Kaitra ešerius veja į duburius
Kuršmarių uostelius ir Klaipėdos prieplaukas po pirmosios kaitra svilinančios savaitės apskriejo iš lūpų į lūpas perduodama žinia, kad prie Kiaulės nugaros sugaunama vadinamųjų marinių ešerių. Tad nenuostabu, kad rytais palei marių farvaterį už jūrų perkėlos iškart ima rikiuotis meškeriotojų kateriai.
Tradicinė migracija
Kuršmarės už didžiulės seklumos, nuo seno vadinamos visiškai ne romantišku vardu - Kiaulės nugara, pradeda platėti, tačiau ilgą laiką tenka plaukti lyg rykle tarp lėkšto kontinentinio kranto ir stačių smėlėtų Kuršių nerijos skardžių. Plūdurai, žymintys farvaterį, sūpuojasi ant piktokai sušniokščiančių bangų, palei nerijos krantą, o tai reiškia, jog šis marių pakraštys gilesnis. Tad dauguma mškeriotojų žuvies ieško farvaterio zonoje. Beje, be motorinės valties ar katerio žūklė čia neįmanoma. Gumine pripučiama valtimi į šiuos plotus geriau neplaukti, nes yra pasitaikę, kad netikėtas škvalas (tokie gamtos reiškiniai šiame rajone dažni) apverčia lengvus laivelius ir meškeriotojams tenka šauktis gelbėtojų pagalbos.
Žūklavietė ties Kiaulės nugara labai populiari, nes visi meškeriotojai gerai žino, kad į čionykščius duburius pačiame vidurvasaryje, stojus kairiems orams, traukia ešerių ir sterkų būriai. Žinoma, labiausiai meškeriotojus domina pastarieji, tačiau sterkai – daug įnoringesnė žuvis nei ešeriai. Tad jų kibimą nuspėti gerokai sunkiau. Vietinių meškeriotojų teigimu, galima tik spėlioti, kas čia vilioja plėšrūnų tuntus? Galbūt vėsesnis vanduo, tarpais plūstantis iš jūros, gal stintelių būriai, nuo kurių vanduo šioje marių ryklėje tampa tirštas kaip šiupinys? Na, o treti mano, kad ir viena, todėl, daug nesukdami galvos dėl hipotezių, gundo dryžuotašonius įvairiais masalais.
Tiesa, ichtiologai turi dar vieną versiją, jog žuvis į plotus prie Kiaulės nugaros telkiasi, kai marios ima žydėti, t.y. pradeda aktyviai daugintis mėlynai žalieji dumbliai, iš vandens išsiurbiantys deguonį. Duburiuose deguonies daugiau, o tėkmė dumblius neša į atvirą jūrą. Kad ir kaip yra, tačiau ešeriai kasmet tuntais migruoja į šį marių plotą. Beje, Kuršmarių žvejų nuomone, šiemetinė netikėta kaitra į duburius suginė žymiai daugiau žuvų nei paprastai.
Žuvų apetitai
Nors žuvų Kuršmarių duburiuose tiršta, tačiau niekada negali būti tikras, kad jos nesiskųs apetitu. Geras ženklas, jei jau anktyvą rytą juntamas vėjas, kuris apie devintą ryto ima šiaušti bangas. Antra, ešerių apetitą teigiamai veikia silpnas ar vidutinis lietus, tačiau liūtis su perkūnija jiems beveik visiškai atima norą kuo nors užkandžiauti. Kibimo pliūpsnį gali paskatinti keliais laipsniais atvėsęs vanduo, kuris plūsta į Kuršmares po didelių liūčių kontinente, tačiau dažniausiai vandens temperatūra nekrenta ir laikosi ties 22 laipsnių riba. Tad vanduo primena kiek praaušusią stiklinėje arbatą. Dėl šios aplinkybės meškerioti patartina ankstyvais rytais ir prieš saulės laidą, kuomet kaitra būna šiek tiek atlėgusi. Taip pat reikėtų išnaudoti tas retas dienas, kai danguje – debesys, o apniukusios, be saulės dienos gali būti ypač sėkmingos.
Seni ir nauji masalai
Kai išmetėme inkarą stačių Kuršių nerijos krantų papėdėje, greta jau sūpavosi ant tolydžio stiprėjančių bangų keli meškeriotojų laiveliai. Išvykos išvakarėse keleto vietinių „specų“ teiravausi, kokius masalus jie naudoja šiuo metu? Visi vieningai patvirtino, kad sterkams geriausia versija „kanopos“ tipo guminukas. Todėl išvykai specialiai pasirūpinau 8,3 cm ilgio Lucky John Minnow 3,3 guminuką, imituojantį pūgžlį. Matyt, svarbiausia - rusvai murzina masalo spalva, kuri gelsvame marių vandenyje gana neblogai įžiūrima ir primena pūgžlį. Be jokios abejonės, toks masalo parinkimas paremtas aiškia logika, nes palei dugną medžiojantys sterkai dažniausiai aptinka šlakuotus pūgžlius ir juos noriai atakuoja. Tačiau dabartiniu metu jie godžiau vaikosi stintelių mailių. Šios iš pažiūros sidabrašonės žuvelės gelsvame vandenyje taip pat įgauna murziną atspalvį. Todėl ešeriams gundyti tradiciškai pasiėmiau Lucky John Tioga, Ballist ir Chunk Tail guminukų, turinčių skonį ir kvapą. Beje, vietiniai „specai“ išdavė ir vieną gudrybę – patartina žuvelės tipo guminuko uodegos mentę paspalvinti raudonai. Kai plukdomas masalas ja viksi, raudonas „švyturėlis“ masina sterką ar ešerį atakuoti gardų kąsnį. Tikriausiai kito tipo dirbtinius masalus, t.y. sukres, voblerius, blizges, į žūklę prie Kiaulės nugaros ar kituose Kuršmarių rajonuose gabentis neverta, nes nepastebėjau, kad kas nors būtų bandęs juos naudoti. Pirmenybė – guminukams. Žinoma, jei mėgstate eksperimentuoti, galite bandyti. Man jais nepavyko nieko sugundyti, tačiau svarbiausia, kad ir tradiciniu guminuku (derinys – elastinga plastiko „žuvelė“ užverta ant galvakablio) išprovokavau vos keletą grybšnių, iš kurių tik vienas, mano galva, buvo sterko ataka.
Kartu su manimi meškerioję du klaipėdiečiai taip pat negalėjo pasigirti didesniais laimėjimais. Todėl reikėjo ieškoti išeities. Pirmiausia pabandžiau panaudoti seną Kuršmarių meškeriotojų išradimą, kuris dabar madingai vadinamas „drop-shot“ metodu. Pagal šį stilių sumontuotu įnagiu, susidedančiu iš svarelio (25-35 g) ir dviejų trijų pritvirtintų prie pagrindinio valo pavadėlių su kabliukais, ešerius gaudėme jau prieš keturias dešimtis metų. Tik anais laikais neturėjome guminukų, todėl ant kabliukų verdavome stinteles arba sliekus.
Taikinys - ešeriai
Tad, ilgai negaištant, pertvarkiau spiningo komponuotę ir be dvejonių ant kabliukų užvėriau Lucky John Crusher Grub guminukus, kurie ne kart gelbėjo panašiose situacijose, kai ešerių kibimas – įnoringas. Tuo metų ėmė juntamai dienoti, o tai reiškė,jog laiko, palankiausio ešerių žūklei, liko nedaug, reikėjo griebtis veiksmingų priemonių. Nedelsdami iškėlėme inkarą, maždaug puskilometrį paplaukėme link žemyninio kranto, ir, kai echoloto ekrane išryškėjo duburius skiriančių dugno gūbrių kupros, pakylančios nuo jo kelis metrus, užmetėme į gelmę masalus. Spininguojant guminukais, užvertais ant kinkinio su pavadėliais kabliukų, labai svarbu yra parinkti reikiamos masės svarelį. Geriau iškart nesikuklinti ir imti sunkesnį gramzduką, kad marių tėkmė neatplėštų masalų virtinės nuo dugno. Tą dieną idealiai tiko penkiolikagraminis svarelis – po kelių sekundžių nuo užmetimo jis užtikrintai dunksteldavo į dugną. Šis momentas buvo puikiai juntamas dėka pinto valo, kuris užtikrina idealų kontaktą su masalais ir perteikia jų plukdymo niuansus. Todėl patarčiau visada naudoti ne vienagyslius, o pintus valus, jei meškeriojate ešerius. Pageidautina kuo plonesnius, kad pavyktų iki minimumo sumažinti tėkmės poveikį. Masalus reikia plukdyti neskubiai, nevengiant pauzių, kurių metu guminukai pakimba vienoje vietoje. Tiesa, jei guminukai, tokie kaip Lucky John Chunk Tail, yra klasikinio tvisterio tipo, pauzėmis piktnaudžiauti nederėtų, kad guminukų uodegėlės nuolat vibruotų. Žodžiu, kai masalai atsidūrė priedugnėje, porą kartų pasukus ritės rankenėlę, iškart spiningo viršūnėlė linktelėjo, signalizuodama, jog kažkas susidomėjo masalu. Antrą kartą smūgis buvo energingesnis, todėl staigiai pakirtau. Ir pajutau, kad žuvis užkibo. Netrukus ant katerio denio suspurdo ešerys. Vadinasi, kimba, tačiau viena kregždė dar nereiškia, jog kibimas bus nuolatinis. Tad kuo skubiau, kol kateris nenudreifavo iš tos vietos, kur užkibo ešerys, gramzdinu masalus iš naujo. Ir dar vienas kibimas. Po jo – trečias... Vadinasi, tikrai kimba ir tamsios vyšnių spalvos masalai ešeriams tinka. Kibimas truko maždaug valandą, tačiau to visiškai pakako kiekvienam ekipažo nariui sugauti po tuziną svarių ešerių.
