Kaip žvejoti lydekas ten, kur jų niekas negaudo

Pastarųjų neabejotinai rastume Lietuvos ežerynuose – tai tarsi savotiški siūlai rišantys du, tris, o kitąsyk ir visą virtinę ežerų. Veikiausiai hidrologai pasakytų, kad tai yra upelių, nedidelių upių atkarpos. Taip pat paprasčiausiais upeliais ir upėmis vardytų į tvenkinius bei ežerus įsiliejančius tekančius vandenis, t. y. intakus.

Kvaila būtų prieštarauti, bet dabar aš į tai žiūriu žvejo akimis ir bandau kalbėti apibendrintai. Juk savo struktūra labai panašūs ir didesni seni melioracijos grioviai, kurie kitaip, nei ežerų protakos susidarė ne natūraliai, tačiau buvo iškasti žmonių. Iš principo tuos griovius galėtume pavadinti irigaciniais kanalais, betgi tie kanalai padaryti ne laukų drėkinimui, tačiau priešingai – sausinimui.

Todėl faktas, jog jie irgi nuteka į kokį nors ežerą, tvenkinį, pelkę, upę ar bent jau, meškeriotojų terminologija kalbant, didesnę balą.

Kodėl vėlų rudenį čia būna lydekų?

Gal nesuksiu sau galvos su terminais, nes tik susipainiosiu, vadinsiu šitokius vandenis pertakais, nors žodynuose toji reikšmė yra šiek tiek kitokia. O jei tai ir į ežerus, tvenkinius įtekantys upeliai, jokiu būdu ne jų aukštupiai, nes, ką jau sakiau, jie yra ne visai seklūs – apie porą metrų gylio. Pakilus vandens lygiui, galėtume rasti ir pusmetriu daugiau. Atsižvelgiant į plotį, tai tikrai nemenka gelmė.

Srovė paprastai čia būna lėta, dažniau labai lėta nei vidutinė. Ir dar – tuose telkiniuose daug vandenžolių, krantai apaugę nendrėmis, švendrais, nors ne visur, ne visada. Tačiau šalia pertakų retai kada pamatysi žvejų. Dugnininkai čia apskritai nežuvauja, o plūdininkai ir spiningautojai irgi būna reti svečiai. Rudens pabaigoje, beveik garantuoju, čia meškeriotojų apskritai nesutiksi.

Jei ne tėkmė, pertakai būtų panašūs į kai kurias Nemuno ir Nevėžio senvages. Kita vertus, yra dar vienas esminis skirtumas, kurį vis akcentuoju – kažkoks „motininis“ vandens telkinys su kuriuo jie susisiekia. Tai labai svarbus faktorius, kadangi žuvys tuos vandenis gali palikti arba į juos vėl atplaukti. Ir dar – pertakuose žvynuotųjų įvairovė kartais būna netgi didesnė nei pačiuose ežeruose ar tvenkiniuose, kadangi čia gali gyventi tėkmę, nepaisant, kad ji ir lėta, mėgstančios žuvys.

Labai nesiplėsiu su žvynuotųjų rūšių vardijimu, nes dabar lapkritis ir mano akiratyje yra lydekos. Pagal visas teorijas, šios plėšrūnės tokiu metų laiku turėtų būti toli nuo krantų giliose ežero ar tvenkinio duobėse. Bent jau stambesnės plėšrūnės tai tikrai, jos palieka seklumas, smulkesnius intakus, nes ieško didesnių gelmių, kur ruošiasi žiemoti.

Tačiau teorija kartais prasilenkia su praktika. Ir ta išimtis yra būtent straipsnyje minimi pertakai. Tiesa, juose vargu ar suviliotum rekordinio dydžio aštriadantę, bet sveriančių porą kilogramų lydekų pasitaiko ne taip ir retai. Ir net didesnių, bet pastarosios jau bus išimtiniai laimikiai.

Kas traukia čia lydekas vėlų rudenį, man sunku atsakyti. Spėlionių gali būti įvairių. Galbūt jos vis dar atplaukia į pertakus pavarliauti, nes šiose vietose varlių būna galybė.

Beje, varlės taip pat renkasi žiemojimui atitinkamus vandenis, pasak biologų, retai kada nutolsta nuo kranto vieno šuolio atstumu. Tačiau jų „guolis“ neturėtų būti labai sekliai, nes kitu atveju vanduo gali užšalti iki pat dugno ir varlės žus. Nemėgsta jos ir smarkios srovės, poilsiui geriausiai tinka dumblėtos vietos, gerai, jei yra vandens augalu ar apmirusių vandenžolių likučių, įvairių šiekštų ir panašiai. Pertakuose susidaro kone idealios sąlygos, tad nespėjusiai pasipildyti žiemą reikalingų kalorijų arba praalkusiai lydekai čia grobis bus garantuotas.

Minėjau, kad čia gali būti ir tokių žuvų, kurių ežeruose, tvenkiniuose arba balose nesurasi, tarkim, šapalų, gružlių, strepečių... Šios žvynuotosios ir žiemą nepaliks daugumos pertakų, tad aukų asortimentas plėšrūnėms čia yra kitoks, įvairesnis. Kadangi šie vandenys nėra platūs, sąlyginai ne itin gilūs, galbūt lydekos tuo irgi pasinaudoja.

Prieš penkiasdešimt metų...

Tokio tipo vandens telkinius, o tiksliau – juose gyvenančias ir rudenį kimbančias lydekas atradau vaikystėje. Prieš pusšimtį metų dar nespiningavau, tai buvo visai kiti laikai, bet lydekas jau mokėjau žvejoti gyva žuvele.

Menu, per vienas mokslo metų atostogas rudenį tėvai mane paliko paviešėti pas tetą. Dideliam nusivylimui, arti nebuvo nei upės, nei ežero, o tik už poros kilometrų kažkokia bevardė kūdra, mano akimis žiūrint, tipinis „karosynas“. Ir dar netoli miško už dirbamų laukų tįso gilus gal penkių metrų pločio griovys, aiškiai matėsi, kad iškastas žmonių, nes buvo tiesus kaip styga.

Vaikai greitai randa draugų, tad jau kitą dieną susipažinau su kaimynystėje gyvenančiais panašaus amžiaus meškeriotojais. Pasak jų, dabar yra pats geriausias metas žvejoti lydekas. Tai man nebuvo didelė paslaptis, tačiau kur? Parodė ir kur – tame griovyje. Bet pirmiausiai reikia baloje pasigauti karosų. Beje, juos sumeškerioti sunkiau nei lydekas.

Išties taip ir nutiko – per dieną vos ne vos trise pagavom penkis smulkius karosiukus. Nenuostabu, vėlus ruduo, todėl šios žuvys mums ir nekibo. Būsimą masalą paleidome į didelį bidoną, nes lydekų žvejoti eisime tik ryt, tądien reikėjo pasidaryti dar ir „živcines“ meškeres.

Neišsitęsiu pasakodamas apie anų laikų įrangą ar kitas smulkmenas, pasakysiu tiek, kad rytojaus rytą nupėdinome prie griovio, kurį jie vadino „riavu“. Ir pagavome lydekų tiek, kiek turėjome masalų – penkias. Tai truko gal valandą, gal pusantros, bet ne daugiau.

Ne kažin kokio dydžio tos lydekos, bet ir ne visai smulkios – jei per pusę amžiaus mano atmintis žuvų „nepaaugino“, tai aštriadantės svėrė maždaug po kilogramą.

Beje, jos buvo juodos kaip anglis. Mano draugai sakė, kad tokia neįprasta spalva todėl, kad griovyje lydekos nuolat ryja varles. Na, bet tai, suprantama, vaikiški prietarai.

Ir dar „nušvietė“, kad lydekų galima pagauti ir žuvaujant varlėmis. Bet ne šiuo metu, nes dabar paprasčiausiai varlių nerasim – pernelyg šalta. Šitokio masalo dar nebuvau išbandęs, jį išmėginau po metų ir kitur, tačiau tai jau būtų kita istorija...

Išskirtinei žūklavietei – išskirtiniai masalai

Tiesą sakant, šiais laikais pertakuose aš irgi veikiausiai masalui pasirinkčiau varles. Tačiau ne tikras, o silikonines 5–7 cm dydžio imitacijas. Tokiu metų laiku spiningaučiau jas užnėręs ant lengvų galvakablių.

Tai gana neįmantri žvejyba, nes nedideliame vandens plote nėra prasmės džigauti – masalą tiesiog meti skersai srovės arčiau priešingo kranto ir tolygiai vedi prieš srovę arba pasroviui.

Vietoje varlių lydekoms siūlomi ir panašių gabaritų kitokie iš silikono pagaminti gyviai, svarbu, kad jie turėtų kokias nors „plevėsuojančias“ galūnes. Tarkim, Lucky John Pro Bug, Lucky John Hogy Shrimp, Lucky John Pro Insector, Lucky John Rock Crow ir panašūs.

Beje, jei dauguma jų yra tarsi varlių imitacijų pakaitalai ir vargu ar lydekos juose atpažintų savo tikrąsias aukas, tai Rock Crow – vėžio imitacija. O vėžių pertakuose kaip taisyklė irgi būna.

Aišku, galima masalui naudoti ir įprastus riperius ar tvisterius, ypač pastaruosius. O geriausiai – tvisterius su dviem uodegėlėmis, bet tai jau bus vėlgi panašumas su varlėmis.

Dar vienas iš geresnių vilioklių bus irgi nedideli tvičinginiai vobleriai. Deja, vėlų rudenį metaliniai masalai man nepasiteisino, nors vasarą sukriukės būdavo vienos geresnių vilioklių.

Gal, manysite, užsiciklinau aš tomis varlėmis, bet pasakysiu, jog ir šiltuoju metų laiku jų imitacijos neretai tokiuose vandenyse būna sėkmingos. Ne vien dėl masalo panašumo į tikras lydekų aukas, bet dar ir todėl, kad galima pasirinkti modelius, kurie neklius už žolių. Pavyzdžiui, paviršiuje vedamą neskęstantį Lucky John Frog modelį.

Beje, spalviniai variantai nebūtinai gali būti natūralūs. Čia panašiai, kaip su tais silikoniniais gyviais – plėšrūnės apžvalgos plotas tarp žolių nedidelis, tad griebia tai, kas juda. Visgi ne bet kaip – masalo judesiai turėtų priminti ėdamo gyvio judesius. Manding, kad tokiais atvejais rega tarsi nustumiama į antrą planą, o plėšrūnė vadovaujasi šonine linija.

Vėlų rudenį jau gali būti kitaip. Visų pirma sumažėjo žolių, antra – vanduo tapo skaidresnis, trečia – lydekos vangesnės, tad sunkiau „įkalbamos“, o ketvirta – pertakuose jau nėra amžinai alkanų smulkių plėšrūnių, o didesnės lydekos bet kokiu atveju būna atsargesnės.

Vasarą čia žuvauti dažnai sudėtinga dėl tankios augalijos, tad gelbsti neužsikabinančios vartiklės, labai lengvos sukriukės, paviršiniai vobleriai, poperiai ir panašūs masalai.

Įdomu tai, jog tada pertakuose medžiojančios lydekos nelabai bijo spiningautojo, tad vilioklį gali čiupti vos porą metrų nuo kojų pačiame vandens paviršiuje. Kodėl taip yra – man ligi šiol paslaptis, nors lydekos ne iš baikščiųjų tarpo, bet visgi meškeriotojo privengia. Būna, kad meti vilioklį ir jį net nenutūpusį į vandenį (išties taip tik atrodo) griebia aštriadantė plėšrūnė.

Smagu stebėti, kada lydeka akivaizdžiai atakuoja masalą. Bet pakirsti gana dažnai nespėji, bent jau pirmais kartais, nes tiesiog pasimeti ir nesupranti kaip reaguoti – akimis ar, kas labiau įprasta, ranka. Kitąsyk plėšrūnė taip godžiai stveria masalą, kad pakirsti ir nebereikia – pati pasminga ant kabliuko.

Beje, kartais grobuonė prašauna visiškai arba masalo kabliukas įsminga žuviai kur nors pabarzdėje. Jokia naujiena, kuomet plėšrūnės taip azartiškai griebia paviršiuje traukiamus masalus. Jei neužkibo, galima bandyti toje pat vietoje dar ir dar sykį.

Galbūt lydeka jau bus atsargesnė ir viliokliu nesusigundys. Tuomet eikite kitur, o čia laimės bandyti grįžkite po valandos ar kelių. Lydekos yra pasalūnės, tad pasalai tinkamo ploto greitai nepaliks.

Aišku, dabar vargu ar taip nutiks – turiu omenyje tą godų masalų graibstymą. Ir kibimų nebus tiek daug, kaip rugsėjį arba spalio pradžioje. Apie vasarą nekalbu, nes tuomet čia lydekų itin gausu, deja, vyrauja nedidelės, dažniausiai pusės kilogramo „silkės“. Atvėsus vandeniui mažos plėšrūnės kažkur dingsta ir, ką jau sakiau straipsnio pradžioje, kimba visai padoraus dydžio lydekos.

Bandykite jas pagauti, manau, kad turėtų pasisekti...

Romualdas Žilinskas