Kaip „pasikinkyti“ ožką
Praeitame rašinyje pasakojau apie gana retai mūsų poledinės žūklės mėgėjų naudojamą masalą – ožką, parodžiau keletą šio vilioklio modifikacijų. Dabar derėtų paaiškinti, kur šis vilioklis bus tinkamiausias, kokios žuvys labiausiai gundysis meškeriojant ožka, kokia turėtų būti masalo animavimo technika.
Nežinau kodėl, bet man ožkos labiausiai pasiteisindavo gana giliuose, tačiau smarkiau vandenžolėmis apaugusiuose ežeruose ir tvenkiniuose arba bent jau tuose jų plotuose, kur gelmė būdavo didesnė už bendrą telkinio gylį ir dugne rasdavau nemažai augalų.
Jau kalbėjau, kad šių masalų svoris smarkiai varijuoja, gerokai daugiau nei įprastinių avižėlių, o patys smulkiausieji iš jų faktiškai ir yra avižėlės, bet su dvišakiais kabliukais.
Tai, kad ožkos būdavo kibesnės ten, kur yra daugiau vandens augalų, veikiausiai apsprendė jų žaidimo braižas, galbūt savo animacija šie masalai priminė ten gyvenančius kokius nors vandens gyvius, kuriais tuo metu ir maitindavosi žuvys.
Bandykite keisti masalų rūšį
Ožkos – universalūs viliokliai, kuriais galima pagauti visų rūšių žvynuotųjų. Tačiau tai labiau liečia mažas ir vidutinio dydžio ožkas. Kaip jas suklasifikuoti pagal dydžius, jau buvau užsiminęs, paaiškinsiu tiksliau, nors tai ir bus subjektyvus mano paties vertinimas.
Iki 5 mm dydžio ožka – toji, kurią aš vadinčiau tiesiog avižėle su dvišakiu kabliuku; nuo 5 iki 10 mm – vidutinio dydžio, beje, tai mano mėgstamiausias šios rūšies masalas; stambesnės nei 10 mm, kurios dažniausiai naudojamos dideliuose gyliuose ir tiksliniam stambesnių žuvų gaudymui.
Universaliausios, jei jau kalbu apie žuvų rūšinę sudėtį, bus visiškai smulkios ožkos. Ir tai nėra nieko stebėtino, nes jos iš principo yra tarsi paprastos bemasalinės avižėlės. Todėl jų animacija priklausys nuo žvejo meistriškumo ir žūklės rezultatai itin smarkiai skirsis, jei šiais masalais meškerios mažiau patyręs žvejys ir jau šimtus tūkstančių ekečių per savo gyvenimą išgręžęs žūklautojas.
Didesniais viliokliais paprastai sugundomi stambesni laimikiai. Vidutinio dydžio ožkas priskirčiau prie tų didesnių poledinei žūklei skirtų masalų grupės, jomis žuvaudavau dažniausiai. Juk mažesnėms, vangesnėms žuvims galima siūlyti įprastas avižėles, tad nemačiau prasmės jų gaudyti pačiomis smulkiausiomis ožkomis. Visgi tai yra tik mano požiūris, kiti meškeriotojai galvoja galbūt kitaip.
Itin gera žūklavimo taktika, kuomet bandoma varijuoti masalais. Pavyzdžiui, mėgini laimę avižėlėmis, iš eketės ištrauki keletą puikių ešerių ar kuojų, po to kibimas rimsta, juntami pavieniai baksnojimai, žuvys nepasikerta, galop stoja visiškas štilius. Tada imi ožką ir ją siūlai toje pačioje eketėje.
Arba kitas variantas – žvejoji avižėlėmis, jauti, kad žuvų yra, jos galbūt netgi mėgina atsargiai domėtis tais masalais, baksnoja, tačiau neužkimba. Vėlgi pakeiti vilioklį visiškai kitos rūšies masalu, šiuo atveju merki į eketę ožką, ir pagauni.
Visgi geriausias pasirinkimas, kuomet pirmiau laimę išbandai ožkomis, o po to siūlai žvynuotosioms avižėles. Ir tai natūralu, nes vangios žuvys labiau gundysis smulkesniu viliokliu, šįsyk ožkos jas tiktai savotiškai suerzins, sudomins, galbūt privers susirinkti arčiau eketės. Ypač tokia taktika pasiteisina viduržiemyje, kuomet žuvų aktyvumas nukrenta iki pačios žemiausios ribos.
Smulkiai avižėlei ir visai mažai ožkai tiks ir ta pati meškerėlė, tai, suprantama, balalaika, bus geras ir tas pats sargelis, ta pati plona gija. Tačiau vidutinio dydžio ožkai reikės jau standesnio sargelio, storesnio valo. Su pačiomis didžiausiomis ožkomis galima puikiausiai žvejoti blizgiavimui skirta įranga.
Todėl žvejo dėžėje turi būti ne tik atsarginiai masalai, sargeliai, bet jau namuose suderintos meškerės pagal naudojamų vilioklių masę, gaudymo gylį, animavimo techniką ir panašiai. Žodžiu, čia yra visas glėbys niuansų, apie tai ne sykį esu minėjęs. Tad išankstinis pasiruošimas bei įrangos įvairovė gali lemti – grįšite tądien iš žūklės rūškanu veidu ar su gera nuotaika.
Spalviniai ir techniniai niuansai
Jei žvejai dabar bando mintyse vizualizuoti mano parašytus žodžius, veikiausiai mato gaudomus ešerius. Tačiau taip meškeriojami nebūtinai jie, bet ir karpinės žuvys, nors faktas – ešeriai bus dažniausias laimikis. Beje, ožkas kažkodėl labai mėgsta plakiai. Ir ne tie smulkūs „permatomi“, bet pakankamai riebūs, savo dydžiu prilygstantys „puskaršiams“.
Ožkų įvairovė gana didelė ne tik pagal jų masę, tačiau šie masalai būna ir skirtingų formų, kažkiek skiriasi spalviniai variantai. Todėl kitąsyk galima nepakėlus užpakalio nuo žieminės dėžės visą dieną prasėdėti prie vienos ar dviejų ekečių bebandant įvairius šių vilioklių modelius. Ar tai tikslinga, ar naudinga?
Galiu pasakyti, kad yra buvę atvejų, kad tik taip gūdų viduržiemį kartais pagaudavau visai nemažai žuvų (beje, įvairių), kai tuo pat metu kiti meškeriotojai tenkindavosi pūgžlių sauja. Be abejo, tekdavo kaitalioti ir animavimo techniką, žodžiu, nertis iš kailio, tačiau tas vargas atsipirkdavo.
Grįšiu dar prie ožkų spalvinių variantų. Juoda ožka yra tikras, klasikinis šios rūšies masalas, beje, dažniausiai ir kibiausias. Nors pasitaiko, kad spalvotos kai kuriais atvejais taip pat sėkmingai „iššauna“.
Pastaruoju metu dažnai juodoms ožkoms pritaikoma kokia nors išskirtinė detalė, tarkim, raudonas ant kūnelio esantis „spuogas“, balto blizgaus metalo dėmelė ir panašiai. Ar tai turi reikšmę? Manau, kad taip, nes jos skiriasi savo kibumu.
Visgi dar didesnį efektą atneša ant ožkų kabliukų užmauti įvairiaspalviai kembrikai ir karoliukai, kurie ne tik spalviškai „pagyvina“ vilioklį, tačiau gali pakoreguoti ir jo animaciją.
Kartais būdavo, kad meškerioju kažkokiu konkrečiu šio masalo modeliu, bet žuvys nekimba. Paimu identišką, bet su kitokiomis ant kabliuko ar abiejų kabliukų pamautomis papildomomis detalėmis – skiriasi karoliukų spalvos. Ir prasideda...
Tokiais atvejais galvoje kirbančias mintis, kad nerandu tinkamo šių masalų animavimo stiliaus, metu lauk, nes iki užtikrinto kibimo tetrūko minėtos smulkmenos – konkrečios spalvos kembrikų ar keraminių rutuliukų.
Žaidimas su ožkomis mažai kuo skiriasi nuo gaudymo bemasalinėmis avižėlėmis arba, jei naudoji labai stambias, – nuo blizgiavimo. Dar įtaką turi, suprantama, ir konkretus ožkos modelis. Todėl aprašinėti kiekvieną rankos judesį nematau prasmės.
Kita vertus, yra judesių eiga, kurią galima panaudoti, jei kalbėčiau apie šių vilioklių animavimą plačiąja prasme.
Faktas, kad tai bus lėti judesiai, pauzės ir tankus ožkų virpinimas, taip pat pakėlimas aukštyn, nuleidimas žemyn. Iš viso to ir susideda kažkokia konkreti animavimo sistema vienam ar kitam tos rūšies modeliui. Gali būti, kad viena ožka geriau dirbs atliekant lėtesnius judesius, o kita – kada riešas spėja padaryti net iki septynių „virptelėjimų“ per sekundę.
Ilgai žuvaujant vienoje eketėje kartais tenka išbandyti kone visus įmanomus virpinimų-pakėlimų-pauzių variantus, nes išmėgini ir įvairius ožkų modelius. Jei greitai pataikai žuvims „į taktą“ – valio! – sutaupai daug laiko. Ar taip nutiks labiausiai priklauso nuo žvynuotųjų aktyvumo.
Nereikia galvoti, kad esant pasyvioms žuvims, būtinai ir ožkos turi dirbti lėtai. Būna, jog atsitinka priešingai. Tai ypač pabrėžčiau gaudant ešerius. Jiems itin patinka monotoniškas tankus virpinimas ir akcentuotas, bet tuo pat metu plastiškas masalo pakėlimas.
Vangias karpines žuvis geriausiai sekasi sugundyti taikant mišrią animavimo techniką, kuomet ožką tuo pat metu virpini, palinguoji ja į šonus ir darai ilgas pauzes. Būna, kad masalą kratai leisdamas žemyn ir staiga darai iki 15–20 s pauzę. Tuo metu kaip tik ir linkteli sargelis...
Reziumuoju – imate ožką, dar geriau kelias, ir einate ant ledo, kadangi gerokai atšalo, o ten jau bandote tą masalą „pramušti“ praktiškai.
Romualdas Žilinskas
