Kaip po ledu pagauti stambią kuoją

Bet prieš kalbėdamas apie poledinę šių žuvų žvejybą, norėčiau kiek plačiau pakalbėti apie kuoja, kaip apie žuvį apskritai, nes, manding, toji meškeriotojų nuvertinta žvynuotoji turi savų paslapčių ir jas tikrai ne visas žinote.

Ar kuojos turi įvairias kūno formas?

Veikiausiai pasirodys keista, tačiau mokslininkai dar ir dabar neturi vieningos nuomonės apie suaugusių kuojų mitybą. Vieni ichtiologai tvirtina, kad jos absoliučios bentofagės, kuomet suaugusių šios rūšies žuvų didžiąją raciono dalį sudaro moliuskai (dreisenos), kiti dugno gyviai, ypač uodų trūklių lervos.

Tačiau oponentai daro išlygas arba netgi tam prieštarauja, nes kuojas labiau linkę laikyti mišrų maistą vartojančiomis žuvimis. Jų nuomone jos yra visaėdės ir vienodai mielai ėda ir planktoną, ir bentosą. Anot pastarųjų, į kuojų meniu įeina palyginti nemažai augalinio maisto, o taip pat kitų žuvų ikrų bei tik išsiritusio mailiaus. Pačios stambiausios gali ryti netgi mažas žuveles.

Tačiau tai, manding, yra kraštutinės pažiūros. Iš tiesų daug kas priklauso nuo gyvenamosios vietos bei metų laiko, nuo žuvies amžiaus ir dydžio. Pavasario pabaigoje iki rugsėjo bet kurios žvynuotosios turi didesnį maisto pasirinkimą, tad ir kuojos tuo metu užkanda įvairių dumblių, neatsisako smulkaus mailiuko. Žiemą beveik visų rūšių planktono gerokai sumažėja, žuvys ir šiaip jau laikosi arčiau dugno ir minta tuo, ką ten galima rasti: šoniplaukomis, vabzdžių lervomis, moliuskais. Šitoks maistas itin kaloringas ir telkiniuose, kur apstu dreisenų, kuojos auga žymiai sparčiau bei būna gerokai stambesnės.

Negalima atmesti ir pasirinkimo bei konkrečių žuvų įpročių faktoriaus. Jau vien tai, kad dar mailiaus stadijoje išryškėja smulkesni ir stambesni individai, galimas daiktas, jog augimo netolygumas sąlygoja ir maisto pasirinkimą, kas vėliau tampa norma. Pavyzdžiui, Nemune galima pagauti pailgesnio kūno ir labiau apvalesnes kuojas. Tačiau tai – upė ir visai įmanoma, kad vienos jų yra sėslios, o kitos – migruojančios.

Bet faktas, jog tvenkiniuose bei dideliuose ežeruose taip pat pasitaiko skirtingų formų abiejų lyčių individų. Reikia turėti omeny, kad jų išvaizda priklauso ir nuo amžiaus. Sulig metais kuojos apvalėja, o jų kūno spalvos tampa ryškesnės. Visgi minėtu atveju aš lyginu stambias suaugusias panašaus dydžio kuojas, kurių formą, be abejonės, lemia gyvenimo ypatumai.

Viskas atrodytų suprantama, jei į kuoją žvelgtume tik ichtiologo žvilgsniu. Nes kažkas panašaus nutinka ir su mūsų vandenų ešeriais, esu apie tai rašęs – jų yra įvairių atspalvių, skiriasi augimo tempai, maistas, netgi elgsena.

Tačiau žvejodamas nesu pastebėjęs, kad tame pat vandens telkinyje skirtingos išvaizdos kuojos domėtųsi tik kažkuriuo konkrečiu masalu, tik konkrečiame gylyje ar tik tam tikru laiku. Jos visos arba kimba, arba ne. Vėlgi, paprastai vyrauja kažkuri viena forma, kitos formos – pagaunami tik vienetai. Tad šiuo atveju ichtiologines žinias pritaikyti praktikoje kažkodėl nesiseka.

Tai visgi kuoja ar raudė?

Tikriausiai pastebėjote, kad kuojų spalvinės variacijos priklauso nuo konkretaus vandens telkinio. Tai būdinga visoms žuvims – plėšrūnės maskuojasi, kad galėtų iš arčiau užpulti grobį, aukos – kad jų nepastebėtų.

Kuojos – vienos iš labiausiai grobuonių persekiojamų žuvų. Dėl šios priežasties jos yra itin baikščios ir gana atsargiai pasirenka maitinimosi vietas. Kadangi šios žvynuotosios išplitusios daugelyje vandens telkinių, jos puikiai įsisavinusios maskuotės privalumus. Sakysim dumblingame ežere kuojų nugaros bus tamsiai pilkos, beveik juodos, akmeningame dugne – pilkai melsvos, smėlingame, molingame – su rudu atspalviu, ten, kur gausu augalų – rudai žalsvos ir pan.

Beje, kai kuriuose durpinguose ežerėliuose, karjeruose yra kuojų su itin ryškiais pelekais, jų kūno forma, atspalviai taip pat pakitę, todėl netgi pakankamai patyrę meškeriotojai šios rūšies žuvis painioja su raudėmis. O kai kurie rajonų meškeriotojai apskritai sau smegenų nesuka ir tiek kuojas, tiek raudes vadina raudelėmis ir atvykėliui sunku susivokti, kokias žuvis jie savo ežeruose ar upeliuose iš tiesų gaudo.

Jaukinant kuojas į faktą, kad jos yra dažnas plėšrūnių grobis, reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį. Šios žuvys gali atsisakyti net gardžiausio jauko, jei prievilo spalva ryškiai išsiskirs dugno fone – juk tada kuojos taps labiau pažeidžiamos.

O, pavyzdžiui, karšiai į tai reaguos kitaip, galbūt net ir teigiamai, kadangi jie turi mažiau priešų ir nėra tokie akyli kaip kuojos – ieškodami maisto labiau pasikliauja kitais jutiminiais organais.

Širdininkės ir narkomanės?

Tačiau nenuvertinkim mokslo vyrų, nes kai kurios jų rekomendacijos gali labai praversti žvejyboje. Pavyzdžiui, tyrimai apie kuojų prioritetą tam tikram skoniui.

Ištyrus šių žuvų reakciją į įvairias amino rūgštis, paaiškėjo, jog mėgstamiausios yra keturios. Nevardysiu, nes nei man, nei paprastam skaitytojui tie konkretūs rūgščių pavadinimai tikriausiai nieko nepasakys, paminėsiu tik, kad visos keturios randamos uodo trūklio lervose. Manau, išvada aiški.

Tačiau kuo patraukia kuojas balandžio išmatos, kurias meškeriotojai deda į jauką, nežino net patys ichtiologai. Bet, kad taip yra – faktas, ir tai patvirtins nuolat su įvairioms žuvims skirtais prievilais eksperimentuojantys žvejai sportininkai.

Panaši situacija susiklostė tiriant kvapų poveikį šioms žuvims. Kuojos labai teigiamai reaguoja net ir į labai stipriai iškvėpintus jaukus, jei tik jie šioms žvynuotosioms priimtini. Keisčiausia, kad praktiškai beveik visi tie kvapai natūraliomis sąlygomis kuojoms, o ir apskritai žuvims nėra žinomi. Tai valerijonas, anyžiai, kanapės, saulėgrąžos, netgi česnakas ir medus. Bet derėtų atsiminti, jog skirtingų telkinių gyventojos turi 1–2 pamėgtus kvapus, kiti – jas gali net išbaidyti.

Taip pat kuojos negali pakęsti įvairių cheminių rūgščių, mašinų alyvos, benzino, kanifolijos. Todėl ką tik „iškepta” avižėlė gali pasirodyti nekibi vien todėl, kad jos gamyboje panaudotos cheminės medžiagos dar neišsivadėjo. Pavyzdžiui, lituojant kabliuką neapsieita be kanifolijos.

Kuojų pomėgis augalinės kilmės masalams žinomas seniai. Tad pritarčiau tiems ichtiologams, kurie šias žuvis priskyrė prie visaėdžių, nes netgi pačiame viduržiemyje galima pagauti kuojų, tarkim, ant perlinių kruopų. O ir manų bėrimas į eketes, ką labai mėgsta senesnės kartos meškeriotojai... Toks jaukinimas tikrai turi racijos, aš pats tuo įsitikinau praktiškai, juolab, kai patikrinau pagautų kuojų skrandžius.

Ar kuojos akylos naktį?

Vardydami geriausiai vandenyje matančias žuvis, mes dažniausiai minime upėtakį, salatį, šapalą, t. y. tas, kurios didelę laiko dalį praleidžia besimaitindamos vandens paviršiuje. Tačiau neįvertiname žvynuotųjų regos viduriniuose vandens sluoksniuose ar priedugnio zonoje. Kuoja, bent jau iki pasiekia tam tikrą dydį, priversta misti planktoniniais organizmais. Tai – labai smulkūs padarėliai, tad norint „neprašauti pro šalį” juos gaudant reikalingas pakankamai geras akylumas. Netgi suaugusios šios rūšies žuvys nespjauna į smulkų maistą.

Kaip viso to praktinis įrodymas yra poledinė žūklė. Kuojų meškeriojimui naudojamos itin smulkios avižėlės, dažnai nesusimąstant, kodėl net ir didelės kuojos jas mėgsta. Vėlgi, žieminis šių žuvų gaudymas avižėlėmis turi dar ir kitą specifiką – kuojos kartais puikiai kimba ant mažučių spalvotų avižėlių, teigiamai reaguoja į įvairius ant kabliukų užmautus keramikinius karoliukus.

Beje, nors pas mus poledine naktine kuojų žūkle niekas neužsiima, tačiau Rusijoje toks meškeriojimas nėra kažkoks išskirtinis dalykas. Rusai tvirtina, jog kuojos gerai mato tamsoje ir gaudydami naudoja net fosforu žibančias avižėles. Anot jų, itin gera rega pasižymi Suomių įlankos ir didelių vandens saugyklų žuvys, mat jos visą žiemą maitinasi migruodamos paskui planktono sankaupas.

Kad kuojos gerai mato, galima spręsti dar iš to, kad po stora sniego danga apniukusią darganotą dieną, o juk tokiomis sąlygomis po vandeniu tvyro tamsa lyg naktį, šios žuvys dažniausiai ypač suaktyvėja. Mokslininkai linkę manyti, kad skirtingai nuo kitų naktimis besimaitinančių žvynuotųjų, kuojų akys turi kitokią struktūrą leidžiančią taip pat matyti tamsoje. Visa esmė glūdi ant rainelės esančioje mažytėje raudonoje dėmelėje, kuri atlieka savotiško filtro vaidmenį skiriantį infraraudonuosius spindulius.

Kuojų migracija žiemą paskui smulkučius planktoninius gyvius būdinga ir mūsų vandenims, nors tai daugiau liečia mažas bei vidutines šios rūšies žuvis. Tai bus nebūtinai patys didžiausi telkiniai, tačiau toks procesas labiau ryškus ežeruose bei tvenkiniuose.

Taip galima paaiškinti kuojų pakilimą ar nusileidimą vandens storymėje. Kritus slėgiui planktonas kyla aukštyn, grupuojasi arčiau ledo, o paskui jį atplaukia ir žuvys. Giedrą saulėtą dieną dažniausiai būna priešingai – kuojas tenka gaudyti prie dugno.

Tam tikrą vaidmenį šiose migracijose atlieka ir povandeninės srovės. Nekalbant apie tai, jog tvenkinių lygis dažnai svyruoja dirbtinai, pratekančiuose ežeruose taip pat juntama tam tikro stiprumo srovė. Atlydžiai ją pagreitina, tad tomis dienomis kuojų verčiau ieškoti arčiau krantų arba užusaliuose, ties priešingais tėkmei stačiais skardžiais, už seklumų apaugusių tankiais nendrių guotais.

Šiaip jau klasikinės šių žuvų vietos yra netoli nendrynų ties dugno perkritimais. Lygios aikštelės pasirenkamos tuomet, kai kuojos ypač aktyviai ieško maisto.

Kur surasti, kaip jaukinti ir pagauti

Stipriai atšalus vandeniui kuojos iš smulkesnių būrelių jungiasi į skaitlingus būrius, kuriuose vyrauja daugmaž vienodo dydžio individai. Išskyrus patį giliausią viduržiemį, šios žvynuotosios pakankamai aktyviai maitinasi.

Mažuose dumblinguose nepratekančiuose telkiniuose dėl deguonies stygiaus viduržiemio bėdos ateina jau po kelių savaičių užsidėjus ledui, tad čia žūklė būna sėkminga tik labai trumpą laiką. Kauno ir Kuršių marios, didieji ežerai, tvenkiniai gali kiaurą žiemą dosniai dalinti laimikius, jei tik žinote, kur tuo metu rasti šių žuvų. Nepaisant palyginti aukšto aktyvumo šaltuoju metų laiku, kuojos prieraišios prie pastovių mitybinių plotų.

Pačios judriausios, todėl ir lengviausiai pagaunamos, yra mažos kuojos. Nors šiaip jau kuojos pasižymi gana įnoringu charakteriu, į negatyvias orų permainas mažesniosios reaguoja menkiausiai. Pastoviose mitybinėse vietose susirenka įvairaus dydžio žuvys, galbūt tik pačios didžiausios glaudžiasi gyliuose, kur visą žiemą randa dreisenų. Tiesa, net ir jos kartais nepatingi pakilti aukščiau ir prisijungti prie smulkesniųjų sesių.

Todėl aptikus smulkių kuojų stovyklavietę, galima tikėtis, jog ten pat yra ir kur kas didesnių šios rūšies atstovių. Jei po valandos-dviejų situacija nesikeičia ir kimba tik smulkmė, reikia ieškoti kitos eketės ir žvejoti panašiame gylyje. Kartais didesniąsias galima prišaukti pajaukinus. Kuomet kuojos kimba prie dugno, gana perspektyvus jaukinimas yra naudojant skystoką kvietinę tešlą su trūklių lervomis. Šis keistas ir veikiausiai dabar mažai kam girdėtas jaukas gaminamas dar pagal senų žvejų receptą.

Maždaug stiklinė miltų išmaišoma su vandeniu ir išminkius įberiama trys šaukštai džiūvėsėlių. Žūklavietėje padaromi graikiško riešuto dydžio kukulaičiai, į kurių vidų įspraudžiama ir užlipdoma keliolika trūklio lervučių. Vien lervomis masinti neapsimoka, nes greitai gali prisistatyti pūgžliai ar smulkūs ešeriukai. Tešla vandenyje tirpsta, vilioja kuojas, vėliau jos suranda ir trūkliukus. Beje, prie jauko pirmosios pripuola mažesnės žuvys, tad atplaukus didesnėms kuojoms, kukuliuko įdaras atitenka joms.

Taip pajaukinus kuojas galima meškerioti avižėlėmis, bet jei jau masinome senoviškai, tai bandykime taip ir žvejoti.

O tokia žūklė yra labai neįmantri. Naudojama stacionari žieminė meškerėlė su paprasta arba neinercine rite. Siūlyčiau visgi pastarąją, nes netgi kuojų kartais pasitaiko labai stambių, o valas juk bus plonas. Be to neatmeskime varianto, kad gaudant vienas žuvis, kibs ir kitos, tad gal sulauksite malonaus siurprizo – ims ir atplauks ties jūsų ekete karšių būrys...

Sistemėlė tokiai meškerei daroma vasarinė: plūdė, svarelis ir kabliukas. Tiesa, naudojama slankiojanti plūdelė, paprastai iki 1 g. plūdrumo. Apie šią sistemėlę rašysiu kituose straipsniuose išsamiau, tad kol kas apsiriboju tik bendrais bruožais.

Kita vertus, plūdė čia gal net ir nereikalinga, nes pakanka sargelio jautrumo, tik reikės tiksliai sureguliuoti gylį, kad kiekvienąkart masalas būtų pateikiamas ten, kur geriausiai kimba kuojos: ant dugno, šiek tiek aukščiau jo ar net pakėlus vilioklį keliolika centimetrų virš grunto.

Taip meškerioti net patogiau, nes galima kartais ir pavirpinti masalą, neturi reikšmės, kad jis ant paprasto kabliuko, pasitaiko, kad kitą sykį kuojas sugundo nedideli judesiai. Nenaudojant plūdės svarbu susirasti tinkamą gylį ir jį užfiksuoti. Į ritelės liežuvėlį valo sprausti nerekomenduočiau, nes juk įspėjau – o jei masalą praris stambus karšis? Todėl geriau naudotis ryškiaspalviu spiritiniu rašikliu, kuriuo užbrėšite brūkšnį ant reikiamu gyliu išleisto valo.

Tiesa, darydami tokią sistemėlę atkreipkite dėmesį į švininio šratelio minkštumą, nes pastaruoju metu į žūklės parduotuves privežta prastos kokybės gramzdų. Kieto švino svarelis, kurį užspausite ant gijos, gali ją pažeisti.

Ant mažo kabliuko mausite, suprantama, uodo trūklio lervas, galbūt ir musės lervas arba šių dviejų masalų derinį. Galima bandyti tešlos gumulėlį, perlinę kruopą. Nors gyvūninės kilmės masalas visada geriau, ypač, jei bus viduržiemis, bet tešla arba kruopa paprastai gundosi stambiausios kuojos. Tai lyg ir prieštarauja jaukinimo taktikai, kuomet sakiau, kad pirmosios į žūklavietę atplauks smulkios kuojytės. Bet jaukinimas – viena, o žūklė – kas kita, praktika rodo tai, ką jau minėjau: „matiliai“ – visoms, o tešla ir kruopos – didelėms žuvims.

Žuvaujant avižėle, verta išbandyti keletą mažiau naudojamų jos virpinimo būdų. Paguldžius masalą ant dugno ir maksimaliai įtempus valą, periodiškai rodomuoju pirštu subarbename per meškerėlės strypelį. Tokią pat procedūrą galime atlikti pakėlę avižėlę nuo dugno.

Kitas būdas labiau pasiteisina minkštame dugne. Šiuo atveju ant įtemptos gijos braukiame masalą dugnu tiek, kiek leidžia eketės kraštai. Masalas velkamas švelniai, galima daryti trumpas pauzes. Tokio žaidimo metu sujudinamas dugno dumblas, lengvai sudrumsčiamas vanduo, bet to pakanka atkreipti žuvies dėmesį. Galima braukti ir šuoliukais, t. y. pavilkus gruntu avižėlę, ji pakeliama kelis centimetrus aukštyn ir 3–5 sek. palaikoma ramybės būsenoje.

Kadangi siūlau gaudyti kuojas jaukinant, tai atkreipsiu dėmesį, kad tokiu atveju labiausiai „pažeidžiama“, jei taip galima išsireikšti, meškeriotojo kūno vieta yra jo kojos. Ilgą laiką sėdint, tupint ar netgi stovint jos vis tiek galiausiai pradeda šalti. Žinoma, jei apsiavę esate netinkamą avalynę arba... pernelyg mažus batus. Regis, patogūs, nespaudžia, tačiau patarčiau rinktis bent vienu dydžiu didesnius ir apsiauti dar storas, šiltas kojines, įtiesti į batų vidų šiltus specialius vidpadžius. O reziumuojant apie kuojas: nenuvertinkime jų žvejybos, šios žuvys neprastesnės nei kitos.

Romualdas Žilinskas