Kaip nešiotis spininginius masalus? Pirma dalis
Šiais laikais nemažai spiningautojų žvejoja... stacionariai. Aš nejuokauju, nes kaip kitaip pavadinsi tokį spiningavimą, kada žvejys stengiasi automobilį pastatyti kuo arčiau vandens ir nuo jo nutolsta ne toliau nei šimto metrų spinduliu. Patogu nerealiai, nes kone visi masalai, įvairios žvejybinės smulkmenos, jau nekalbant apie striukę ar kitus drabužius, lieka mašinoje – jei kas, galima čia pat pasiimti reikalingus daiktus.
Dėl to kita dalis žvejų tik laimi, nes su automobiliu ne visur iki vandens privažiuosi – vandens telkiniuose, kurie yra arčiau plento, kelio ar šunkelio, rastume idealiai „iššukuotų“ žūklaviečių, bet kitur aptiktume ir tokių vietų, kuriose apsilanko retas meškeriotojas.
Išimtis veikiausiai būtų upėtakių, kiršlių viliotojai, lašišų ir šlakių gundytojai. Jie nepatingi nueiti ir po keliolika kilometrų pievomis, krūmais apaugusiomis upelių ar upių pakrantėmis, bristi vandeniu, nors minėta tendencija jau ima ryškėti ir tarp lašišažuvių gaudytojų. Todėl tiems, kurie su savo auto priemone norėtų, jei galėtų, įvažiuoti net į vandenį, šio straipsnio toliau skaityti nerekomenduoju.
Ar reikia būti maksimalistu?
Tiesą sakant, aš irgi esu už komfortabilią žūklę. Juk puiku, kada po ranka yra viskas, ko gali prireikti žvejui. Bet šioje vietoje, o turiu omenyje tą „viską, ko gali prireikti“, kone kiekvieno spiningautojo nuomonės gali skirtis.
Berašydamas rašinį imu versti savo liemenės kišenes. Ir štai ką ten randu: kišeninis šveicariškas peiliukas, kuriame įmontuotos žirklės, replės, atsuktuvas ir panašiai, specialios replės kabliukams išimti, kompaktiškas žuvies žiodiklis, „metras“ žuvies ilgiui matuoti (tokius naudoja siuvėjai, įdėtas į mažą dėžutę), adata valui painioti, privyniotas valo atsarginis ritės būgnelis, suktukai, segtukai, pavadėliai, didinantys akiniai dėkle (deja, tačiau rega jau menksta). Kadangi esu blogo įpročio vergas, be cigarečių ir žiebtuvėlio irgi neapsieisiu.
Ak, taip, dar mažytis, bet galingas (todėl kainuoja nepigiai) kariškas žibintuvėlis, nes niekada negaliu garantuoti, jog nešaus į galvą pažuvauti tamsoje. Jei tam tvirtai apsispręsiu, pasiimsiu ant galvos tvirtinamą žibintuvėlį, o minėtas bus kaip atsarginis. Galiu pasakyti iš praktikos, kad kartais to tikrai prireikia.
Išvardijau, ką nešuosi bet kada, tebūnie eisiu žuvauti porai valandų. Nors derėtų dar pridėti buteliuką vandens ir, suprantama, telefoną, buto ir (ar) mašinos raktus. Jeigu saulėta – turėsiu akinius nuo saulės. Jei išsiruošiu spiningauti pusdieniui ar ilgiau, tuomet veikiausiai imsiu ir „mini“ vaistinėlę, kurią sudaro pleistras, marlės gabaliukas, mažytis jodo buteliukas, porą tablečių nuo skausmo.
Gal kas nors ir šaiposi iš tokio kiekio „reikalingų“ daiktų, tačiau esu maksimalistas ir man gali sugadinti nuotaiką smulkmena, tarkim, neturiu tinkamo dydžio karabino ar suktuko. Todėl juos pasiimu įvairius, pavadėlius – irgi kelių diametrų. Dauguma žvejų taip nesielgia, bet aš juk sakiau – kiekvienam savo. Kita vertus, gal yra ir tokių spiningautojų, kurių kišenių turinys bus dar gausesnis, gal kas nors nešiojasi kokį talismaną ar mylimosios nuotrauką.
Mano ir talismanas, ir mylimoji yra fotoaparatas. Su objektyvu ir neperšlampamu dėklu jis sveria tik porą kilogramų. Regis, nedaug. Tačiau ilgiau pavaikščiojus, norisi niekada neturėti laimės ir niekada nieko nemylėti – kyla nenumaldomas noras trenkti jį į krūmus. Fotoaparatus šiais laikais atstoja išmanieji telefonai, tad šitos bėdos kiti meškeriotojai neturi.
Tačiau tai yra tikrai ne viskas ir garantuoju, kad nė vienas žvejys neina žuvauti tik su vienu masalu. Kas kiek vilioklių ima į žūklę, priklausys nuo gaudomų žuvų rūšių, spiningavimo būdo, planuojamo praleisti prie vandens laiko ir meškeriotojo charakterio. Kažkuris spiningautojas pasitenkins minimumu masalų, tačiau kitas nešis kuo daugiau. Aš, be abejonės, priklausau antrųjų kategorijai, dėl ko mane bičiuliai dažnai traukia per dantį: ar užmesi bent dešimtadalį masalų, kuriuos tempi į žūklė? Aišku, kad ne, duokdie, jei vandeniu suvilgysiu kas dešimtą.
Ir vėl kalbu rimtai, kadangi vakar prie upės praleidau penkias valandas, mėčiau gal dešimt ar dvylika voblerių. Tąsyk pakankamai daug, nes žuvys kibo prastai. Jei kibtų gerai, galbūt žuvaučiau su dviem ar trimis masalais. Buvau pasiėmęs penkias voblerių dėžutes, kur sudėta daugiau nei šimtas modelių. Tiesa, nedidelių, nes kitu atveju prireiktų dvigubai tiek dėžučių. Arba tektų imti labai dideles.
Kiek telpa kelnėse?
Kas liečia masalus, nesu toks vienintelis, žinau ne vieną žvejį, kuris jų irgi nešiojasi ne mažiau ar bent panašų kiekį. Nenoriu plėstis ir gilintis į žmonių psichologiją, tačiau man kai kurie viliokliai būna reikalingi dar ir testavimui.
Veikiausiai skaitote ir stebitės – o koks tada tas komfortabilumas žvejyboje, kur galima sukišti tiek daiktų, juk spiningaujant tenka nuolat judėti, vaikščioti? Na, taip, dar labai mėgstu ir braidžioti. Ir, galiu pasakyti, kad nors viso to išvardyto „gėrio“ ir masalų, kartu sudėjus, svoris dažnai būna nemenkas, tačiau visus minėtus daiktus nešuosi su savimi ir jie man netrukdo spiningauti.
Taip yra todėl, kad laikausi principo – kuo daugiau žvejo drabužiuose yra kišenių, tuo geriau. Jau sakiau, kad verčiau savo liemenės turinį. O joje – įvairių dydžių 9 išorinės ir 4 vidinės kišenės. Tai senas Hardy liemenės modelis, saulės išblukintas, bet vis dar patvarus. Tokių jau nebegamina. Turiu penkias liemenes įvairiems metų laikams, bet šita – universaliausia ir mėgstamiausia. Normalu, juk kiekvienas žvejys turi mėgstamą meškerę, mėgstamą masalą, mėgstamą striukę, kepurę ir net mėgsta labiausiai gaudyti kokias nors žuvis. Bet prie liemenių dar grįšiu, nes man tai opi tema.
Kadangi vakar braidžiojau, pridėkime dar ir dvi bridkelnių Norfin Pilot Stockingfoot 2 kišenes. Viena kišenė yra išorėje, o kita – viduje, bet ją galima irgi „išversti“ į išorę.
Jei būčiau nebraidžiojęs, garantuotai aučiausi kelnes, o ten – dar daugiau kišenių. Paprastai žūklavimui naudoju tokias kelnes, kuriose prisiūtos ant abiejų šlaunų išorinės kišenės. Beje, jos itin talpios ir tai labai patogu, nes gali įsidėti po vidutinio dydžio dėžutę su masalais. Tokias ir panašias siūlo Norfin, pavyzdys – Norfin Sigma ar Norfin Sigma Canvas Camo modeliai. Yra jose dar ir užpakalinės kišenės, bet į tas kišenes daug nesutalpinsi, nebent ploną piniginę ir tualetinio popieriaus metrą.
Apie bridkelnes rašiau ne sykį, bet žvejybinės kelnės taip ir liko pamirštos. Deja, gerų kelnių meškeriotojams (na, gal išskyrus minėtas ir dar kelias) aš pasigendu. Faktiškai jų yra daug, bet praktiškai, mano požiūriu, jos dažnai neatitinka žūklautojo reikalavimų. Vasarinės, kuomet ištisai šilta, giedra – taip, tos geros. Tačiau demisezoninės arba skirtos šiltajam metų laikui, kai lietinga ir po to staiga atvėsta – ne. O bėda tame, kad jos peršlampa. Be abejo, yra ir atsparių drėgmei, bet pastarosios bus arba be minėtų kišenių, arba jas užsitempęs sušusi, jei vėl oras sušils.
Taip pat pasigendu ir braidymo kelnių, kurios būtų iki juosmens. Tokios vasarą visai patogios, nes „kvėpuoja“, bet nugara nekaista, kaip yra su dauguma braidymo kelnių modelių. Juk mes retai kada brendame iki pažastų net ir Nemune, tokie modeliai būtų patogūs ir žuvaujantiems nedideliuose upeliuose. Aišku, čia tik mano nuomonė, bet juk straipsnis irgi ne Petro Petrausko rašytas.
Reikėtų pagirti Salmo, kad pasiūlė šortų žvejams. Aš pats per karščius neretai eidavau žuvauti, netgi brisdavau į vandenį su trumpomis kelnėmis. Na, tebūnie su pusiau trumpomis, nes dažniausiai tokiais atvejais maudavausi bridžus. Įsispiriu į gumines šlepetes ar kroksus ir pėdinu prie upės. Tik skirtumas tas, kad maniškiuose bridžuose būdavo daugiau kišenių ir jos užsegamos. Tačiau nebūtina į šių ar anksčiau minėtų kelnių kišenes grūsti anksčiau išvardytus daiktus, tam reikalui yra liemenės ir specialiai žvejams sukurti įvairiems daiktams dėklai, krepšiai ir panašūs dalykai.
Ant juosmens ar per petį?
Nežinau, ar įdėmiai žiūrite nuotraukas, kurios būna prie straipsnių, bet jei taip, nemanau, kad pro akis praslydo ant mano juosmens nuolat nešiojamas žvejybinis dėklas. Jų turiu du, tai skirtingi modeliai, abu su Salmo logotipais. Nebrangūs ir labai patogūs – kiekvienas toks dėklas talpina 3 arba 4, priklausomai nuo dydžio, dėžutes su masalais, dar gali įsidėti ir vandens buteliuką bei šiek tiek smulkmenų. Beje, tuos dėklus iš parduotuvių bematant „iššlavė“, dabar nebėra pirkti. Tačiau rastumėte panašų – Lucky John Waist juosmeninį žvejybinį dėklą.
Yra ir kitokio tipo dėklų, jie perpetiniai arba nešiojami ant krūtinės. Tačiau man tokie nelabai patinka. Jokiu būdu nesakau, kad jie prastesni už mėgstamus juosmeninius, kai kurie net talpesni. Tiesiog nepakenčiu, kuomet man spaudžia krūtinę, kada tenka daug vaikščioti, pakanka ir fotoaparato diržo.
Kita vertus, labai šiltą dieną po perpetiniais žvejybiniais dėklais labiau prakaituoja oda. Čia panašiai, kaip nešiojant kuprinę – bus šlapia marškinių nugara. Tačiau sudrėks, jei perpetiniai dėklai ir kuprinės pagamintos nežinia kur ir nežinia kieno, o jų kaina – kaip vieno voblerio. Kada perpetinis dėklas yra žinomos rimtos firmos, tuomet – kitas reikalas. Tarkim, dėklas Meiho Versus Sling, kuriame prie kūno besiglaudžianti diržo dalis padaryta iš tinklelinio audinio, ši medžiaga užtikrina oro cirkuliaciją.
Rastume kitokios konstrukcijos perpetinių dėklų, juos dažniausiai gamina Rapala. Tai seniai spiningautojams žinomas Rapala Sling ir naujesnis modelis Rapala Urban Sling. Irgi turiu abu, juos naudoju tuomet, kai einu džigauti arba kada tenka į žūklę neštis didesnius voblerius.
Tokių dėklų privalumas – telpa dvi didelės plastikinės dėžės, jos būna komplekte. Galima ir nusipirkti tokio pat dydžio dėžes, kokios yra sukomplektuotos su minėtais dėklais, į jas sudėti masalus ir nereikės kaskart iš naujo rankioti vilioklių – pakaks persidėti į dėklus kitas dėžes. Jos priklijuotos velcro juosta prie dėklo medžiagos iš vidaus. Kuomet dėklas atidaromas, dėžės tarsi būna padėtos ant stalo – jas irgi atsidarai, bet iš dėžių masalai neiškrenta. Tai labai praverčia žvejojant įsibridus.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas