Kaip pagauti Nemune karpį. Žūklės taktika, įranga ir visa kita
Tęsiu Tomo Būdo pasakojimą apie Nemune gyvenančių karpių žūklę. Straipsnyje išdėstytos mintys turėtų sudominti ne vien karpininkus, naudos ras ir žvejai, kurie mėgsta meškerioti dugninėmis.
Kažkada, kai pirmą kartą pamatėme upėse karpius gaudančius druskininkiečius, jie naudojo savo sukonstruotas sistemėles. Bet mes žvejojame kitokiomis.
Mūsiškėse yra iš apačios pasunkinta specialiai upėse gaudyti pritaikyta šėryklėlė, kuri ypatinga tuo, kad turi dar ir specialius iškilimus ant „pado“, kurie padeda šėryklėlei išsilaikyti srovėje. Sistemėlė – su dviem vienodo ilgio pavadėliais. Kai kurie karpininkai kritikuoja dviejų pavadėlių pasirinkimą, nes jų nuomone užkibęs karpis gali laisvąjį kabliuką užkabinti už šiekšto. Galimai taip kartais ir nutinka.
Tačiau, sutapimas tai ar ne – neapsisprendžiau, kuomet žvejodavau su vienu kabliuku, ant kurio maudavau žirnį, karpių beveik niekuomet nepagaudavau. Kada pabandžiau žuvims siūlyti iš karto du žirnius, jos kibo nepalyginamai geriau.
Galima karpius upėse gaudyti ir boiliais, sulietuvinsiu – baltyminiais kukuliais. Čia jau reikėtų kitokios sistemėlės. Tačiau jaukinti kukuliais upėse yra beprasmiška. Aš net nežinau kokį kiekį šio jauko tektų suberti į tekantį vandenį, kad karpiai atplauktų į norimą vietą.
Statyti ar guldyti meškerę?
Tokiai žūklei naudoju sausą prievilą arba šutintus didžiuosius kukurūzus, o taip pat žirnius. Kadangi gaudant karpius suberiama daug jauko netgi upėje, pastaruoju metu kai kurie vietiniai žvejai ėmė tuo naudotis.
Kad užkibęs karpis nesupintų kitų meškerių valų, upėje paprastai yra statomos trys dugninės per maždaug dešimt metrų viena nuo kitos. Tad tarp jų yra dideli tarpai, kur gali laisvai išsitekti koks nors meškeriotojas panoręs išbandyti čia laime plūdine. Vietiniai žvejai žino, jog mūsų jaukas sukviečia į žūklavietę ne tik karpius, tokį jauką mėgsta ir kitos žuvys. Todėl pamatę, kad čia žvejoja karpininkai, ramiausiai įlenda tarp karpinių kotų ir ima lupti karšius.
Iš karto nesupratau, ko jie čia lenda, galvojau, gal tai kokia ypatinga karšinė vieta. Bet, pasirodo, ne tame reikalas. Patys jauką vietiniai žvejai retai kada naudoja ir jiems yra labai patogu, jei kas nors kitas pašeria žuvis. Įsišnekėjau su tais meškeriotojais ir jie prisipažino, jog taip elgiasi specialiai.
Tiesa naudoja kitokius masalus nei mes – sliekus, musės lervas. Mums karšiai ar šapalai įgrįsta, o tiems meškeriotojams tai yra aukso kasykla. Tegul, negaila, bet pasitaiko, jog bežvejodami valus supainioja, o tai kartais ima nervinti.
Karpių žūklė upėje ypatinga dar ir tuo, jog meškerės čia statomos kitaip nei tvenkinyje ar ežere. Bent jau taip ant kranto jas pastatau aš. Mano manymu kuo mažesnė valo dalis lies vandenį, tuo mažiau srovė neš šėryklėlę. Todėl meškerykočius padedu stačius ir atremiu tik į vieną kuoliuką.
Tačiau kai kurie pažįstami žvejai bando įrodinėti savo tiesą – anot jų, mažiausią pasipriešinimą valas jaučia tuomet, kai meškerės viršūnė yra nuleista visai prie pat vandens ir gija iki svarelio eina mažu kampu per aukštutinį vandens sluoksnį, kuriame silpniausia srovė. Jaučiu, kad kada nors reikės atlikti tik tam reikalui skirtus eksperimentus, nes gaudyti dugnine srovėje kartais būna tikrai nelengva. O pasitaiko, kad netgi neįmanoma, kuomet upė smarkiai neša vandens žoles ir kitas šiukšles.
Net jei ir ne, meškerę tenka permetinėti bent jau kas valandą, nes negali būti tikras ar masalas neužstrigęs po akmenimis, neapneštas dumbliais ar panašiai. Tai irgi nėra įprasta karpininkams, kurie pratę meškerioti stovinčiuose vandens telkiniuose. Visgi kiekviena upės atkarpa, netgi, sakyčiau, vieta, yra išskirtinė kas liečia čia tekančias sroves, gylį, dugno pobūdį ir kiekvienu atveju tikriausiai reikia ieškoti, kaip pastatyti meškerę, kad valas patirtų kuo mažesnę vandens tėkmės įtaką.
Elektroninių signalizatorių neatsisakiau, bet juos tenka sureguliuoti taip, kad būtų mažiau jautrūs. Tai galima padaryti tik su kokybiškais ir, aišku, brangesniais signalizatoriais. Karpis bet kokiu atveju kibdamas raute rauna valą ir kibimą išgirsti. Karšis arba šapalas tik lengvai pypina signalizatorių. Bet tada irgi tenka eiti tikrinti meškerę, nes galbūt „ne ta“ žuvis nugnybė masalą.
Apie sazanišką kraują
Neretai su kitais karpininkais ginčijamės, upės ar stovinčio vandens karpį sunkiau ištraukti. Aš manau, kad upiniai karpiai yra ne stipresni už ežere ar tvenkinyje gyvenančius, bet jiems labai padeda priešintis upės tėkmė. Kadangi šios žuvys sprunka pasroviui, „parpumpuoti“ laimikį tenka prieš srovę.
Bet už tai prie kranto užkibęs karpis būna nuvargęs ir ramus, kaip veršelis. Kur nors ežere pritrauktas prie kojų karpis gali dar tokį šou padaryti, kad tik laikykis, todėl, kol jo neįsimetei į graibštą, negali būti tikras, jog laimikis jau tavo.
Tačiau karpis turi vieną bjaurią savybę – jis besipriešindamas plaukia palei dugną. Upėse tokia taktika jam kartais padeda išsisukti iš meškeriotojo rankų. Ne veltui kelis kartus minėjau didžiulius Nemuno riedulius – kaip tik apie juos karpis neretai bando apsukti valą. Tai jam išeina instinktyviai, nes pamatęs priešais kliūtį karpis daro puslankį ją apiplaukdamas ir, jei po to grįžtą į buvusią plaukimo trajektoriją arbą dar lobiau nukrypsta į kitą šoną, valas apglėbia akmenį. Dėl to upėje naudoju kitokius valus nei gaudydamas stovinčiame vandenyje. Čia jau mažiau tinka minkštos gijos.
Tikriausiai visiems įdomu, kokio dydžio karpį galima pagauti upėje. Žvejojant su karpine įranga ir pasirinkus karpininkams labiau būdingą taktiką standartinė žuvis svers 5–6 kg. Tačiau karpiai nebūna to paties amžiaus, jis gali skirtis. Tai matau pagal žvynus, nes ištraukus žuvies žvyną galima tarytum pagal medžio rieves (tai labai gerai matosi būtent pas karpį) nustatyti jos amžių. Todėl toks karpis gali būti ir dešimties, ir penkiolikos metų. Tai jau priklausys nuo to, kaip sočiai ši žuvis maitinosi ir kokiomis sąlygomis augo.
Na, o mano draugas neseniai ištraukė 14 kg egzempliorių. Tai galiu patvirtinti, kadangi pats padėjau jam ištraukti laimikį. Reikia manyti, kad tai tikrai nėra didžiausias mūsų upių karpis.
Didelę daugumą Nemuno ir Neries karpių sudaro žvynuotieji ir tik labai retai pasitaiko veidrodiniai ar šių karpių mišrūnai. Veikiausiai žvynuotieji yra atsparesni upių sąlygomis, nes turi daugiau savo protėvių sazanų genų. Kita vertus, savo kūno forma tie žvynuotieji labiau primena tikruosius karpius, nei sazanus, nes jų kūnas yra aptakesnis, trumpesnis. O ežeruose esu pagavęs ir tipinio sazano išvaizdos žuvų.
Mano, kaip žvejo nuomone, sąlygos augti karpiams Nemune yra netgi geresnės nei daugumoje stovinčių telkinių. Čia jiems tikrai gausu ėdesio, juk vien ką reiškia didžiulės dreisenų kolonijos – stambūs karpiai labai mėgsta tą maistą ir juo misdami greitai auga. Kai kuriuose nedideliuose ežeruose šios žuvys po kurio laiko paprasčiausiai viską suryja ir to vandens telkinio mitybini bazė elementariai nespėja atsigauti, o vietiniai karpiai tuomet pradeda vegetuoti. Tai galima matyti pagal žuvies forma, nes tokie karpiai būna ištęsto kūno, praranda kuprą, kaip mes sakome „sazanėja“.
Nemune taip neatsitinka, nes upėse ekosistema plastiškesnė. Taip pat tekančiame vandenyje daugiau deguonies, tai irgi gerai bet kokioms žuvims, karpiams, suprantama, irgi. Deguonis stimuliuoja jų apetitą, o tuo pat metu ir augimą.
Vietiniai profesionalai
Kalbėdamas apie Nemuno aukštupio karpius negaliu nepaminėti kai kurių vietinių žvejų mokėjimo šias žuvis pagauti.
Tikriausiai teko būti Nemuno ir Merkio santakoje? Taigi ten, prie pat Merkinės Česiukuose gyvena toks Keršys (vardo nežinau, visi jį tik pavarde vadina). Žmogelis jau solidaus amžiaus, jo įranga, kaip įprasta „vieciniams“ kaimo žvejams nėra prabangi, bet meškeriotojas jis labai puikus. Mažai kas iš žvejų apskritai gali pasigirti tokia uosle žuvims. Dažniausiai jis gaudo karpius.
Nuolatinė Keršio vieta yra minėtų upių santaka. Žvejoja jis to savotiško pusiasalio tarp Nemuno ir Merkio gale, ten, jei žinote, kur netoli yra sala. Tačiau nesėdi šis žvejys paromis, kaip tai daro karpininkai, bet ateina kelioms valandoms ir beveik visuomet pagauna karpių. Jei Keršys ant kranto, tai yra lyg signalas kitiems karpių gaudytojams – žuvys kibs.
Beje, šiose vietose dar prieš keletą metų buvo labai daug karpių. Kad matytumėte, kokius šuolius jie kartais darydavo siaurojoje Nemuno pratakoje priešais salą aukščiau Merkio! Ten vasarą ir rudenį kasdien galima buvo sutikti kokį nors karpių viliotoją.
Tačiau pastaruoju metu iš šių vietų didelė dalis karpių išplaukė, veikiausiai išsiskirstė po visą Nemuno aukštupį. Bent jau taip galvoju aš, nors kiti žvejai yra tos nuomonės, jog karpius paprasčiausiai per kelis metus išgaudė meškerėmis.
Kad karpiai vis plačiau plinta po mūsų upes galima įsitikinti tiesiog Vilniuje. Prieš dešimt metų čia Neryje niekas nebuvo matęs šitų žuvų. Dažnai vaikštau per naująjį tiltą į Antakalnį, pasižiūriu upėn, o ten neretai vandens paviršiuje plauko sveriančių po 4–5 kg karpių būriai. Tikrai žinau, kad žvejai pagauna jų ir ties Vilnelės žiotimis, prie Žvėryno tilto...
Tomas Būdas
Užrašė Romualdas Žilinskas
