Karšius žvejoju taip... Kuo žavi šių žuvų žūklė

Visgi karosai ir lynai kartais būna labai godūs ir kimba pakankamai užtikrintai, kas, galbūt ir nėra itin jiems įprasta, bet tokių dienų tikrai pasitaiko. Ypač dabar – pavasarį. O, štai, karšiai praktiškai visuomet kimba tik jiems vieniems būdingu stiliumi, kuris, kaip ir žvejojant anksčiau minėtas žuvis, visuomet verčia meškeriotoją neskubėti.

Pakelta ir virstanti ant šono plūdė niekuomet neleis supainioti kimbančio karšio su kuoja, šapalu ar kitokia žuvimi. Staiga atsileidęs dugninės valas ir po to sekantis užtikrintas timptelėjimas irgi duos ženklą, kad masalu susidomėjo ne kas kitas, o būtent karšis.

Žinoma, kitos žuvys irgi kartais gali kibti karšine maniera, tačiau tai – veikiau išimtys iš bendro konteksto, juo labiau tikslinėje karšių žūklėje tokių nutikimų pasitaiko itin retai.

Dar vienas labai būdingas karšių meškeriojimui bruožas – dažnai tenka ilgai laukti iki pirmasis laimikis paklius ant kabliuko. Bet, jei šios žuvys aptiko jauką ir pradėjo kibti – tikėtina labai gera perspektyva – juk karšiai plauko būriais ir iš vietos nesitraukia tol, kol pasisotina arba nebeturi ko ėsti.

Kantrybės, vyrai, kantrybės

Kaip ten bebūtų, tačiau bet kuriuo atveju gaudantis karšius žvejys turi laiko ir kavos išgerti, ir cigaretę surūkyti. Prasidėjus totaliam kibimui, taip pat viską reikia daryti apgalvotai ir neskubiai. Man atrodo, kad šioje žūklėje (kaip ir bet kurioje kitoje, beje...) visada laimi tas, kuris sugeba susikoncentruoti ir kuo rezultatyviau pakerta kimbančias žuvis. Ir dar tas meškeriotojas, kuris turi pakankamai kantrybės sulaukti meto, kada karšiai pagaliau atplauks į žūklavietę.

Karšiai, kaip ir visos kitos žuvys, gali būti apatiški priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, vandens lygio bei kitų ne mažiau reikšmingų priežasčių, bet žvejo užsispyrimas visada paims viršų prieš žvynuotosios nenorą maitintis. Netgi tomis dienomis, kai karšiai turėtų būti alkani bei aktyvūs, ne visada pasiseka juos gretai suvadinti į jauko pripiltą vietą, nes šios žuvys turi tam metų laikui ir tik tam vandens telkiniui būdingus savotiškus migracijos takus.

Veikiausiai kai kam tie takai asocijuojasi su žiobrių migracija, nes dabar yra pats pastarųjų žuvų žvejybos įkarštis. Tačiau karšiai takus renkasi dėl kitos priežasties. Jie tarsi įsidėmi geriausias maitimvietes, patogiausią ir trumpiausią kelią iki jų, tad tais pačiais maršrutais konkrečiuose vandens telkiniuose nuolatos ir plaukioja.

Upėse tokie takai gali keistis, kadangi tekančiame vandenyje migracijos takus koreguoja vandens lygis, kasmet kintantis dugno ir krantų reljefas, tačiau ežeruose ir tvenkiniuose jie daug metų išlieka pastovūs.

Jei žinai, jog čia bent daugmaž galima tikėtis karšių, apsišarvok kantrybe ir anksčiau ar vėliau vis tiek sulauksi malonių kibimo akimirkų. Gal ne ankstyvą rytą, galbūt prieš pietus, o gal tik pavakariais arba naktį. Mane karšių žūklė žavi dar ir tuo, kad šios žuvys kartais labai intensyviai maitinasi būtent tamsoje.

Beje, nusistovėjus karštiems vasaros orams daugelyje vandens telkinių tai ir yra pats palankiausias metas gaudyti karšius. Kaip-ne-kaip tamsa ir nutilusi aplinka visada suteikia daugiau romantikos ir žvejybą daro gerokai mįslingesnę.

Kadangi dabar yra pavasaris, reikėtų tarti kelis žodžius ir apie šio metų laiko žūklės specifiką.

Jei vasarą labai tinka patarlė, kad „ankstyva varnelė snapą rakinėja, o vėlyva – akis krapštinėja“, tai dabar tą posakį galite pamiršti. Ne visada, nes ir balandį pasitaiko, kad karšiai maitinasi anksti ryte, vos švintant, bet taip būna tada, kai ilgesnį laiką juntamas atšilimas. Nesvarbu, jog vanduo dar yra vėsus – šiltos naktys ir dieną kaitinanti saulė greitai kelia vandens temperatūrą, kas verčia karšius anksčiau keltis ir aktyviai ieškoti maisto.

Visgi pavasarį dažnesni atvejai, kuomet šios žuvys pradeda kibti tik vėlyvą rytą, bet vakarinis kibimas būna panašus kaip ir vasarą – karšiai gali ragauti masalus iki sutems. Tik tamsa dabar nėra palanki jų žūklei – atėjus nakčiai plačiašoniai dažniausiai plaukia kur nors pasnausti, nes dar pernelyg vėsus vanduo...

Todėl naktinę karšių žūklę atidėkime bent iki gegužės vidurio. O geriausia jis bus tada, kai dienos bus pačios karščiausios.

Per daugiau nei pusės amžiaus žvejybinį laikotarpį nemažai karšių upėse, ežeruose ir tvenkiniuose esu pagavęs plūdine meškere. Tačiau plačiašoniai – dugninės žuvys ir geresni rezultatai žvejojant rekordinius egzempliorius visgi pasiekiami žuvaujant dugninėmis meškerėmis. Bent jau taip yra ežeruose ir tvenkiniuose.

Upėse tai galbūt ne taip svarbu, čia yra kiti šių žuvų gyvenimo ritmai, juolab tekančiame vandenyje karšiai dažnai kimba netoli kranto ir palaidynė meškerė jų žvejybai puikiai tinka. Bet kai kuriuose stovinčio vandens telkiniuose karšių mitybos plotai plyti už priekrantės zonos ribų, tad netgi sunki wagller tipo plūdė ir tolimojo užmetimo meškerė nepadės jų pasiekti.

Net jei ir taip, visada yra rizika, kad tvenkinyje ar ežere pakilus vėjui, banguojant, veikiant povandeninėms srovėms, gali nepavykti išlaikyti masalą prie pat dugno. Stambūs karšiai labai jautriai reaguoja į judantį stovinčiame vandenyje vilioklį ir tai gali būti pagrindinė priežastis, dėl ko jie nekimba. Upėse karšiai ne tokie įtarūs, nes juk čia nuolat viskas aplinkui juda, kinta, tėkmė neša įvairias nuosėdas, o kartu ir jiems tinkantį maistą.

Jei jau prakalbau apie upę ir netoli kranto esančius karšius, tai reikėtų pasakyti, jog pirmoje pavasario pusėje šios žuvys paprastai būna giliau nei vasarą. Tačiau sparčiai šylant vandeniui jos kaip tik gali maitimvietes pasirinkti seklesnes nei šilčiausiuoju metų laiku. Ir taip nutiks ne vien tekančiame vandenyje.

Beje, tuo metu karšiai tarytum nukrypsta nuo mano nupasakotų migravimo takų ir jų galima aptikti vasarai bei rudeniui nebūdingose vietose. Tačiau tai tęsiasi neilgai, paprastai viskas atsistoja į savo vėžes nuslūgus ir galutinai sušilus vandeniui.

Truputis biologinių žinių

Norėčiau trumpai pakalbėti apie vieną dalyką, dėl kurio neretai kyla diskusijos viešojoje erdvėje. Karpinių žuvų spalva, o tiksliau – atspalvis, to atspalvio intensyvumas, ryškumas, pagal ką neretai žvejai sprendžia, kokio dydžio yra žuvis, priklauso nuo kelių faktorių.

Visų pirma – nuo žuvies amžiaus, kas, be abejo, nusako ir žvynuotosios dydį, nes žuvys auga visą gyvenimą. Kadangi šitas rašinys yra apie karšį, tai pavyzdžiu ir bus šios rūšies žvynuotoji.

Suaugęs ir stambus karšis visada bus tamsesnis, ryškesnis už tų pačių vandenų jauniklį. Jo spalvos pakinta priešnerštiniu laikotarpiu, neršto metu, kuomet kūną, ypač nugarą ir galvą nusėja savotiškos karputės. Bet tik „vyrams“, nes moteriškos giminės karšiai jų neturi. Beje, tai būdinga visoms karpinėms žuvims.

Yra ir daugiau žuvų spalvas koreguojančių veiksnių. Vienas jų – konkretus vandens telkinys. Jei tai, tarkim, koks nors dumblėto dugno, tamsaus vandens (būna vos ne „gintarinis“), žolėmis apaugęs nedidelis ežeras – karšis bus rudų atspalvių. Jis turi gerokai tamsesnes spalvas, nei tas, kuris gyvena, ten, kur daug atvirų plotų, o gruntas yra molėtas, vanduo drumstas. Pastarajame telkinyje plaukioja blyškūs karšiai, net nesvarbu, kokių gabaritų jie bebūtų.

Bene gražiausi karšiai gyvena dideliuose ežeruose, tvenkiniuose, kur gilu, o vanduo skaidrus tarsi ašara. Ten šios rūšies žuvys atitinka tą tikrąjį karšio įvaizdį, nes būtent jos yra su bronzinėmis nugaromis, šonai turi gelsvai žalsvą atspalvį.

Sužvejoto karšio spalvas gali pakeisti metų laikas, paros metas, debesuotumas, tai, beje, įtakoja, kad žuvis bus blyškesnė ar tamsesnė.

Savas korekcijas padaro mitybinė bazė, kadangi neūžaugos, tačiau jau „pagyvenę“ karšiai gali būti net labai tamsūs, bet gerai besimaitinantys jaunikliai – vis dar išliks „paaugliškų“ atspalvių, nors svers jie daugiau. Tam tikro maisto dominavimas karšių racione gali savaip koreguoti tų žuvų spalvą. Aš dabar gal nepradėsiu gilintis į organizmo reakciją vienam ar kitam maistui ir kaip tai atsiliepia kaulinių plokštelių (žvynų) spalvai, ryškumui, blizgesiui ir panašiai.

Todėl niekada negalima spręsti apie karšį tik iš išvaizdos nuotraukoje, tvirtinti, kad didelis karšis būtinai bus bronzinio atspalvio, gelsvų tonų ir panašiai, kokio jis yra dydžio ar amžiaus, remiantis vien tos žuvies spalva. Galiu pasakyti, kad žuvies amžius (ne dydis) nustatomas pagal žvynuose esančius metinius žiedus. Jei kas nors iš žvejų tai sugeba daryti – lenkiu savo pliką ir žilą galvą prieš tokius meškeriotojus...

Bet kokios žuvies, o taip pat ir karšio, kūno forma irgi gali būti su tam tikrais nukrypimais net nepriklausomai, kiek laiko toji žvynuotoji gyvena. Tam įtakos turi vėlgi mitybinė bazė, tekantis ar stovintis vanduo, kuriame karšis pagautas, netgi toks faktas, ar tai yra Kuršių marios, Šventosios upė, Rubikių ežeras ar dėdės Vinco iškasta bala.

Karšio gleivėtumas parodo, kaip smarkiai užterštas vandens telkinys. Tai tarsi žuvies apsauginė reakcija į neigiamus pokyčius vandenyje. Tad vienur jie gali būti labai gleivėti, kitur – ne, netgi tam tikrose upės ruožuose, jei karšiai ilgai užsibūna, gleivių kiekis kartais skiriasi.

Kodėl karšiai taip greitai „pakraujuoja“, ant jų žvynų išryškėja raudona spalva, tiksliai nežino niekas. Specialiai to klausiau ichtiologų – jie tik spėliojo, kad galbūt tai yra streso požymis. Gal... Juk kitąsyk karšis ima rausti net betraukiamas, o tinklelyje tik dar labiau raudonuoja. Tai labiau būdinga stambesnėms šios rūšies žuvims, matyt, jaunesnės yra mažiau baikščios, nestresuoja.

Kita vertus, ne visuose vandens telkiniuose taip nutinka, šį faktą pastebėjau, nes kitur karšiai lyg ir nejaučia įtampos, jie net sumeškerioti išlieka nepakeitę spalvų. Tad kalbėti, jog tas karšis seniai pagautas ir jau kažin kada išleidęs kvapą, nes yra raudonas, būtų absoliuti nesąmonė.

Na, bet gal neįsibėgėsiu, kadangi šitas straipsnis ne apie tai. Jis, kaip supratote, bus tęstinis, apie karšių meškeriojimą, be abejo...

Romualdas Žilinskas