Kaip išsirinkti pavadėlį
Kad plonesnis pavadėlis geriau nei storesnis, nes mažiau kelia įtarimo žuvims, veikiausiai žino net pradedantys žvejai. Ta taisyklė tinka bet kuriam žūklės būdui.
Kita taisyklė byloja, kad pavadėlis turėtų būti silpnesnis nei pagrindinis valas, nes kitu atveju pastarasis, kuomet masalas užklius už šiekšto arba užkibs labai stambi ir stipri žuvis, gali nutrūkti kur pakliuvo.
Apie tąsumą, minkštumą ir „atmintį“
Tačiau žvejybinė teorija ir praktika kartais prasilenkia, o pastarojoje taisyklėje, kuomet spiningauji arba velkiauji, taip nutinka neretai. Jau vien tai, kad spiningautojai apsaugai nuo lydekų dantų naudoja metalinius pavadėlius, daug ką pasako – toks pasaitėlis beveik visada bus tvirtesnis už pagrindinę giją, net jei ji yra pinta ir pakankamai stora.
Nors jau rašiau straipsnį apie įvairius valus, bet jame nepaminėjau, kaip valo stiprumas nustatomas. Jį gamintojai matuoja tempdami 1 m gijos atkarpą ir paskaičiuodami, kokią svorio apkrovą išlaiko. Todėl natūralu, kad bet koks pavadėlis, jei jis yra trumpesnis nei 1 m, gali būti silpnesnis nei nurodytas gamintojų valo stiprumas.
O tokio ilgio pavadėlius mes dažniausiai ir naudojame. Nors, aišku, ne visada, jie gali būti ilgesni nei vienas metras, pavyzdžiui, žuvaujant dugnine meškere.
Pintos gijos nėra labai tamprios, galima sakyti, kad jos apskritai netįsta, bent jau nedidelės tokio tokios rūšies valo atkarpos. Patys tąsiausi yra monofilamentiniai valai ir šioje vietoje jie turi tam tikrą pranašumą, kai juos tenka naudoti pavadėliams. Tąsus pavadėlis amortizuoja ir todėl juo galima traukti stambesnę žuvį nei atlaiko valas, nebijant, kad pasaitėlis nutrūks.
Kita vertus, monofilamentiniai valai išsitąso, todėl po kovos su stambiu laimikiu rekomenduočiau pavadėlį pakeisti, nes jis jau neteko buvusio savo tvirtumo, tąsumo, paprasčiausiai susilpnėjo. Fluorokarbonas taip pat tįsta, bet ne taip smarkiai.
Naudojant monofilamentinius, fluorokarboninius ar pintus pavadėlius, pageidautina, kad jie būtų minkštesni. Beje, tąsumas ir minkštumas yra skirtingos sąvokos. Todėl minkštas pavadėlis nebūtinai gali būti tąsus, kaip tąsus nebūtinai gali būti minkštas, nors paprastai tąsūs valai (bent jau monofilamentiniai) ir būna minkštesni. Bet darsyk pabrėšiu – ne visada, o tik dažniausiai.
Minkšti valai žymimi soft sąvoka, bet paprastai ši žyma taikoma fluorokarboniniams arba monofilomentiniams valams. Kodėl pavadėliams naudojami minkštesni valai?
Nes jie mažiau juntami žuvims, kuomet žvynuotosios bando ragauti masalus. Taip yra gaudant dugnine arba plūdine.
Spiningaujant minkštas valas irgi turi panašų privalumą, kadangi traukiamas dirbtinis masalas gali judėti laisviau, jį mažiau varžo pasaitėlis. Visgi spiningavime gali būti reikalingi netgi labai kieti, standūs pavadėliai, bet apie tai vėliau.
Minkšti monofilamentiniai valai dažniausiai būna pagaminti taip, kad menkai garankščiuojasi. Jei taip atsitinka, juos galima paprasčiausiai patampyti, prabraukti suspaudus pirštais (tarp nykščio ir rodomojo piršto) ir jie išsilygina.
Jei ne, mes sakome, kad toks valas turi „atmintį“. Tas, kuris jos neturi yra geresnis pavadėliams, nes pastarieji būtent dažniau ir garankščiuojasi, kadangi gali susisukti srovėje, juos neatsargiai tąsome išiminėdami kabliukus žuvims iš gerklės ir panašiai.
„Senatvė“ ir mazgai – rizikos faktoriai
Valas, nesvarbu kokios rūšies jis bebūtų, nors galbūt tai labiausiai liečia monofilamentines ir pintas gijas, dažnai dengiamas įvairiomis slidinančiomis, nuo UV apsaugančiomis ir valo „ilgaamžiškumą“ padidinančiomis medžiagomis. Tokie valai būna ir brangesni, tai natūralu.
Viskas čia būtų gerai, tačiau panašūs dengimai turi kai kurių trūkumų, nors jie pasireiškia tik monofilamentinėms gijoms. Bent jau aš kitos rūšies valuose tų trūkumų neįžvelgiau, pintukams tai tikrai nekenkia, sakyčiau, kad net priešingai.
Kalbu visų pirma apie monofilamentinės gijos „senėjimą“. Skamba veikiausiai keistai, bet tai yra faktas, kadangi seniai pagaminta net ir nenaudota gija... tampa silpnesnė. Kodėl taip nutinka aš nežinau, čia jau reikėtų būti chemiku ir gilintis į monofilamentinio valo gamybos technologijas.
Deja, bet greičiausiai „pasensta“ būtent tais minėtais slydimą ar apsaugą didinančiais chemikalais apdorotas valas. Ir apskritai jis būna dažniau silpnesnis nei stipresnis už pigų ir „gryną“ monofilamentinį valą. Galbūt pigesnės gijos nėra vienodo diametro pjūvyje per visą savo ilgį, gal jos ne tokios apvalios ir daug mažiau slidžios, kas neigiamai atsiliepia užmetimo nuotoliui, tačiau visumoje yra tvirtesnės.
Bent jau taip buvo prieš kokius penkiolika metų, tai galiu garantuoti. Dabar technologijos yra pažangesnės, tad nuo panašių išvadų susilaikysiu. Galiu nebent pasakyti, jog ant valo ritinėlio vargu ar rasite gamybos datą, galiojimo laiką, čia jums ne pieno pakelis ar batonas, todėl apsidrausti vargu ar pavyks. Nebent parduotuvėje bandykite patampyti valą ir daugmaž pajausite ar jis išties toks tvirtas, kaip rašo gamintojai.
Anksčiau, kuomet dar dirbau žurnale Žūklė, mes specialiai esame užsakę kai kurių monofilamentinių valų patikrinimą lengvosios pramonės laboratorijoje, kurioje buvo prietaisai fiksuojantys apkrovas siūlų (ir valo) tempimo metu.
Didelei nuostabai, tie brangesni ir įvairiai „pagerinti“ valai neatitiko tikrųjų nuorodų ant ritinėlių, jie buvo silpnesni. O kai kurie pigūs netgi stipresni nei nurodyta.
Kita vertus, dauguma pigių valų buvo didesnio diametro nei deklaruojama. Tai reiškia, kad gamintojai tokiu būdu bandydavo padidinti jų tvirtumą. Deja, kartais taip yra ir dabar.
Neseniai pirkau monofilamentinio valo būtent pavadėliams. Ant ritinėlių buvo nurodytas svoris, kuris buvo beveik du sykius didesnis nei įprasta visiems kitiems tokio paties diametro valams. Firma tikrai girdėta, jos neminėsiu, garantuoju, kad devyni iš dešimties meškeriotojų ją žino. Technologinis stebuklas?
Nieko panašaus – šiek tiek „pastorintas“, šiek tiek pameluota ir sumoje gavosi nerealiai tvirtas valas. Nors, reikia pasakyti, kad jis iš tiesų yra pakankamai stiprus net jei ir turėsime omenyje, kad neatitinka savo tikrojo diametro, o tai matyti net plika akimi.
Dar vienas faktas, kurio niekas nemini – fluorokarboninės gijos, kaip ir pinti valai lygiai taip pat „sėkmingai“ gali būti „pastorintos“.
Grįžtant prie tų laboratorinių tyrimų reikėtų pasakyti, kad mes išbandėme realaus diametro valus, taip pat žiūrėjome, kaip jie laiko apkrovas mazgų surišimo vietose. Čia negaliu daryti bendresnių išvadų remiantis kainomis, „dengimu“, kietumu ar tąsumu, nes toje pozicijoje skirtingų gamintojų valai labai smarkiai skyrėsi.
Kai kurie jų surišti paprastu „šunmazgiu“ prarasdavo iki 60 proc. (!) savo tvirtumo, kiti išlaikydavo ir daugiau nei 20 proc. nurodyto svorio. Bet visi be išimties susilpnėdavo. Todėl mazgų surišimo vietose, o jei jau kalbu apie pavadėlius, ten, kur pasaitėliai pririšami prie pagrindinio valo, jie dažniausiai ir nutrūksta.
Bet ne visada, kadangi pasaitėlis gali būti pažeidžiamas bežūklaujant, kas irgi nutinka, taip pat trūksta ten, kur yra surištas su kabliuku. Todėl turėčiau perspėti tuos žvejus, kurie tingi pasikeisti pavadėlius – jei ant pavadėlio yra mazgelis, kuris „susiriša pats“ bežuvaujant, būtinai tokį pavadėlį pakeiskite.
Perdėtos fluorokarbono galimybės?
Paradoksalu, tačiau spiningaujant kartais reikia kaip tik storo, standaus pavadėlio (netgi nelanksčios vielos atkarpos), nes kitu atveju masalas žais prastai arba, ką jau minėjau, jo kabliukai užsimes už valo. Suprantama, kad dabar kalbu apie tvičingavimą, gaudymą įvairiais dirbtiniais paviršiniais masalais, kuriems judesius suteikia pats žvejys juos trūkčiodamas.
Dabar išpopuliarėjęs fluorokarbonas labai dažnai naudojamas pavadėliams tiek gaudant plūdinėmis, dugninėmis meškerėmis, tiek ir spiningaujant.
Pirmais dviem atvejais jis pasirenkamas kaip monofilamentinių pavadėlių pakaitalas, nes yra mažiau regimas vandenyje. Visgi toji „neregimybė“ mažėja sulig kiekviena milimetro dalimi ir vargu ar fluorokarbonas, kurio diametras viršija 0,25 mm šiuo atžvilgiu skiriasi nuo skaidraus monofilamentinio valo.
Tai svarbu žinoti dugnininkams ir plūdininkams, nes tokio pat storio šiedu valai gali skirtis savo išlaikymo svoriu. Fluorokarbonas paprastai yra apie 20 proc. silpnesnis už šiuolaikinius monofilamentinius valus, mazgų surišimo vietose laiko irgi prasčiau. Ir yra slidesnis, tad ne visi mazgai, kurie taikomi rišant monofilamentinį valą, jam tinka. Aišku, tiek vienos rūšies, tiek kitos rūšies gijos gali būti įvairios, čia jau reikėtų nagrinėti atskirus gamintojus, aš kalbu apskritai.
Tačiau fluorokarbininės gijos atsparesnės už monofilamentines plėšrūnų dantims, įvairiems aštriems dugno kliuviniams. Tuo pasinaudoja spiningautojai ir dabar retai kuris jų naudoja iš metalo gamintus pavadėlius.
Manding, kad fluorokarbono „viršenybė“ prieš metalą yra pernelyg išpūsta, tai reklamų padariniai. Aš, atvirai pasakius, irgi dabar dažniausiai spiningauju su fluorokarboniniais pavadėliais, bet tikrai „nenurašau“ ir metalinių.
Kuomet gaudai plona pinta gija ir riši taip pat ploną fluorokarboninį pasaitėlį, galimybė, kad lydeka jo nenukąs yra praktiškai lygi nuliui. Pasak daugumos žvejų, 0,35 diametro fluorokarbonas jau neįkandamas lydekai.
Argi? Manding, kad stambį plėšrūnė tokį „nukirps“ savo dantimis, jai reikia bent 0,40 mm storio pavadėlio. Na, gerai, tegul bus 0,35 mm pasaitėlis. O kaip jis atrodys su 0,06 mm pintuku, nesunku įsivaizduoti. Juolab, kad toks pavadėlis varžys mažo voblerio judesius.
Jei naudojame plonesnį pavadėlį – suprantu, tai tam, kad atsargūs šapalai, salačiai nematytų prie masalo pririšto valo. Bet jei apsaugai nuo lydekos, tuomet kodėl ne plonytį, tarkim, volframinį ar supintą iš smulkių gijų iš kokio nors kito metalo gamintą pavadėlį, juk storas fluorokarbonas jau yra matomas vandenyje?
Čia tokie mano pasvarstymai, galite su tuo sutikti, galite nesutikti. Tik galiu pasakyti pavyzdį, jog su pačiais ploniausiais voframiniais pavadėliais be problemų gaudydavau ešerius, meknes, šapalus skaidriame vandenyje nulinio dydžio sukriukėmis ir pusantro centimetro dydžio guminukais. Įsivaizduokite, kad tokio pavadėlio man nenukando 12 kg lydeka.
Pradėjęs kalbėti apie plonų ir storų pavadėlių privalumus bei trūkumus, nepaminėjau svarbiausio dalyko, kuris dažniausiai ir nulemia valo diametro pasirinkimą. Suprantama, kad tai yra gijos išlaikymo svoris, kadangi storesnė bus visada tvirtesnė už plonesnę.
Reziumuodamas straipsnį, siūlau atsižvelgti ir į kitus faktorius, kurie lemia pavadėlių pasirinkimą. Gal ne visus išvardijau, o mano nuomonė nėra jau tokia „nepajudinama“, nes kiti žvejai galvoja kitaip.
Romualdas Žilinskas
