Kaip pagauti „nekimbantį“ salatį. Mažos blizgės ir tvičinginiai vobleriai

Paprastai taip nutinka paskutinėmis gegužės dienomis ir pačioje birželio pradžioje. Pirmą savaitę ar dešimt dienų vos prasidėjus salačių gaudymo sezonui, šie plėšrūnai masalus čiumpa tikrai neprastai, o po to – visiškas „štilius“...

Galbūt tada, trumpai užkandę po neršto, salačiai mėgina išsidalinti medžioklės zonas. O gal tiesiog ilsisi, atgauna jėgas, kad galėtų be perstojo maitintis iki vėlyvo rudens. Tačiau tai tik spėlionės, vargu ar į šiuos klausimus galėtų atsakyti ir ichtiologai. Tačiau situacija susiklosto būtent tokia.

Visgi net ir nekibos metu salačiams galima įsiūlyti masalus. Bet pirmiausiai teks surasti tinkamą žūklavimui vietą.

Vietos, kurias spiningautojai aplenkia

Iš pirmo žvilgsnio nedidelės, vos 10–12 m ilgio ir iki penkių metrų pločio upių įlankos nėra kuo nors išskirtinės. Na, galbūt tuo, kad šalia jų yra didesnis dugno pagilėjimas, kur iš gelmės ir atplaukia plėšrūnai. kur yra vidutinio dydžio ar ir greitesnė tėkmė, vanduo verpetuoja, sukasi, grįžtamoji srovė prisiplaka visai šalia kranto. Čia paprastai plaukioja aukšlių, smulkių šapalų būreliai, rastumėm gružlių ir nedidelių strepečių.

Į tas mažas, vos pastebimas ir neretai spiningautojų apeinamas įlankas vakarais arba rečiau ir anksti rytais, net vidudienį užsuka to mailiaus pavaikyti smulkūs sterkai, ešeriai, o kartais – ir salačiai. Tiesa, rekordinio dydžio pastarosios rūšies plėšrūnai vargu ar čia apsilankys, bet iki 1,5–1,8 kg dydžio salačių įmanoma tikėtis.

Kita vertus, salačių išpuoliai šiose vietose nėra pastovus reiškinys, jie gali staiga pasirodyti ir taip pat staiga dingti. Kaip ir sakiau, didžiausia tikimybė, kad taip nutiks yra tykus, nevėjuotas, šiltas pavakarys.

Jei orai pastovūs, įsivyrauja giedra, rytinės salačių medžioklės irgi labiau tikėtinos, o dieną jie čia atplauks, jei staiga keisis oras. Tarkim, lig šiol pūtęs pastovus stiprokas rytų vėjas pasisuks į švelnesnį, ne tokį stiprų vakarį, dangų aptrauks debesys.

Bet, mano galva, pagrindinė priežastis, kodėl salačiai čia neturi pastovaus mitybinio grafiko, kas šiaip jau būdinga šioms žuvims, yra ne tiek orai, kiek pačios žūklavietės. Juk nedidelės seklios (čia gylis vargu ar siekia daugiau nei 1,2 m) įlankėlės vos pakilus vandeniui gali tapti tik gilesne priekrantės tiesiąja, o upei truputėlį nusekus, bus nebe įlankos, tačiau tik nedidelis kranto išgaubimas, kur tekės tolygi srovė. Faktas, kad šiais atvejais visas lig tol buvęs mailius bazuosis kitur, tad ir plėšrūnams čia nebus ką veikti.

Kitas dalykas, ką jau minėjau, salačiai dar tik ieško pastovesnių maitimviečių, šios vietos, galima sakyti, yra laikinos, ką nors užkąsti pakeliui į pastovesnius medžioklės plotus.

Mažos blizgės – puikus pasirinkimas

Mažas tokių žūklaviečių gylis ir plotas, taip pat nepastovi tėkmė sąlygoja ir masalų pasirinkimą. Tai gali būti arba smulkios upėtakinės vartiklės, arba maži tvičingavimui skirti vobleriai, apie juos pakalbėsiu vėliau ir plačiau. Kodėl būtent tokie viliokliai?

Įprastiniai vobleriai, kurie dirba juos traukiant tolygiai, dėl srovių kaitos, o nedideliame plote kinta tų tėkmių ir kryptis, ir stiprumas, išsimuš iš ritmo, žais ne taip viliojančiai, kai kurie netgi visiškai praras sau būdingą animaciją. Tas pats atsitiks ir su sukriukėmis. Didesnėms vartiklėms čia elementariai neužtenka erdvės, be to ir gylis yra menkas. O ką jau kalbėti apie panašumą į potencialias plėšrūnių aukas, turint omenyje šių vilioklių gabaritus...

Mažos, bet, palyginti su savo dydžiu, sunkios (į masės faktorių siūlyčiau atkreipti dėmesį) vartiklės neišsimuš iš žaidimo ritmo, jų praktiškai neveiks staigūs srovių pokyčiai. Ir galima traukti jas galima palyginti lėtai, net neatsižvelgiant, kad čia yra gana seklu, taip išlaikant masalus ilgesnį laiką viename nedideliame plote. Juk šie viliokliai pagaminti žūklavimui nedidelėse upėse ar upeliuose, taip pat tvenkiniuose, siekiant ką tik pabrėžto efekto.

Todėl pasirinkus tokias blizges, kaip Lucky John AYU, Lucky John EOS, Lucky John Juna galima rezultatyviai nedidelėse įlankose paspiningauti. Atkreipkite dėmesį į vartiklių formas – blizgės turi siauresnę priekinę dalį ir praplatėjusią galinę, yra tipinio šaukšto formos. Būtent tokias mažiausiai veiks besikeičianti tėkmė ir jos žais ritmingai, kas pageidautina tokio tipo masalams.

Blizgių spalvinės variacijos gali būti įvairios, nors salačiams labiau patiks natūralaus metalo blizgesio ir visiškai balti, balti su juodais, rudais, melsvais spalviniais intarpais arba melsvi, mėlyni šitokio tipo masalai. Pasitaiko, kad salačiai tokiose vietose griebia ir cikadas. Galbūt aš pernelyg smulkias siūlau, bet jas dažniausiai čiumpa mažesnių gabaritų plėšrūnai. Tačiau šie masalai praktiškai visada išprovokuoja ešerius. Tačiau straipsnis juk ne apie juos.

Ne visi vobleriai patiks salačiams

Paprastai tvičingavimo fanai žuvauja gana dideliais masalais. Bent jau sąlyginai dideliais, jei lyginsime su visais vobleriais, kuriuos naudoja bendra spiningautojų masė. Tipiniai tvičinginiai modeliai dažniausiai prasideda nuo 7 cm, nors daugumą tų masalų sudaro dar didesni viliokliai.

Tačiau nereikia galvoti, jog tik tokių gabaritų modeliai yra geriausi tvičingavimo būdu gaudyti plėšriąsias žuvis. Taip, žinoma, jie puikūs viliojant lydekas, sterkus, ypač kada taikaisi nutverti trofėjinį laimikį, labai gerai pasiteisina ežeruose, tvenkiniuose, taip pat bet kokio tipo vandens telkiniuose gundant net ir minėtus salačius, visgi pastaruoju atveju yra kibesni rudenį arba žiemą.

Jokiu būdu nereikia ką tik išsakytų minčių laikyti kažkokia taisykle, ne, bet pažiūrėjus į naudojamų masalų asortimentą, susumavus laimikius ir atsižvelgus į metų laikus, panašias išvadas galimą būtų padaryti.

Yra gana daug mažų voblerių, kurie tinka tvičingavimui, bet jie naudojami daug rečiau, nes tokių modelių dydis tarsi neįsipaišo į bendrus tvičingavimo rėmus. Kita vertus, jie rečiau naudojami dar ir todėl, kad šiais masalais dažniau gaudomi ešeriai, šapalai ir salačiai, o tokiems plėšrūnams, regis, yra ir kitų gal net labiau kibesnių voblerių, juos galima gal net ir sėkmingiau vilioti ne tvičingavimo būdu.

Bet tuo minėtu salačių nekibos periodu, kaip tik nedideli tvičinginiai modeliai yra tai, kas gali visgi padėti išjudinti pasyvius plėšrūnus. Dabar net gana stambūs salačiai nevengs griebti 4–5 cm dydžio ištęstų į ilgį voblerių, jei jais spiningausime tvičinguodami.

Visiškai kitaip nei nupasakotos blizgės dirbs nedideli tvičinginiai arba nespecializuoti ir turintys savo žaidimo braižą kai kurie minnow tipo vobleriai. Dabar aš kalbu apie tą tikrą tvičingavimą, kurio esmė – įvairaus stiprumo ir ritmo masalo patrūkčiojimai. Naudojant šiuos vilioklius teks daryti daugiau užmetimų nei įprasta tvičinguojant, voblerius mesime netoli, nes gaudysime mažose įlankėlėse, masalų judesiai turės būti staigūs, akcentuoti, bet nelabai stiprūs.

Sakyčiau, kad turėtume išgauti tankų šitokių voblerių judėjimą, kada jie smarkiai nenukrypsta nuo tiesiosios, ne itin keičia ir plaukimo horizontą – imituoti kažkas panašaus į besistengiančias srovėje tarp dugno ir vandens paviršiaus išsilaikyti aukšles.

Neilgu specialiai tvičingavimui skirtu nedidelio užmetimo svorio spiningu suteikti nedideliam vobleriui tokius judesius nesudėtinga, tai gali ir pradedantieji spiningautojai, gal masalo žaidimo apibūdinimas žodžiais skamba gerokai sudėtingiau nei yra iš tiesų. Suprantama, jei pasirinksite atitinkamus vilioklių modelius.

Kitaip nei žuvaujant mažomis vartiklėmis, vobleriai neturėtų būti labai sunkūs, nes masyvesnius masalus teks trūkčioti be menkiausių pauzių. Nors dabar net suabejoju – kartais salačiai nori būtent tokių ir taip judančių masalų. Todėl pirmąjį šios pastraipos sakinį palikime „su klaustuku“, juolab, kad sunkesni modeliai geriau dirba esant srovės nevienodumui. Tačiau labai lengvi gali išsimušti iš ritmo, nors juos įmanoma ilgiau išlaikyti viename vandens lygyje. 

Gal visgi atiduokime prioritetą konkretiems modeliams jų nesverdami ir nematuodami, kadangi kiekvienas masalas net ir tvičinguojant žais kitaip. Todėl jų net nevardysiu. Lengviausiai taip spiningauti su suspending tipo vobleriais, kurių panirimo gylis neviršija žūklavietės gylio.

Nors pamiklinus ranką galima puikiausiai apsieiti ir su plaukiančiais ar skęstančiais, ir, kaip minėjau, nebūtinai specializuotais tvičinginiais modeliais. Priminsiu, kad vietos, kurias nepasakojau yra specifinės, jose, jei ne galimybė pagauti salatį, vargu ar kas bandytų tvičinguoti.

Tai ne vieninteliai variantai ir toli gražu ne vienintelės vietos žvejoti tada, kai salačiai sunkiai kimba. Skaitykite kitus straipsnius ir sužinosite...

Romualdas Žilinskas