarkim, degtukas, dantų krapštukas, arba varinės vielos gabalėlis. Įstatai atitinkamoje padėtyje įspaustoje smėlyje formoje ir pili skystą šviną. Po to, kai metalas sustingsta, ištrauki. Paprasčiau nebūna. Galima ir išgręžti, bet išilgines skylutes gręžti gana sudėtinga, nes lengva nukrypti į šalį nuo išilginės ašies vidurio. O tai gana svarbus svgarelių gamybos akcentas.

Esu bandęs šviną lydyti namuose virš viryklės tiesiog šaukšte. Deja, pasirinkau netinkamą – padarytą iš kažkokio labai greitai „tirpstančio“ lydinio ar metalo, nes kol švinas „suskystėjo“, šaukštas įkaito iki raudonumo ir, neišlaikęs švino svorio, nulūžo. Laimei, spėjau sureaguoti ir pats neapsipyliau, tačiau aptaškiau viryklę, sienas ir grindis. Jei nuo viryklės ir virtuvinių sienų plytelių sustingusį šviną nukrapščiau be problemų, tai grindis užklojusį linoleumą vėliau teko išmesti – skystas metalas jį pradegino kiaurai. Nuo to laiko panašūs eksperimentai man namuose buvo griežtai uždrausti.

Tiesą sakant, ir gerai, nes lydomas švinas išskiria nuodingus garus. Jei lydant šį metalą lauke sukurtame lauže vargu ar labai jų prisikvėpuosi, tai uždaroje patalpoje gali išties apsinuodyti. Jei ir ne, švinas vis tiek kaupsis kauluose, kepenyse, inkstuose. Beje, čia dar ir įspėjimas žvejams, kurie mėgsta plūdinės svarelius užspausti dantimis – efektas laižant šį metalą toks pats, kaip ir kvėpuojant jo išskiriamus garus. Nėra buvę, kad kramtantys šviną dėl to staiga numirtų ar pajustų kokius rimtus negalavimus, bet ilgainiui panašūs dalykai gali atsiliepti sveikatai.

Nors gaida ir gąsdinanti, bet ja šią rašinio dalį ir baigsiu. Apie svarelių formas (kaip žadėjau – su pavyzdžiais) skaitykite kitoje straipsnio dalyje.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas