Kodėl sugenda ritės?
Apie rites rašau bene rečiausiai. Apie jų gedimus net nežinau ar esu rašęs, nebent savo straipsniuose tik užsimenu, bet kažkokio apibendrinančio rašinio dar nepublikavau. Iš tiesų tokią temą geriausiai sugebėtų išnagrinėti žvejai, kurie užsiima ričių taisymu, tačiau tokių žmonių pas mus vienetai ir, patikėkit, darbo jiems netrūksta.
Apie rites rašau bene rečiausiai. Apie jų gedimus net nežinau ar esu rašęs, nebent savo straipsniuose tik užsimenu, bet kažkokio apibendrinančio rašinio dar nepublikavau. Iš tiesų tokią temą geriausiai sugebėtų išnagrinėti žvejai, kurie užsiima ričių taisymu, tačiau tokių žmonių pas mus vienetai ir, patikėkit, darbo jiems netrūksta.
Regis, to lyg ir neturėtų būti, kadangi šiuolaikinės neinercinės ritės, kaip ir bet kuri žūklės įranga, vis tobulėja. Kita vertus, amžinų daiktų nėra, todėl nebūna ir žvejybinių ričių, kurios negestų.
Pagrindinės to priežastys veikiausiai yra dvi. Pirmoji, suprantama, ta, kad ritė ritei nelygi – pačios pigiausios, jei žvejojama intensyviai, jau po vieno sezono subyra taip, kad jų net taisyti neverta, o brangios kokybiškos neinercinės ritės be priekaištų atlieka savo funkcijas žymiai ilgesnį laiką.
Tai, jog įsigyta palyginti nebrangi ritė gerai vynios valą, puikiai užsimes masalas, neklibės, rankenėlė suksis kaip sviestu patepus – dar ne pagrindinis rodiklis, jog taip bus po kelių žvejybinių sezonų. Tiesą sakant, pastarasis sakinys labiausiai skirtas vidutinės klasės ritėms, kurių perkama daugiausiai, nes visiškai pigiai įsigytų ričių defektai arba veikiau trūkumai paprastai juntami išsyk.
Tarkim, skirtos spiningavimui vidutinės klasės ritės, o tokioje žūklėje, liaudiškai tariant, jos labiausiai „drožiamos“, savo silpnąsias puses parodo po kokių dviejų–trijų žūklės sezonų. Bent jau tos, su kuriomis aš spiningauju, nes vėlgi – net šioje klasėje ritė nėra lygi ritei, nors kainos bus daugmaž panašios. Tenka nešti jas taisyti. Sutaiso arba ne. Jei taip – dar porą sezonų galima žvejoti be problemų.
Yra antroji priežastis, kuri arba ritės „gyvenimą“ prailgina, arba jį patrumpina. Tai profilaktinė priežiūra. Ne veltui po žūklės sezono rekomenduojama rites sutepti. Deja, kiek rodo praktika, tai daro tik nedidelė dalis žvejų. Lygiai tas pats reikalinga, kuomet ritė įkrenta į vandenį, ilgai žuvaujama per lietų, numetama bet kaip ant smėlio. Sudrėkusią reikėtų išdžiovinti ir sutepti, pakliuvus į vidų smėlio – išardyti, išvalyti ir negailėti tepalo.
Tačiau tai, ką dabar parašiau yra nuolatos patarimuose pasitaikančios klišės, kurių, kaip minėjau, mažai kas paiso. Norėčiau pakalbėti apie konkretesnius ričių defektus.
Valo vediklio gedimai
Viena iš pastaruoju metu rečiau pasitaikančių, bet kažkada gana dažna bėda neinercinėse ritėse – valo vediklio gedimas, kuomet jis, tiesiogine ta žodžio prasme, supjaustomas valu. Beje, tai labiausiai liečia pigias ir kai kurias vidutinės klasės rites, jei pastarosios – iš senesnių modelių asortimento. Taip nutinka spiningautojams, kurie žvejoja pintais valais.
Faktas, kad perkantys pigias rites nežuvauja pačiais kokybiškiausiais ir brangiausiais pintais valais. O turintis mažiau gijų, prastesnis valas yra šiurkštesnis, tai galima jausti net ir iš meškerykočio žiedelių vibracijos, jis turi didesnę trintį. Bet čia jau „daina iš kitos operos“, palikim tai kitam straipsniui.
Pigių ričių valo vedikliai gana dažnai stringa, nes ten esantys guoliukai nustoja suktis, dėl ko velenėlis irgi nebesisuka. Valas tuomet juo tik slysta ir gana greitai velenėlyje pasidaro įpjovos. Velenėlis yra dengtas plonu chromo-nikelio sluoksniu, o po juo būna minkštesnis metalas žalvaris. Nusitrynus vediklio padengimui, velenėlio ardymo procesas vyksta labai sparčiai. Tiesą sakant, pigiuose gaminiuose į vediklius įtaisyti net ne guoliukai, o įstatytos plastikinės įvorės, kurios labai greitai sudyla.
Anksčiau, pasak rites taisančių meistrų, kai kuriose neinercinėse ritėse būdavo įmontuojami keramikiniai valo vediklio velenėliai, tokių valas beveik neprapjaudavo net ir laikinai sutrikus jų funkcijoms. Dabar gaminami iš metalo derinių, tai yra pigesnis variantas, galbūt toks vediklis dirba ir geriau, tačiau trumpiau. Jis privalo visada suktis, o jei tik sustoja – labai greitai susidėvi. Bet aš jau kartojuosi...
Žvejojant beveik nėra galimybių išvengti smėlio, kuris papuola ant vediklio velenėlio. Mikroskopinės smiltys apneša velenėlį, neretai jos patenka ir į vediklio mechanizmo vidų, dėl ko ima strigti jame esantys guoliukai, dyla velenėlio ašelė.
Norint, kad ritės vediklis veiktų idealiai ir itin ilgai, patartina po kiekvienos žūklės išardyti vediklio mechanizmą ir išvalyti jame esančius guoliukus, nuvalyti ašelę.
Tačiau tokius patarimus gali dalyti tik ričių taisymo meistrai arba panašūs į mane rašeivos, nes daugelis žvejų tingi išardyti ir sutepti ritę sykį per metus, todėl būtų kažkas iš fantastikos srities, jei meškeriotojai tai darytų po kiekvienos žūklės. Atvirai pasakius, bent jau man po praleisto su meškere rankose pusdienio norisi tik patogiai išsitiesti ant sofos...
Problemos su dantračiais
Neretas ritės gedimas – nudilę dantračiai. Šių detalių danteliai išdyla esant didelėms apkrovoms ir ritę tampa sunku sukti, diskomfortą meškeriotojas ima jausti net ir suvyniodamas valą. Beje, kad taip gana greitai nutiks galima nuspėti jau perkant ritę. Jei ji, smarkiau pasukus ir paleidus rankenėlę, iš inercijos sukasi silpnai, arba apskritai sukasi sunkiai, jos konstrukcija šiuo atžvilgiu yra prasta.
Visgi dėl tokio gedimo dažnai būna kalti ir patys žvejai, nes jie rites naudoja ne pagal paskirtį. Ritė yra skirta valo suvyniojimui ir masalo užmetimui. Varginant žuvį didžiumą krūvio reikia duoti meškerykočiui – ritė atliks tik pagalbinę-apsauginę funkciją. Jei traukdami žuvį vadovausitės kibiro iš šulinio iškėlimo principu, tuomet subyrės net ir pačios kokybiškiausios ritės. Bet būna dar blogiau – meškeriotojai įkabina į šiekštą masalą ir lupa jį išsijuosę, net ritės stabdžiai treška...
Atkreipkite dėmesį į vieną nuorodą ant ričių, kurią žvejai dažnai užmiršta. Ant ritės būgnelio būna nurodytas kiekis valo, kuris tilps tame būgnelyje. Tokios nuorodos duotos įvairių storių valams. Bet būna ir ribinis, t. y. storiausias valas. Kiekviena gija turi savo tvirtumą, t. y. ji atlaiko tam tikrą apkrovą, kuri lygi kažkokiam svoriui.
Reiškia, kad nurodytas maksimaliai storas valas žymi ir tai, kad ritė negali būti apkrauta daugiau, nei ta gija atlaiko. Logiška, kad didelės ritės yra tvirtesnės, jų būgneliai talpesni, valas gali būti naudojamas storesnis. Visa tai tarpusavyje susiję. Beje, tokia nuoroda būna ir ant kai kurių meškerykočių. Į ją žvejai dėmesį atkreipia daug dažniau.
Galima pagalvoti, kad anksčiau gaminamos ritės buvo kokybiškesnės, na, bent jau iš tvirtesnių medžiagų. Ir taip, ir ne. Dabartinės prestižinės neinercinės ritės yra tikrai kokybiškos ir mokami dideli pinigai ne vien už jų vardą, nors, be abejo, brendas yra irgi svarbus, jis tarsi savotiškas kokybės garantas. Įdomu tai, kad kai kurios seniai žinomos firmos, tarkim, Shimano, Daiwa anksčiau net negamino ričių vidutiniam vartotojui, o šiuo metu tokių ričių gamybą vysto pilnu tempu.
Tačiau pigiųjų ričių kategorijoje dabar galima įžvelgti taupymo elementų, dėl ko jos labai greitai ir sugenda. Tikrai nesuklysiu pasakęs, kad ritė, kurios kaina bus 200–300 ar daugiau eurų, nuo tos, kurios kaina yra vos keliolika eurų, skirsis kaip diena nuo nakties. Ne vien todėl, kad pirmojoje viskas atlikta subtiliau, mechanizmai subalansuoti nepalyginamai geriau, tačiau pagrindinis skirtumas bus medžiagų, iš kurių jos pagamintos, kokybė.
Pirmojoje panaudoti tvirtesni, ilgai nenusidėvintys metalai, o jei konstrukcijoje bus kažkokios plastikinės detalės, tai jos irgi skirsis labai jau ryškiai. Pigių ričių gamyboje dažniausiai naudojamas aliuminio-ketaus lydinys, o jis pagal savo struktūrą yra labai retas, ta prasme, kad tarsi būtų iškorijęs. Papuolus smėliui ir drėgmei šis lydinys greitai dyla – pradeda trupėti. Pasitaiko, kad net nuo senumo ima byrėti.
Ritės, kurios kainuoja iki 30 eurų, kaip jau minėjau, yra skirtos vienam sezonui. Visgi jų panaudojimą galima prailginti, bet tada reikia labai dažnai jas tepti ir, kaip rekomendavau, ypatingai skrupulingai prižiūrėti. Kita vertus, kada daiktas įsigytas už tokią menką kainą, vargu ar kas jam skirs tiek daug laiko priežiūrai.
Pigiose ritėse paprastai tėra vienas guolis, kuris užmautas ant rotoriaus, o visuose kituose mazguose panaudotos įvorės. Į plastmasines įvores pakliuvęs smėlis jas sugriaužia labai greitai. Po to dėl nudilusių įvorių ima gesti dantračio ašis, kuri, kaip minėjau, pagaminta iš koryto metalo, ji irgi nudyla ir pradeda svirti, todėl esant dideliam apkrovimui tiesiog nudrožiamos dantračių viršūnėlės. Bent jau taip kalba rites taisantys specialistai.
Tačiau kartais meistrų ir žvejų nuomonės nesutampa. Pavyzdžiui, aš turiu ir gana pigių gerų ričių, paprastai tokias naudoju žūklaudamas dugnine ir jos man puikiai laiko ne vienerius ir net ne trejus metus. Lyg ir nelogiška, nes dugninė patiria gana dideles apkrovas vien dėl masyvesnių užmetimo svorių. Tačiau daug kas priklauso nuo žūklavimo intensyvumo, ta prasme, kaip dažnai žvejoji. Vėlgi, nepasakyčiau, kad retai žuvauju dugnine.
Ritės, o ir meškerykočio, valo apkrovimo intensyvumas priklauso dar ir nuo to, kaip dažnai mesi ir trauksi masalą. Žūklavimas dugnine reikalauja palyginti nedaug užmetimų, todėl net ir naudojami dideli svoriai turi mažiau įtakos nei dažnas mojavimas meškerykočiu. Tarkim, ultralight spiningavimo ritei pritaikyčiau patarlę „lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Jei būčiau profesionalus karpių gaudytojas irgi kalbėčiau visiškai kitaip, jau vien dėl gaudomų žuvų gabaritų.
Rites taisantys meistrai paprastai sako, jog pigios ritės net nebeapsimoka taisyti, kadangi pakeisti detales kainuos panašiai tiek, kiek mokėta už naują ritę. Gal žvejams pasirodys, kad taisymas yra pernelyg brangus, bet iš tiesų pataisyti tokią ritę užtrunkama dieną, būna, kad net ir dvi – vargo daug.
O brangias prestižines rites verta taisyti, bet čia yra kiti niuansai. Tačiau apie tai – dar viename rašinyje šia tema.
Romualdas Žilinskas
