Kaip išsirinkti tinkamiausią žiobriams meškerę
Patinka rašyti straipsnius „ant karštųjų“. Noriu pasakyti, kad rašyti ne iš atminties, kurioje lieka vis didesnės spragos, nes laikas bėga, o mes nejaunėjam, tačiau tada, kai keletą dienų žvejoji beveik be pertraukų tas pačias žuvis ir sėdi prie darbastalio su dar neišblėsusiais žūklės įspūdžiais. Ir tuomet, regis, paprasti, elementarūs visiems žinomi dalykai duoda peno pamąstymams.
Dabar pats žiobrių gaudymo įkarštis. Esu rašęs, kaip juos žvejoti plūdinėmis, esu pasakojęs, kaip šias žuvis žūklauti dugninėmis meškerėmis. Bet kai kurios temos taip ir liko nenagrinėtos.
Šįsyk kai kurie pamąstymai apie dugninę kaip įrankį, nes juk vis tiek didžioji dauguma meškeriotojų žiobrius žvejoja būtent šia įranga.
Dugninių margumynas ant kranto
Per žiobrių gaudymo piką nuėjęs prie upės pamatytum tiek visokių modifikacijų dugninių meškerių, kiek nerasi nė vienoje žūklės prekių parduotuvėje. Įdomiausia, kad vienas šalia kito susėdę žvejai neretai ant dvišakių atramėlių pasistatę visiškai skirtingo užmetimo svorio, ilgio meškerykočius. Apie jų kainas ir firmas nekalbu, čia gali būti už keliolika eurų įsigyta teleskopinio tipo meškerė, kuri skirta „visiems gyvenimo atvejams“ (manding, ji apskritai turi tik meškerės pavadinimą, tik tiek) ir šalia kibimo „laukia“ porą šimtų eurų kainuojanti prestižinė naujausio modelio dugninė.
Mano mėgstamas pasakymas, kad „einant žiobriams, jų pagauna visi“ tebegalioja, tačiau su tam tikra paklaida, kadangi aukščiau pateiktas pavyzdys gali gerokai pakoreguoti suviliotų žuvų skaičių. Dabar nesivadovausiu ta nuostata, kad patyręs žvejys net ir su žymiai prastesne dugnine „duos į kaulus“ firminius kotus turinčiam naujokui, o vietinis meškeriotojas praktiškai visada „nušluostys nosį“ atvykėliui.
Veikiausiai reikėtų pradėti nuo to, kad žiobrių gaudymą renkantis dugninę smarkiai koreguoja daugelis veiksnių, nes nėra universalaus koto tik šioms žuvims. Kaip, beje, nėra dugninės šapalams, karšiams, kuojoms ir pan. Juk žemaitis meškeriotojas, kuris šias žuvis vilioja Nemuno žemupio platumose tikrai nežuvaus su aukštaičio žvejo dugnine, kokia pastarasis gaudo žiobrius Šventosios sekliose sraunumose.
Nors gal palyginimas ir ne visai vykęs, kadangi daugiau ar mažiau panašaus tipo įrangą galima pritaikyti pakeitus dugninių viršūnėles, nes jos būna nevienodo jautrumo ir skirtos užmesti skirtingo svorio masalams. Čia ta minėta „visiems atvejams“ dugninė išsyk atkrenta. Gal labiau tiktų variantas, kai meškeriotojas žuvauja kur nors Neryje ties Kaunu, kada žiobriai kimba Neryje netoli kranto ties grįžtamąja, pakankamai ramia tėkme.
Todėl, kokią išsirinksite dugninę, priklausys nuo to, kaip toli mesite masalą, kokio stiprumo yra tėkmė ir koks žūklavietės gylis. Nors pastarasis veiksnys turbūt menkiausiai įtakos koto pasirinkimą, svarbiausi yra du pirmieji.
Kita vertus, netgi toje pačioje upėje, netgi toje pačioje upės atkarpoje gali būti skirtingų žiobrių žūklei tinkamų vietų, nes upės vandens lygis kinta ir šios žuvys galbūt šiandien plaukusios netoli krantų, ryt plauks visai šalia vagos. Suprantama, teks rinktis tam labiausiai tinkamus kotus. Tai mažiausiai galioja tiems „kraštutiniams“ variantams, kai žiobrius žvejai gaudo Nemuno žemupyje ir mažesnių upių aukštupiuose, labiausiai dėl įrangos pasirinkimo turi problemų šias žuvis Neryje gundantys meškeriotojai.
Žinoma, galima nusipirkti porą dugninių, kurios pritaikytos žūklavimui mažiau tekančiame vandenyje, yra jautresnės, menkesnio užmetimo svorio ir žuvauti atitinkamose Neries vietose. Tik bėda ta, jog žiobriai nesitaikys prie jūsų įrangos, jie galbūt kibs toliau nuo kranto, sraunesnėse vietose, kur gilu ir jūs tik gailiai dūsausite žiūrėdami, kaip kažkas smaginasi traukdamas žuvis, o jums nekimba.
Dvi pagrindinės dugninių variacijos
Iš viso to mano daugžodžiavimo galima daryti išvadą, kad net ir žiobrių žūklei reikėtų turėti bent dviejų tipų dugnines meškeres. Įskaičiavus tą faktą, kad komplektuose yra dar ir po dvi-tris skirtingas viršūnėles, jau gausis, kad esate visai neprastai pasiruošę sutikti migruojančius žiobrius. Kadangi žvejai juos gaudydami kaip taisyklė meta dvi dugnines, reikės pirkti keturis kotus – po du kiekvieno tipo.
Žvejojant žiobrius ten, kur tenka mesti masalus dideliu atstumu, o tėkmė pakankamai stipri, gylis nemažas, reikia ilgų ir gana galingų meškerių, kurių užmetimo svoris bent jau 120 g. Na, surf kotai čia netiks, kadangi žiobriai, deja, turi bjaurią manierą kitąsyk kibti gana atsargiai – atrodo, kad aukšlės ragauja masalą. Todėl su tokiu, o dar toli numetę vilioklį, vargu ar pajausite kibimą.
Kada žiobriai kimba labai godžiai, jie netgi gali patys pasikirsti ant kabliuko, bet tai visgi gana retas reiškinys, jie irgi tik nukąs masalą. Na, bet jei jau šios žuvys vilioklius ryja aktyviai, tai ir „krato“ dugnine labai išraiškingai...
Šiuo atveju dugninės ilgis yra gana svarbus akcentas. Ne tik todėl, kad su ilgesne toliau užmesite, bet dar ir dėl to, kad iš toli traukiant masalą, o ir žuvį, galima bus svarelį pakelti aukščiau nuo dugno ir taip išvengti nepageidaujamų kliuvinių – žolių, akmenų ir pan. Čia juk naudojami gramzdai masyvūs, jie maždaug 80–100 g, tad tik standus ir ilgas meškerykotis tokius atplėš nuo dugno.
Feeder tipo dugninės yra tik bendra nuoroda, kuri reiškia, kad šios meškerės tinkamos žuvauti su šėryklėlėmis. Turėkite omenyje, kad ant blanko nurodytas užmetimo svoris yra bendras, t. y. įskaitant ir šėryklėlės, o ne vien svarelio masę. Žinoma, gal to svarelio ir nenaudosite, bet gali būti sistemėlių, kuriose svarelis ir šėryklėlės tvirtinamos atskirai.
Bet kalba dabar apie žiobrius, kuriuos gaudant pakanka tik gramzdo. O šias meškeres paminėjau todėl, kad jos bene labiausiai tinka mano aprašytam atvejui.
Pavyzdžiui Feeder Concept Extra Heavy 180 yra 3,90 m ilgio, jos užmetimo svoris, kaip matote iš pavadinimo, iki 180 g. Man tai – idealus įrankis, kada reikia mesti sunkius svarelius toli nuo kranto, žyma „Distance“ parašyta ne veltui. Kita vertus, šios dugninės yra standžios, tad nelinks riestainiu, kai užmetę masalą įtempsite valą, o kibimą rodys tik pati viršūnėlė. Viršūnėlės yra trys ir tik viena iš jų atitinka nurodytą svorį, kitos bus lengvesnei užmetimo masei. Nors išties gal ne visai taip – viršūnėlės bus tiesiog jautresnės, tad galima įrankį pasikoreguoti pagal aplinkybes.
Galbūt kai kam atrodys didoka meškerės kaina, nes visgi perkant dvi tokias dugnines teks pakloti kone ketvirtadalį tūkstančio eurų. Bet tai bus ilgalaikė investicija ir tą dugninę galima kuo puikiausiai pritaikyti gaudant karšius, šapalus ir pan. Juk sakiau, kad nėra įrankių konkrečiai žuviai, bet yra meškerės atitinkamoms žūklės sąlygoms.
Aišku, ne visi gali sau leisti įsigyti brangesnes meškeres. O be to juk yra pradedančiųjų žvejų, kuriems tai gal netgi nenaudinga – gal nepatiks tokia žūklė, gal apskritai pažuvaus tik vieną sezoną ir padės įrankius į kampą.
Kuomet žvejus gąsdina pavadinimai „heavy“, „ekstreme“ ir norisi lankstesnio, subtilesnio (jei tokios klasės dugninėms tinka toks žodis) įrankio, galima bandyti Feeder Concept Distance 130 meškerę, kurios užmetimo svoris 60–130 g, o ilgis net 4,20 m. Tai atitinka standartinės match tipo plūdinės meškerės ilgį, todėl jei dar ir pastatysite stačią ant atramėlių, gana didelė dalis valo bus mažiau veikiama tėkmės, kas leis mažesnės masės svarelius išlaikyti didesnėje tėkmėje.
Apskritai gaudant plonesniu valu galima išsiversti su lengvesniais gramzdais. Bet kitąsyk plonas valas nėra privalumas, kadangi tenka šveisti svarelį atsilošus ir gija gali trūkti. Nors, aišku, čia jau vėl kraštutinumai, didesnio diametro ir stipresnė gija leis apsidrausti, jei svarelis užstrigs tarp žolių, akmenų – išlupsite. Beje, su ilga meškere lengviau tai padarysite, kadangi traukimo kampas bus didesnis.
Kalbėjau apie žiobriams tinkamą įrangą, kai žuvaujama metant masalus toli, kada srovė stipri ir t. t. Dabar pažiūrim, ką galime pasirinkti tiems atvejams, kada šios žuvys plaukia netoli krantų ir tėkmė ten nėra smarki arba (ir) nereikia masalo mesti abiem rankomis.
Tai pakankamai dažnas atvejis žuvaujant Neryje, nes žiobriai irgi taupo jėgas, jie vengia upės vidurio, jei tik yra galimybė praplaukti sąlyginai ramesne vieta, kuri atitiktų šioms žuvims reikalingas aplinkos sąlygas.
O jos paprastos – žvyruotas dugnas ir ne visiška sekluma. Nieko tokio, jei žvyras maišysis su moliu, smėliu, bus kažkiek dumblo nuosėdų, tačiau ieškoti žiobrių plačiuose stambesnių akmenų plotuose – bergždžias darbas. Nors dalis žvejų mano kitaip... Nepainiokite pavienių akmenų nuo akmenynų!
Taigi, žuvaujant tokiose vietose, ilga dugninė veikiau bus minusas nei pliusas. Visų pirma ji nepatogi, užims ant kranto daug vietos, statesnis krantas, kuris bus už nugaros, medžiai, trukdys laisviau užmesti masalą. Dabar reikėtų apie 3,20 m ilgio meškerės. Ir užmetimo svoris geriausias iki 100 g.
Apie picker tipo dugnines nekalbu, nes visgi tėkmė bus joms per smarki ir ramiausioje „žiobrinėje“ vietoje, o ir svarelis naudojamas nuo 30–40 g. Nors gali būti ir dvigubai sunkesnis, čia tuomet, kai metama netoli, bet tėkmė visgi greitoka. Paprastai panašiomis sąlygomis gramzdo masės vidurkis yra 50–60 g. Kalbu iš praktikos, apibendrintai.
Šiuos reikalavimus atitiktų Salmo Diamond Feeder 90, dugninės ilgis – 3,30 m. Akcija vidutiniškai greita, todėl netoli užmestas masalas nelenks meškerės, bet tik pačią viršūnę, kada pastatysime dugninę ant stovelio. Kadangi valo atkarpa vandenyje nedidelė – kibdama žuvis jaučia didesnį pasipriešinimą, ypač, jei pavadėlis yra trumpas. Bet tai kompensuos būtent lankstesnė meškerė, ne vien jos viršūnėlė.
Pakirstą žuvį nereikės traukti iš toli, tad nieko tokio, jei ji bus sunkiau suvaldoma, nes dugninė lankstesnė. O ir žiobris – juk ne 3 kg šapalas, nereikės ilgai varginti.
Aš čia paminėjau tik keletą dugninių, jų yra gerokai daugiau. Kadangi mano darbas dar ir susijęs su įrankių išbandymu, tačiau visų niekada neišbandysiu, rekomenduoju tai, ką žinau.
Na, o kada geriau žiobrių ieškoti toli nuo kranto, kada arčiau ir apie kitas šių žuvų žūklės subtilybes skaitykite kituose straipsniuose – medžiaga nuolat pildoma, straipsniai vis rašomi...
Romualdas Žilinskas
