Kaip paruošti meškerę poledinei žūklei
Nors poledinės žūklės sezonas neilgas, tačiau savaip žavus ir viliojantis. Netgi pats įrangos pasiruošimas turi savo aurą. Ilgi ir niūrūs vakarai, praleisti meistraujant, nors šiek tiek nuramina mintis, kurios vis sukasi apie pirmąjį ledą, dar šiek tiek braškantį, bet itin dosnų.
Atsižvelgiant į pastarųjų metų tendencijas, pirmuosius ešerius, besirangančius ant plono ledo sluoksnio, paprastai išvystame ne anksčiau kaip gruodžio viduryje, o kitąsyk tik sausį. Žinoma, dar priklauso, kurioje Lietuvos pakampėje gyveni, nes būna, jog vieni meškeriotojai traukia žuvis iš po ledo neatsikvėpdami, o kiti – nosis krapšto ir stipresnio šaltuko laukia.
Bet kokiu atveju, vos tik šaltis įvairaus dydžio „balas“ sutvirtina ledo šarvais, daugiatūkstantinė meškeriotojų armija jau pirmą savaitgalį patraukia prie užšalusių vandens telkinių. Ir tuomet kai kuriems meškeriotojams nutinka įvairių nemalonių dalykų.
Tarkim, staiga žvejys atranda, kad vienos meškerėlės (suprantama, tuo metu pačios reikalingiausios) per skubėjimą nepakeistas valas, kurio kažkokiu stebuklingu būdu belikę tik keletas metrų. Arba kitas žūklautojas garsiai keiksnoja atsirišusią giją, pačiu atsakingiausiu momentu nuvylusią įveikiant va t-o-o-okį ešerį...
Kad taip neįvyktų, verta paaukoti keletą vakarų ir viskam pasiruošti iš anksto. Nors, tiesą pasakius, tai jau reikėjo daryti dar lapkričio mėnesį, nes šįmet žiema yra tokia, kokios poledinės žūklės mėgėjai ir tikisi. Na, bet geriau vėliau, jei dar to nespėjote padaryti.
Kita vertus, yra meškeriotojų, kuriems pats ruošimosi etapas nė kiek ne mažiau malonus, kaip ir pati žūklė. Galbūt patyrusiems poledinės žūklės asams nieko nauja nepasakysiu, tačiau auganti naujoji karta, pastebiu, susiduria su kai kuriais keblumais, kuriuos šiame straipsnyje pabandysiu aptarti.
Balalaikos strypelio patobulinimai
Turbūt nereikia įtikinėti, kad vadinamosios „balalaikos“ pastarąjį dešimtmetį lyderiauja dažno žvejo dėžėje. Patogumas, kompaktiškumas ir nedidelė kaina – tai savybės, kurios būtinos gaudant šaltyje. Jų kopijų prikepusios daugelis firmų, ir, kiek pastebėjau, gana vykusių. Vis dėlto, mano nuomone, keletas patobulinimų šioms meškerėms ne pro šalį. Tuomet žūklaujant nereikia vargti dėl nepatogių smulkmenų.
Pirmas dalykas dar prieš perkant žieminę tokio tipo meškerę – verta pasukioti ritę ir įsitikinti, jog ši sukasi pakankamai sklandžiai. Priešingu atveju teks kovoti ne tik su žuvimis, bet ir su nuolat nervus gadinančiu daiktu.
Kai kurie žvejai pirktinį balalaikos stiebą (strypą) iš karto keičia daug ilgesniu – įstato dugninėms meškerėms naudojamą viršūnėlę. Čia jau kiekvieno skonio reikalas. Mano nuomone, ilgesnis nėra parankus vėjuotomis dienomis ar atsargiau kimbant, todėl šiame etape palieku viską taip, kaip yra.
Esu pastebėjęs, kad skylutė, pro kurią iš ritės į išorę išeina valas, laikui bėgant, įsipjauna ir plona gija pradeda strigti. Užbėgdamas tokiems įvykiams už akių, į tą skylę įmontuoju plastikinį vamzdelį.
Šiai procedūrai atlikti reikalingi minimalūs įrankiai. Pakanka skylutę kiek paplatinti plonu grąžtu ir patepus epoksidine derva įdėti plastikinį vamzdelį. Pastarąjį pasigaminu iš laido, numovęs varines gijas.
Štai ir viskas, belieka aštriu peiliu pašalinti atsikišusį medžiagos perteklių.
Ilgai ieškojau būdų, kaip tvirtinti valą prie žieminės meškerės viršūnėlės, kad šis nestrigtų ir būtų galima viską kompaktiškai gabenti kelionės metu. Galiausiai apsistojau ties smulkiu žiedeliu, tvirtinamu 0,5 cm atstumu nuo balalaikos stiebo viršūnėlės.
Kaip parodė praktika, tai – optimalus variantas. Ir tuoj paaiškinsiu kodėl. Visų pirma, reikalinga kuo mažiau įmantrybių. Esu ne kartą nudegęs pirštus, kai pritvirtindavau sargelius su jau įmontuotais žiedukais.
Pradžioje viskas atrodo lyg ir neblogai, tačiau žūklaujant vos tik sumąstai pasitrumpinti ar pasiilginti sargelį, kaip tyčia visos plastikinių vamzdelių atraižos, atkarpos ir kiti smulkūs „pridėtiniai“ daikčiukai atsiskiria vienas nuo kito. Turbūt nereikia aiškinti, koks „malonumas“ laukia sugrubusių nuo šalčio pirštų...
Antra, jeigu naudojamas sargelis su plastikiniu vamzdeliu, per kurį perveriamas valas, tai uždėjus šią sistemą, valas ne visada sklandžiai slysta. Jeigu dar susidaro ledokšniai, tuomet tenka gerokai paplušėti, norint susukti valo atsargą.
Trečias ir, ko gero, svarbiausias aspektas – transportavimas. Toli gražu ne kas kartą pavyksta į žūklę atsivežti žiemines meškeres tokias, kokias namuose įsidėjome į žvejybinę dėžę. Susisukę valai, bet kur įkibusios avižėlės trukdo ir taip brangias kiekvienos žūklės akimirkas.
Mano minėtu atveju, kai įdedamas mažas žiedelis, tereikia numauti sargelį ir kabliuką įsmeigti į minkštą putplastį arba į lipnią juosta, apsuktą ant balalaikos strypelio. Taip paruošta žieminė meškerė gabenama saugiai.
Kokį žiedelį naudoti – priklauso nuo paties meškeriotojo – galima nusipirkti, galima ir pasigaminti. Aš darausi iš nerūdijančio plieno vielos. Jį tvirtinu su siūlu, patepdamas epoksidine derva, ir būtinai „žiūrintį“ žemyn. Juk tinkamai laikomos balalaikos ritė žuvaujant turi atsidurti apačioje.
Keista, bet daugelis žvejų elgiasi atvirkščiai. Tokiu atveju, užkibus didesnei žuviai, ritės rankenėlė strigs tarp pirštų ir valas gailiai pokštels...
Sargelio derinimas
Ko gero, daugiausiai dėmesio ir kruopštumo reikia renkantis tinkamą sargelį. Žinoma, galima nusipirkti gana neblogai pagamintų pačių įvairiausių šios rūšies gaminių. Visgi aš ligi šiol naudoju lavsaninius, manau, kad daug žvejų – taip pat. Deja, tokie sargeliai ne visada mane tenkina, nes netinka skirtingo svorio avižėlėms.
Dėl šios priežasties vos ne kiekvienam masalui pasigaminu atskirą kibimo signalizatorių. Tik taip žinau, kad viena ar kita avižėlė po vandeniu dirbs kaip reikia. Medžiaga – tie patys, tačiau kiek standesni lavsaniniai sargeliai.
Sukarpęs juos 3–5 cm ilgio juostelėmis, plona adata praduriu dvi skylutes: vieną prie pat galo, kitą – centimetru toliau. Anksčiau darydavau vieną kiaurymę, tačiau pastebėjau, kad pakirtus tuomet neretai sargelis išsikraipo. Po poros intensyvesnių žūklių lavsaninį sargelį tekdavo keisti. Pradūrus antrąją skylę, šios bėdos, galima sakyti, nebeliko.
Kitas etapas – kruopštus lavsano šveitimas smulkiu švitriniu popieriumi. Tenka gerokai paplušėti, kol pasieki tai, ko troškai. Jeigu sargelis labiausiai linksta pirmame trečdalyje, mūsų pastangos nenuėjo veltui.
Be abejo, tai nėra absoliuti tiesa. Reikia turėti įvairių derinių. Vis dėlto, smulkiai virpantis lavsano galiukas, avižėlei suteikia puikių judesių, kuriems mūsų krašto žuvys retai atsispiria.
Nušlifavęs ne vieną dešimtį ruošinių, pastebėjau, kad itin svarbu yra kantrybė. Keletas judesių ranka – ir dedame avižėlę testavimui. Rodos, pora papildomų brūkštelėjimų nieko bloga nepadarys, tačiau pasitaiko atvejų, kai viena ruošinio vieta nuploninama labiau ir toje vietoje gaunamas savotiškas lūžio taškas.
Šitokie sargeliai visiškai netinka žūklauti: jais išgauti preciziškų judesių beveik neįmanoma. Vienintelis vaistas nuo šios bėdos – nuolat tikrinti sargelio įlinkį.
Štai pasiekėme, mūsų galva, optimalų sargelio linkį. Metas gaminį šiek tiek pamarginti. Tam kartais naudoju net trijų skirtingų spalvų dažus. Tačiau visa esmė yra ne grožis, o funkcionalumas.
Sutikite, juk kartais tikrai nelengvas uždavinys tenka mūsų akims, kai sargelį supanti aplinka pasikeičia keletą kartų. Patepęs sargelio pagrindą plonu nagų lako sluoksniu, palaukiu, kol jis sudžius ir ant viršaus tepu kitą spalvą, tik jau mažesniame plote. Tai pakartoję dar kartą, gauname galutinį rezultatą.
Kokias spalvas naudoti – kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau pastebėjau, kad pačios universaliausios yra raudona (oranžinė), geltona ir juoda. Pastaroji puikiai matoma sniego fone, o ryškesnės – vandens ar patižusio ledo aplinkoje.
Sargelis pagamintas, belieka užmauti nedidelę plastikinio vamzdelio atraižėlę ir viską pritvirtinti prie meškerės viršūnėlės.
Būtinai pasikeiskite valą
Paskutinis balalaikos paruošimo etapas – gijos keitimas. Dėl žemos temperatūros, valų patiriamos apkrovos ir galų gale ilgo dūlėjimo ritėse, gijas esame priversti pervynioti kasmet. Jeigu to nepadarysime, didesnis ešerys tokios klaidos tikrai nedovanos – nusineš ne tik mūsų svajones, bet ir kibų masalą.
Valų pakuočių žūklės parduotuvėse yra pačių įvairiausių. Aš linkęs rinktis tas gijas, kurios suvyniotos po 50 m. Jeigu sezonas intensyvus, gaudoma didesniuose gyliuose, tai valo atsargos tirpsta beregint. Yra buvę, kai užsivyniojęs 25 m valo sezono pradžioje, vasario mėnesį 15 m gylyje dugno su avižėle, deja, nepasiekiau.
Startinis rinkinys, kurį rekomenduočiau pradedantiesiems: 3–4 tokio tipo žieminės meškerės su skirtingoms sąlygoms paruoštomis sistemėlėmis. Pora pagrindinių balalaikų su 0,10 mm storio valu ir vidutinio dydžio avižėlėmis (itin universalios šrato formos variuotos ar dengtos žalvariu), tinkamomis daugeliu atvejų.
Jeigu pasitaikys tikras ešerių šėlsmas, pravartu turėti balalaiką su kiek storesniu 0,12 mm valu. O tiems atvejams, kai, rodos, net smulkių ešeriukų neįmanoma pagauti, pasiruoškite sistemėlę su 0,06–0,08 mm „voratinkliu“ ir itin smulkia avižėle. Pakrantės zonoje, galiu užtikrinti, vis tiek kažką sumeškeriosite.
Štai meškerės paruoštos, tvarkingai sudėtos į dėžę, belieka lipti ant ledo. O jis, beje, jau yra, kai kur net pakankamai tvirtas...
Nerijus Rimkūnas