Kam reikalingi smarkiai vibruojantys masalai?
Galbūt tokio tipo straipsniai nėra labai įdomūs kai kuriems skaitytojams. Šie pasvarstymai skirti ne tiems žvejams, kurie iš rašinio tikisi tikslaus kokio nors žūklės būdo nupasakojimo, žuvingų vietų aprašymo ir panašiai. Yra meškeriotojų, kurie bando į žvejybą žiūrėti giliau, t. y. stengiasi daryti išvadas, ieško kažkokių vienokių arba kitokių kibimo ar nekibos priežasčių paaiškinimo.
Mes puikiai žinome, kad drumstame vandenyje, esant labai apniukusiam orui, giliuose vandens telkiniuose, naktimis plėšrūnams geriausia yra siūlyti smarkiai vibruojančius masalus. Tokiomis sąlygomis dauguma grobuonių vadovaujasi beveik vien tik savo šonine linija, kuria vandenyje gali justi nuo savo potencialių aukų sklindančias hidroakustines bangas, arba paprasčiau – vandens virpesius.
Ne visos žuvys vienodai reaguoja į virpesius
Tos plėšrūnės, kurių šoninė linija yra ne toks svarbus aukų identifikavimo organas, kurios labiau pasitiki savo akimis (tarkim, salačiai, šapalai), paprastai tamsiuoju paros metu nebūna aktyvios. Išimtis gali būti labai apšviestos vandens telkinių vietos arba itin šviesios naktys, kuomet galima pasikliauti rega.
Reikėtų akcentuoti tai, kad į smarkiai vibruojančius masalus labiausiai reaguoja tie plėšrūnai, kurie minta kuojomis, ešeriais, plakiais, karosais ar kitomis žuvimis, turinčiomis plokščią kūną. Bent jau teoriškai čia viskas atrodo aišku, nes tokios formos žvynuotosios plaukdamos labiau savo kūnu sujudina vandenį, todėl grobuonys jas gali pajusti iš toliau.
Aukšlės, šapalai, strepečiai yra gerokai siauresnio aptakesnio kūno, jų plaukimo stilius skiriasi nuo anksčiau minėtų žuvų maždaug taip, kaip varnos ir vanago skrydis – varna nuolat plasnoja sparnais, o vanagas dažniausiai sklendžia. Tačiau sužeista arba serganti žuvelė, nepriklausomai nuo jos rūšies, taip pat dažnai aptinkama didesniu atstumu, nes jos judesiai tampa nekoordinuoti, lėti, o tuo pat metu labai išraiškingi – žodžiu, potenciali auka savo elgsena išsiskiria iš gentainių būrio.
Taip pat yra ir plėšrūnių rūšys, kurios labiau nei kitos reaguoja į didelę vibraciją. Viena tokių – šamas. Jo rega yra labai menka, labiau išvystyti kiti jutimo organai, tarp jų ir šoninė linija.
Šamas dažnai medžioja prietemoje arba visai sutemus, todėl evoliucijos eigoje šio plėšrūno rega neteko reikšmės, tačiau ištobulėjo galimybė justi auką jos nematant. Tai galima palyginti su neregiu, kuris galimybės matyti neteko dar kūdikystėje. Tokio žmogaus yra labiau išlavėjusi klausa, jis jautriau reaguoja į kvapus bei tobulai skiria daiktų formą liesdamas juos pirštais. Kad šamas jautriai reaguoja į hidroakustines bangas, įrodo ir tai, jog šį plėšrūną galima prisivilioti kvakle.
Lydekų rega nėra tokia jau prasta, faktiškai maitinantis ji atlieka didelį, jei ne patį didžiausią, vaidmenį, tai priklauso nuo aplinkybių, bet aštriadantės taip pat labai puikiai junta vibraciją. Lydekos yra pasalūnės, todėl turi išsiugdžiusios galimybę nekeisdamos kūno padėties reaguoti į pro šalį plaukiančią žuvelę.
Manoma, jog ši lydekų savybė gerėja su amžiumi. Mažos aštriadantės dažniausiai maitinasi seklumose, neretai jos net persekioja aukas, tad jaunoms ir vikrioms lydekoms rega itin reikalinga. Sulaukusios solidaus amžiaus, didžiosios grobuonės nenoriai palieka gilumą, ir čia joms labiau praverčia šoninė linija. Kita vertus, gelmėje tvyro tamsa, tad tokia aukų identifikacija vis tobulėja.
Tiksliai nėra žinoma, kodėl, bet plėšrūnių jautrumas vibracijai sumažėja krentant vandens temperatūrai. Galbūt tai yra paprasčiausia fiziologinė ypatybė – lėtėja medžiagų apykaita, tad galbūt taupydamos energiją grobuonės tiesiog nėra linkusios reaguoti į kiekvieną potencialią auką, o gal tai tiesiogiai paveikia kai kuriuos jų jutimo organus ir kartu galimybę reaguoti į vibraciją.
Kalbu apie tai ne iš „lubų“, kadangi šitokie žuvų organizmo fiziologiniai pokyčiai yra įrodyti darant bandymus.
Paaiškėjo, kad sterkai, šiaip jau gerai skiriantys smarkiai hidroakustines bangas skleidžiančius masalus nuo mažiau vibruojančių, atvėsus vandeniui dažniau pagaunami pastaraisiais. Gali būti, kad tuo metu paviršiuje besimaitinančios žuvelės – jau minėtos aukšlės, strepečiai ir kitos, kurių judesiai plaukiant nėra tokie ryškūs, tuo metu leidžiasi į dugną ir dažniau tampa šių plėšrūnų grobiu.
Kita vertus, atvėsęs vanduo paveikia visas sterkų aukas ir jos tampa ne tokios judrios, tad ir menkiau vibruojantys masalai atrodo natūraliau. Bet kokiu atveju, metų laikas yra tiesiogiai susijęs su vibracija.
Mokslininkai bei žvejai pastebi tokį reiškinį, kaip plėšrūnų gebėjimas ar noras reaguoti į vibraciją ir jų priklausomybė nuo dažniausiai vartojamo maisto.
Vandens telkiniuose, kur ešeriai maitinasi kuojomis, karosais, raudėmis, jie daug mieliau griebia sukriukes nei mažiau vibruojančius silikoninius masalus. Tačiau ten, kur gausu aukšlių, saulažuvių, dryžuotieji labiau linkę čiupti smulkius guminukus.
Kažkiek paradoksalu, kadangi sukriukės yra labiau paviršinis vilioklis, o guminukais mes įpratę žvejoti gilesniuose vandens sluoksniuose.
Tą patį galima pasakyti ir apie giliuose ežeruose gyvenančius ešerius. Patys didžiausi egzemplioriai dažniausiai pagaunami ne silikoniniais masalais, o sukriukėmis arba agresyviai dirbančiais vobleriais.
Labiausiai vibruojantys masalai
Prie smarkiai vibruojančių masalų, kuriuos galime naudoti vandens paviršiuje arba aukštesniuosiuose vandens sluoksniuose, galime priskirti džerkbaitus, bazbaitus, poperius ar panašius vilioklius, ir, suprantama, sukriukes. Pastarąsias įmanoma panardinti ir į vidurinius vandens sluoksnius. Čia taip pat tiks ir spinerbaitai.
Nors, pritaikius kai kurias sistemėles, įmanoma padaryti taip, kad net ir tokie masalai, kaip poperiai, kurie yra tipiniai paviršiniai, kuo puikiausiai viliotų žuvis gelmėje. Šis straipsnis ne apie tai, jis ne „techninio“ tipo, gal kada parašysiu ir paaiškinsiu, kaip galima atlikti panašias „transformacijas“. Tiesa, yra ir poperių su vobleriams būdingais liežuvėliais, jie kataloguose vardijami jau kaip vobleriai, tarkim masalas Booyah Prank, bet tokių vilioklių panirimo gyliai būna labai menki, konkrečiai šito modelio – vos 20 cm.
Palei dugną savo vibracija bus nepralenkiami ratlinai ir cikados – masalai, kuriais, deja, mūsų žvejai retai vilioja žuvis. Na, bet čia jau kiekvieno valia...
Kai kurie tradiciniai vobleriai taip pat gali skleisti itin stiprias hidroakustines bangas. Jų privalumas tas, kad pasirinkus atitinkamo plūdrumo, liežuvėlio ilgio bei dydžio modelį galima žvejoti visuose vandens sluoksniuose. Daugumoje dabar žvejams siūlomų voblerių yra įtaisytos šratų pripildytos kameros, kad dar labiau sustiprintų tokių vilioklių vibraciją.
Arba šiuo metu labai populiarios magnetinės sistemos MCS (magnetic cast system), kurios ne tik pagerina voblerių užmetimo savybes, tačiau labai sėkmingai skleidžia po vandeniu papildomus virpesius – mano minėtas hidroakustines bangas. Tokią sistemą turi, tarkim, vobleriai Lucky John Pro Anira LBSP ir apskritai didelė dalis Lucky John gaminamų šios rūšies masalų.
Galima rasti netgi guminukų su specialiomis jų kūneliuose įtaisytomis kapsulėmis, pastiprinančiomis virpesius. Tokie silikoniniai masalai paprastai yra gaminami iš kieto silikono, nes minkšta medžiaga pernelyg sugeria šratelių virpesius ir nuo jų sklindanti vibracija menkai sklinda į aplinką. Neretai tokio tipo guminukai dar ir turi liežuvėlius, todėl pasakyti, kokios rūšies tai bus masalas – vobleris ar silikoninis vilioklis – sudėtinga.
Arba daromi savotiški „hibridiniai“ guminukai, kuriuose kūnelis pagamintas iš kietesnio silikono, o uodeginė dalis – iš minkštesnio. Kaip, tarkim, SG 3D Hybride Pike viliokliai. Tikriausiai niekas nesiginčys, kad šis masalas yra tas tipinis guminukas.
Netgi sukriukės, kurios ir šiaip jau yra vieni iš labiausiai (jei ne „patys pačiausi“) virpančių masalų, gali būti su padidintu virpėjimu. Tam įtaisomi varpo formos specialūs kūneliai arba, kaip elgiasi firma Myran, sukriukių lapeliuose išmušamos skylutės. Tai jau tapo kone firminiu Myran ženklu ir jos sukriukes spiningautojai visada atskiria. Beje, ir sėkmingai tais masalais žvejoja.
Negalėčiau visu šimtu procentų garantuoti ar panašūs patobulinimai išties dar labiau patraukia žuvų dėmesį. Veikiausiai povandeninio „triukšmo“ lygį reikėtų išmatuoti specialiais prietaisais, nes juk šalia dramblio trimitavimo pelės cyptelėjimas vargu ar bus išgirstas. Nors gal ir taip, kadangi tai jau kitokio dažnio bangos ir (žuvys juk ne žmonės) visiškai įmanoma, kad išties juntamos. Bet kokiu atveju vyšnaitė ant torto jo skonio nepagadins.
Romualdas Žilinskas
