Kodėl spiningaujama įsibridus
Šiuolaikinė įranga, turiu omenyje tiek spiningus, tiek rites ir valą, leidžia masalą nusviesti itin tolį. Juolab galima pasirinkti vilioklius, kurių masė gana didelė, nors patys masalai nebūtinai grims į dugną lyg akmenys, bet, tarkim, lėtai skęs, išlaikys tam tikrą panirimo gylį, plauks vandens paviršiumi ir panašiai. Tačiau čia jau reikėtų išsamiai kalbėti apie atskiras jų grupes, o straipsnio tema yra kita.
Žodžiu, žvejys be didesnių problemų gali žuvauti nors ir su šlepetėmis nesuvilgęs kojų ir netgi pagauti žuvų. Taip išties nutinka, kai kas vasarą spiningauja su basutėmis, vėsesniu oru apsiauna sportinius batus arba trumpus aulinukus.
Visgi žinant, kiek pas mus meškeriotojų ir kiek žuvų, tokia žūklavimo taktika, švelniai tariant, man atrodo diletantiška. Ir dabar turiu omenyje bet kokio tipo vandens telkinį – upę, ežerą ar tvenkinį. Žinoma, privačiuose ežeruose ir tvenkiniuose įrengti specialūs lieptai žvejybai, paupiai, paežerės miestų ribose išasfaltuoti, padarytos betoninės krantinės, tačiau tai būtų irgi jau kita kalba.
Paprastai ieškant geresnių, mažiau, meškeriotojų žargonu šnekant, „nudrožtų“ žvejybos vietų, tenka brautis per brūzgynus, minti aukštą žolę, laipioti stačiais krantais arba... bristi. Pastarasis variantas man yra geriausias, suprantama, jei nežuvauju kelių metrų pločio upėtakiniame upelyje ar negaudau mažame tvenkinyje karosų. Kodėl geriau bristi? Tam yra keletas priežasčių.
Žuvys įsibridusių nebijo
Visų pirma – žuvys brendantį vandeniu žvejį dažniausiai menkiau junta, jo mažiau baidosi. Galbūt kai kam atrodys priešingai, tačiau tiek praktika, tiek mokslininkų tyrimai rodo ką kitą.
Faktiškai visų vandens paviršiuje ar aukštesniuose vandens sluoksniuose besimaitinančių žvynuotųjų rega yra labai gera, jų žvilgsnis sukoncentruotas į viršų: gal į vandenį įkris vabzdys, gal praplauks mailius, gal tėkmė atneš ką nors ėdamo... Beje, dabar aiškinu nerūšiuodamas žuvų, nes vėlgi, apie kiekvieną jų rūšį reikėtų pasakoti atskirai. Tačiau šis apibūdinimas daugiau ar mažiau tinka visoms žuvims, kurios, kaip sakiau, plaukioja ne prie pat dugno arba ne tik padugnėje.
Pasak mokslininkų, kuo aukščiau stovėsi, tuo labiau tave matys žuvys. Išsitiesi visu ūgiu, jei šalia nebus nei medžių, nei krūmų – nieko, kas kranto fone slėps arba tarsi sulies žmogų su aplinka, žvynuotosios regės dar geriau. O jei dar smarkiai judėsi (neįsivaizduoju, kaip galėtų nemosikuoti rankomis spiningautojas, muselininkas) – galimai net ir išsibaidys...
Nuo krante stovinčio meškeriotojo į vandenį krentantis šešėlis krentantis šešėlis žuvis net labiau gąsdina nei pats meškeriotojas, nes ta juoda judanti dėmė skaidriame vandenyje gali prasiskverbti iki pat dugno. Be abejo, šešėlis atsiras tada, kai saulė švies iš už nugaros, tai reiškia, kad turi būti saulėta diena ir žvejys stovės minėtoje pozicijoje. Ir, kas įdomiausia, jis išties devyniais kartais iš dešimties, bent jau vidurvasarį, pasirinks būtent tokią padėtį krante.
Ir neatsitiktinai, nes kam malonu, kuomet saulė plieskia tiesiai į kaktą. Aišku, yra apsisaugojimui nuo saulės skirti akiniai, tačiau ne visi juos mėgsta (aš, beje, irgi). Tačiau ne vien akys kenčia nuo tiesioginės saulės. Juk karštą vasaros dieną taip stovėdamas prie upės ar ežero kepsi kaip kiaušinis keptuvėj, nes gausi papildomą „dozę“ nuo vandens atsispindėjusių spindulių.
Nors kodėl būtinai vasarą. Paprastai žmonės (žvejai taip pat) rengiasi pagal sezoną, tos dienos orą apskritai. Įsivaizduokit, kad yra, tarkim, balandžio mėnuo, lauke oro temperatūra gal dešimt laipsnių šilumos, pučia žvarbokas šiaurys, nors ir giedra. Jūs veikiausiai atsistosite šiauriniame krante, kadangi vėjas tada pūs į nugarą, jį galbūt užstos medžių kamienai, o be to pavėjui toliau užmesite masalą. Tačiau tokiu atveju perpiet pasisukusi saulė atsidurs prieš jus. Po valandos ims darytis karšta...
Faktas, kad „tepsite slides“ į priešingą ar bent „neutralų“ krantą. Tačiau ten ant vandens ims gultis jūsų šešėlis.
Beje, tokiomis dienomis žuvys paprastai nedvejoja, jos išsyk koncentruojasi ties tuo krantu, nuo kurio krenta šešėlis. Taip jos slepiasi ir nuo saulės, ir nuo plėšrūnų, o plėšrūnai tą žino, todėl tose vietose tyko aukų.
Išimtis – ankstyvas pavasaris ir vėlus ruduo, kadangi šiaurinėje vandens telkinio pusėje bus šiltesnis vanduo. Tačiau aš jau pernelyg nutolau, grįžtu prie temos...
Brisdami nuo saulės gal ir nepasislėpsite (tačiau vasarą vandenyje vėsiau), visgi žūklautojo šešėlis tuomet bus toks menkas, kad vargu ar už kelių metrų esančios žuvys jį matys. Beje, paties meškeriotojo jos irgi beveik neregės, nes žmogus „sutrumpės“ bent porą metrų, lyginant su tuo, jei jis stovėtų ant kranto. Gal keistai skamba tie metrai, kada žmogus yra nedidelio ūgio, tačiau reikėtų dar turėti omenyje, kad krantas gali būti labai status.
Sakiau, kad krante esantį žvejį žuvys junta. Taip, nes jos ne tik mato, tačiau ir savaip girdi žmogaus kojų mindomą žemę iš kurios į vandenį persiduoda vibracija. Beje, tai liečia visas žvynuotąsias be išimties, esančias palei dugną gal net labiau.
Krantas krantui nelygus, nes jei ten stovinčiam po kojomis yra lygus kietas gruntas, akmenys, toji vibracija bus didesnė. Kita vertus, minkštesniame grunte klimpsta kojos, apstu visokių šakų, jos treška užmintos, žolių, kurios kabinasi už pėdų, žodžiu, triukšmo tokiu atveju irgi neišvengsi. Tai meškeriotojui atrodo, kad jis vaikšto tykiai, nes pats negirdi, tačiau žuvų „klausa“ nepalyginamai geresnė.
Vėlgi, regis, kad meškeriotojui brendant žuvys turėtų išsilakstyti greičiau, nes tuo metu sujudinamas vanduo, girdisi pleškenimas, o žvejo kojos remiasi į dugną. Išties viskas ne taip, o veikiau priešingai. Žuvys juk nuolatos girdi vandens teškenimą, net nekalbu apie bangavimą, lietų, ir į tuos garsus beveik nereaguoja, jos ir pačios kartais iššoka iš vandens. Todėl braidymas irgi prilyginamas tam pačiam bangavimui, juolab upėse vanduo apskritai nuolatos teka, sukasi.
Žinoma, jei brendi kulnais daužydamas dugno akmenis, neini pamažu, tačiau kone bėgi, tada kas kita – žuvys tikrai į tokį braidymą sureaguos. Ramesniuose vandenyse paprastai po kojomis yra minkšto dumblo sluoksnis, jis sugeria grunto vibraciją, o akmenynai būdingi sraunioms upėms, kur kliokianti tėkmė tarsi nugesina brendančio žvejo žingsnius.
Dar vienas dalykas, dėl ko dažnai tenka braidžioti – pakrante kitąsyk taip paprastai nenueisi į norimą vietą, teks daryti kilometrinį lankstą. Tai liečia tiek upes, kurių krantai apaugę tankiais krūmais, medžiais, žmogaus ūgio nendrėmis, arba yra pernelyg statūs, tiek ir ežerus, tvenkinius, kuriuose irgi pakrantės gali būti labai panašios. Visgi kone didžiausia problema – nuosavos (privačios) žemės, kur tvoros pastatytos iki pat vandens, nors vadinamoji žalioji juosta privalo būti atvira visiems žvejams.
Dideliuose ežeruose, kai kuriuose tvenkiniuose gali būti dideli seklūs arba vandenžolėmis apaugę atabradai. Paprastai tokiuose vandens telkiniuose žuvaujama iš valčių, bet vienas kitas meškeriotojas gaudo žuvis ir įsibridęs.
Dėl panašių priežasčių braidoma ir Nemune, Neryje, nes šios upės yra plačios. Kita vertus, juk ne visi spiningautojai žvejoja tik toli skrendančiais sunkiais viliokliais, aibė jų gaudo mikroguminukais, lengvais vobleriais, sukriukėmis – šių masalų toli neužmesi.
Ne visada žvejus tenkina ir pozicija, iš kurios tenka mėtyti masalus. Vieta galbūt ir gera, tačiau žuvaujant su konkrečiais viliokliais reikalingas ir tam tikras jų pravedimas, o atsistojus krante tai nėra patogu. Vėlgi tenka bristi...
Arba pasitaiko, kad užkibusią stambią žuvį niekaip kitaip negalima paimti, išvaduoti nuo kabliuko, o tik įsibridus. Tai turbūt vienas iš tų atvejų, kuomet niekada nesi tikras, kad didelis laimikis neprivers tavęs vilgyti kojų.
Kad nesušlaptum kojų
Taip pat niekada negali būti garantuotas, į kokį gylį teks bristi visais mano išvardytas atvejais, nors tų atvejų yra ir daugiau. Todėl žvejams gaminamas atitinkamas apavas ir tam skirta apranga. Kažkada niekaip negalėjome įsivaizduoti tikro meškeriotojo be ilgaaulių bridbačių. Jų galima nusipirkti ir dabar.
Visgi bridbačiai – tik „iš bėdos“ arba spiningaujant nedideliuose sekliuose upeliuose. Priežastį pasakiau prieš tai – joks žvejys negali būti garantuotas, kaip toli nuo kranto ir kiek giliai teks bristi. Net jei ir žuvauji gerai žinomoje žūklavietėje upėje, kur, regis, neprireiks bristi aukščiau kelių, viskas akimirksniu pasikeis, jei staiga ims kilti vandens lygis. Nemunui tai ypač būdingas atvejis.
Todėl daug geresnis variantas – įsigyti bridkelnes. Aš dabar rašau tarsi šis straipsnis būtų skirtas žvejams prieš dvidešimt ar daugiau metų, tačiau net ir šiais laikais kai kurie meškeriotojai labiau linkę investuoti pinigus į žvejybinę įrangą, masalus, bet ne į aprangą ar apavą. Na, taip, kiti galbūt neįstengia nusipirkti bridkelnių, žuvauja retai, todėl nemato jokio reikalo leisti pinigus. Visgi (ir vėl noriu pabrėžti – šiais laikais) tai nėra kažkoks itin brangus daiktas, juolab ir bridkelnių būna įvairių.
Daug kas sako, kad pigią dešrą šunys ėda. Skirtingai skirtingi žvejai vertina, kas yra brangu, o kas pigu, kiekvienas žiūri iš savo „bokšto“.
Pačios pigiausios bridkelnės nekainuoja nė penkiasdešimties eurų, tai maždaug pusė vidutinės klasės spiningo kainos. Paprastai tokios gaminamos kartu su braidymo batais. Veikiausiai jų vienintelis privalumas, kad vandeny stovi sausomis šlaunimis, nes, mano akimis, tai – toji senos kartos žvejams žinoma „chimzaščita“, tik su firmine etikete. Šios braidymo kelnės gana sunkios, nors kai kurios būna itin patvarios, kaip sako žvejai, „neužmušamos“. Tačiau labai šiltu oru jose sušusi.
Panašiai nutiks ir su neopreninėmis bridkelnėmis vasarą. Kita vertus, neopreninės braidymo kelnės šaltu oru turbūt bus tinkamiausios, nes labai gerai išlaiko kūno šilumą. Ar ilgai nepraleis vandens priklauso nuo gamintojo. Kai kas aimanavo, kad prakiuro ties siūlėmis po kelių žvejybų, o aš jas turiu, nepatikėsit, jau dešimt metų ir atrodo lyg naujos.
Beje, dar vienas neopreninių bridkelnių privalumas – jei ir prakiuro (tik vos, ne čiurkšle į vidų vanduo bėga), nieko tragiško tuo metu nenutiks net ir žiemą, nes vis tiek su jomis būna šilta. Kainuoja tokios bridkelnės panašiai, kaip prieš tai minėtos, nors pasitaiko ir gerokai brangesnių, kaina priklauso nuo firmos gamintojos.
Visgi man pačios geriausios membraninės, tokių turiu keturias poras. Jos praleidžia orą ir išstumia prakaitą, todėl ir vadinamos „kvėpuojančiomis“. Pastarosios braidymo kelnės kuo puikiausiai tiks žuvaujant net ir karštą vasarą. „Kvėpavimo“ lygmuo priklauso nuo membranų kokybės, jų skaičiaus, medžiagos sluoksnių, žodžiu, nuo gamybos technologijų.
Nesvarbu, kur ir kieno jos pagamintos, vandens į vidų tikrai nepribėgs, kol... neprairs siūlės arba neprakiurdysite patys. Kai kuriose siūlės būna apsaugotos iš vidaus, t. y. perklijuotos specialia medžiaga, bet nieko amžino nėra.
Kitas klausimas – kiek laiko tokios braidymo kelnės per siūles nepraleis vandens. Vėlgi turiu vienas, kurias nešiojau gal aštuonis sezonus, kol galiausiai nepradėjo „lašnoti“. Perklijavau siūles ir dar porą sezonų tos braidymo kelnės buvo „darbingos“. Turėjau ir tokias, kurios prakiuro jau pirmą vasarą.
Beje, visiškai prakiurusių braidymo kelnių neišmetu, naudoju tuomet, kai einu žvejoti su dugnine, plūdine nuo kranto ir į vandenį lįsti prireikia tik retsykiais, jos net ir kiauros puikiai apsaugo nuo rasos, vėjo, lietaus.
Membraninių bridkelnių kainos svyruoja maždaug nuo pusantro šimto eurų iki... O didžiausias tokių braidymo kelnių pasirinkimas yra Salmo parduotuvėse. Ten rasite bene kokybiškiausias ir palyginti nebrangias įvairaus tipo bridkelnes, daug specialių braidymo batų...
Romualdas Žilinskas