Kaip pagauti Nemune karpį. Masalų ir žūklaviečių paieškos

Kaip žinote, karpiai pas mus introdukuoti, jų gimtinė Azijoje. Kad šios žuvys Lietuvoje sėkmingai neršia, niekam nėra naujiena. Tačiau išneršti, dar nereiškia, kad bus sulaukta palikuonių, kurie augs, bręs ir patys vėliau taip pat sėkmingai tęs savo giminę. Tiesa, Europos pietuose taip vyksta jau nuo kažin kada, teko girdėti apie Dunojaus baseino karpius. Kadangi nesu ichtiologas, parūpo, kas tas Dunojaus karpis, gal tai naujai susiformavęs šios žuvies porūšis?

Paklausiau ichtiologo dr. Algirdo Kaupinio. Atsakymą cituoju: „Dunojaus karpis – natūrali karpių populiacija. Dunojaus karpiai yra Ponto-Kaspijos regiono baseino karpiai (Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūros baseinų), jie laikomi natūraliais, ten jų gimtieji vandenys, kur gyvena nuo seno ir paprastai išskiriami į atskirą porūšį (sazaniško tipo kūno formos). Jie aiškiai skiriasi nuo Amūro karpių, kurie dabar išskiriami netgi į atskirą rūšį. Iš esmės tos natūralios Europos (taigi ir Dunojaus) karpių populiacijos yra nykstančios.“

Lietuvos vandenys karpiams per šalti, tad buvo bandyta sukurti „lietuvišką“ karpį žuvininkystės ūkiuose, tačiau vėliau darbai nutrūko, o ūkiai valstybei pasirodė nereikalingi. Bet tai jau kita istorija.

Kaip man pasakojo kitas ichtiologas, dr. Tomas Virbickas, šalies telkiniuose karpiai visgi plinta natūraliai, o pastaruoju metu netgi gana sparčiai. Karpių nerštui reikalinga temperatūra mūsų vandenyse turėtų būti apie 20 °C. Tuomet šios žuvys ir beria ikrus, iš jų vėliau išsirita lervutės, kurios, suprantama, virsta mailiumi. Visgi tiek vanduo sušyla palyginti vėlai, todėl karpių jaunikliai nespėja priaugti pakankamai svorio, kad sėkmingai peržiemotų, daug mailiaus išgaudo kitos žvynuotosios.

Bet kai kurios ankstesnės vasaros ir žiemos šiuo atžvilgiu buvo palankios, nes vandens telkiniai įkaito anksčiau, nei įprasta mūsų platumose, žiemos tęsėsi neilgai ir karpiukai sėkmingai sulaukdavo kitų ir dar kitų metų... O dabar jau visa virtinė vasarų taip vyksta nuolatos, be pertraukų ir karpis tampa tarsi sava mūsų vandens telkinių žuvis.

Toliau jau rašinį tęsiu Tomo Būdo žodžiais. Tiesa, interviu senas, bet patyrusio žvejo išmintis, įžvalgos niekur neprapuola, nebent ją paprasčiausiai ignoruoja sekančios kartos meškeriotojai, kas, tiesa sakant, šiais laikais įprasta. Kaip matysite toliau, Tomas numatė, kas vyks mūsų vandens telkiniuose su karpiais...

Ne Ispanija, bet visgi...

2009 m. rugpjūčio 15 dieną skambino draugas: „Atvažiuok, jau kimba – pagavau...“ Taip jis sakė apie karpius Nemune. Laukiau šio skambučio, bet negalėjau tiksliai spėti, kada šįmet upių karpiai pradės aktyvų rudeninį maitinimąsi. Gal ir keista, juk šitos žuvys yra šiltamėgės. Tačiau vasaros vidurys nėra geras metų laikas netgi karpininkams. Stovinčiuose vandenyse tokiu metu karpį sužvejoti apskritai sudėtinga, tenka laukti kada vanduo ims po truputį vėsti ir karpiams sugrįš apetitas.

Prasti popieriai būna ir upėse. Kad karpiams čia per karščius irgi nesinori maitintis patvirtina pirmasis upėje draugo laimikis – tas karpis užkibo ties nedidelio upelio žiotimis, kur vanduo yra šaltesnis.

Meškeriotojams gali kilti mintis: o kaip tuomet yra, tarkim, Ispanijoje, kuri garsėja savo rekordiniais karpiais? Ten visus metus oro ir vandens temperatūra būna aukštesnė, pastovesnė, todėl ir vietinės žuvys į sušilusį vandenį reaguoja kitaip nei pas mus. Juk Lietuvoje vandens telkiniai žiemą užšąla, o per patį vidurvasarį juose vanduo užkaista ne prasčiau, kaip minėtoje Ispanijoje. Žuvims tokie svyravimai visiškai nepatinka, karpiams – irgi, jie geriausiai kimba, kai telkinyje vanduo yra 14–18° C.

Nors karpiauju seniai, tačiau karpius upėse pastoviai pradėjau gaudyti tik prieš kokius dešimt metų. Pradžioje man netgi buvo labai keista – iš kur šiuose vandenyse gali būti tiek karpių, juo labiau – stambių. Pirminė versija – pabėgo iš tvenkinių ir prisitaikė prie esamų sąlygų. Beje, taip galvoja absoliuti dauguma žvejų.

Tačiau kartą Nemune semdamas vandenį drėkinti jaukui, kibire radau gružlį ir... šiųmetinį karpiuką. Iš kur jis? Galbūt karpiai taip sugebėjo prisitaikyti, jog netgi gali susilaukti palikuonių, nes aplinkui seklūs dumblini žolėmis apaugę vandenys, priekrantėje vanduo šiltos arbatos temperatūros. Nuo tada mano supratimas apie upėje esančius karpius pasikeitė – kas paneigs, kad užkibęs Nemune karpis negali būti gimęs ir užaugęs šioje upėje.

Nors Lietuvoje upių daug ir stambūs karpiai galėtų gyventi beveik visose didesniosiose, bet aš pastoviai juos gaudau tik Nemune ir Neryje. Esu mėginęs laimę ir Merkyje. Nenustebkite, bet šioje lašišažuvėms tinkamoje upėje karpiai irgi pritapo.

Tiesa, mano bandymai buvo nesėkmingi, tačiau esu matęs, kaip vienas žvejys čia sumeškeriojo visai neprastą karpį ir dar vieną turėjo tinklelyje. Nors Merkys man ir nelabai patiko – pernelyg jau jis siauras. Čia negali net normaliai karpinės meškerės švystelėti ir tenka ją užmesti it kokią plūdinę.

Nenorėčiau teigti, kad esu karpių žūklės upėje pradininkas. Tikriausiai pirmieji rimtai upinių karpių žūkle susidomėjo druskininkiečiai. Jie, tik pradėję tokį meškeriojimą Nemune, iš karto pasiekė labai gerų rezultatų.

Šis gandas netruko ateiti ir į Vilnių, kadangi aš gyvenu sostinėje, tai su draugais nuvykome pažiūrėti, kaip žvejoja dzūkai. Gandai pasitvirtino, susidomėjome tokia žūkle ir patys prisitaikėme prie upės sąlygų. Labai intensyviai pradėjome meškerioti karpius Punios šilo apylinkėse. Kadangi turiu žūklės užrašus, pasižiūrėjau – pirmasis įrašas yra padarytas 1999 metais.

Tinka ne vien karpiams

Ten naudodavom (ir tebenaudojam) labai įdomų ir neįprastą masalą. Galbūt keistas ne tiek pats masalas, kiek jo paruošimo būdas, nes tai yra prarūgęs ir vanile iškvėpintas žirnis.

Galiu papasakoti, kaip šis „gardumynas“ paruošiamas. Pirmiausia įprastai išverdu žirnius ir užpilu vanilinio cukraus. Kaip sako karpininkai – „uždipinu“ masalą. Tada palaikau savaitę laiko žirnius tame pasaldintame vandenėlyje. Kvepia tuomet žirnis labai specifiškai – saldžiai aštriu prarūgusiu kvapu. Dabar jau masalas tinkamas kabinti ant kabliuko. Tiesa, nebijokite, taip virti žirniai nesuminkštės per savaitę, svarbu laikyti juos vėsesniame vandenyje. Kokia bus jų konsistencija, priklausys nuo to, kaip minkštai žirnius išvirėte.

Pradžioje ties Punios šilu Nemune išbandėme įvairius, mūsų galva tinkamus vietiniams karpiams masalus – sliekus, kukurūzus. Tuščiai. Bet kuomet visai atsitiktinai ant kabliuko užkabinome pasaldintą vanile prarūgusį žirnį (sakau – masalas prarūgo netyčia), reikalai kaipmat pasitaisė.

Įdomu, kad tokį masalą mielai ragavo ne tik karpiai, bet ir šapalai, ūsoriai. Pastarosios žuvys papuldavo maždaug iki 3 kg svorio, bet su ūsoriumi nuolat turėdavau bėdos. Jau pagal kibimą gali spręsti, jog žirnį ryja ši žuvis. Kada trauki irgi nesupainiosi su karpiu, nes ūsorius beveik visada plaukia prieš srovę, o karpis mauna pasroviui. Tačiau ūsoriai, man kaip karpininkui, didelio įspūdžio nedaro, nors ištraukti juos būdavo gana sudėtinga. Ne todėl, kad įranga nepatikima, bet tose vietose prie kranto žolės, statūs šlaitai ir ūsorius labai dažnai iškrėsdavo kokią nors kiaulystę.

Jei jau užsiminiau apie karpių vietas Nemune, tai pratęsiu šią temą. Galima pagalvoti, jog karpiams reikalingi ramūs dumblini ir gilūs užutėkiai. Tačiau nieko panašaus ten nėra. Jau turėjote apie tai susivokti, nes, kaip sakiau, gaudant karpius užkimba šapalai ir ūsoriai. Tose vietose ištisinis akmenynas, gylis – irgi sąlyginai nedidelis, sraunu. Per kiekvieną žūklę paliekame dugne po keletą svarelių ir kabliukų. Žodžiu, tai nė iš tolo nepanašu į karpių žūklę kur nors tvenkiniuose.

Gal prieš kokius septynerius metus staiga nei iš šio, nei iš to mūsų atrastose vietose ėmė nebekibti žuvys. Nusprendėme, kad galbūt jas su elektra išmušė brakonieriai. Tuomet tai nebuvo kažkokia naujiena. Bent jau girdėjome tokius gandus.

Ką beveiksi – reikia bandyti ieškoti naujų vietų žūklei. Taip ir padarėme. Dviese su pusbroliu valtimis pasileidome nuo Merkinės iki Alytaus. Plaukėme tris dienas. Kažkokių įspūdingų vietų neradome, bet kelias neblogas žūklavietes visgi aptikome. Kai kuriose iš jų aš pastoviai žvejoju ir dabar.

Tuomet atradome labai gražią vietą netoli Nemunaičio Vangelonyse. Toje Nemuno atkarpoje yra šiek tiek giliau, kažkur apie 2–3 m. Bet akmenų irgi netrūksta. Tiesa jų ne tiek daug, kaip ties Punios šilu, visgi tų efektingai atrodančių iš vandens išsikišusių didžiulių riedulių yra nemažai. Tai gerai, kadangi už didelių akmenų upės srovė ilgainiui išskalauja gilesnes duobes, čia kažkiek ramesnė srovė ir karpiams tai patinka.

Karpiai, jei tik jų yra kažkokioje upės atkarpoje, labai greitai išsiduoda. Jie niekaip negali ramiai plaukioti ir neiškentę ima šokinėti.

Kaip ir kokia įranga gaudyti Nemuno karpius skaitykite kitame rašinyje, bus tęsinys.

Tomas Būdas
Užrašė Romualdas Žilinskas