Kaip ant kabliuko užmauti uodo trūklio lervas
Kada kone visą sausį ir prasidėjus vasariui lietuviška žiema panaši į liūčių sezoną Kambodžoje, tautietis žvejys gali tik spėlioti, kas nutiks po mėnesio ar dviejų – dar užlips ant ledo meškerioti ešeriukų, ar jau teks eiti prie upės ir laukti atplaukiančių pirmųjų žiobrių. Aš čia kalbu apie populiarųjį žuvų gaudymą, nes faktiškai ešerius galima taip pat sėkmingai žūklauti atvirame vandenyje, kaip ir žiobrius vilioti iš po ledo.
Bet kokiu atveju tiek žiemą, tiek pavasarį, jei žvejosime natūralios kilmės viliokliais, populiariausias masalas bus uodo trūklio lervos. Bent jau taip būdavo visada ligi šiol, nes kintant žūklės sąlygoms gal po kelerių metų irgi keisis prioritetiniai masalai, gal Lietuvoje šios rūšies uodai išnyks, nes kai vyksta tokie gamtiniai kataklizmai jau nenustebintų net ir tokie dalykai.
Labai tikiuosi, jog taip nenutiks, šiųmetė žiema dar nebus to prognozuojamo totalinio pasaulinio atšilimo pradžia ir jei ne šįmet, tai kitąmet ir dar daug žiemų iš eilės galėsime pasidžiaugti poledinės žūklės malonumais, o pavasarį akimis išlydėsime nuplaukiančias ledo lytis ir atidarysime atviro vandens sezoną.
Kadangi jau užsiminiau apie žiobrius, reikėtų pasakyti, kad pastarosios žuvys kimba ištisus metus be pertraukų, tačiau, kas man keista, dauguma meškeriotojų jas tikslingai gaudo pavasarį prieš nerštą, na, dar dalis poledinės žūklės mėgėjų meškerioja ir žiemos pabaigoje. Veikiausiai taip yra todėl, kad žiobriai tuo metu būna itin aktyvūs, ypač noriai maitinasi ir yra lengvai suviliojami.
Aš, tarkim, žiobrius pakankamai sėkmingai žuvauju ir rudenį plūdine arba dugnine meškere. Ir dažniausiai būtent vėlų rudenį, kuomet daugumos karpinių žuvų kibimas smarkiai silpsta. Dar daugiau – gaudau žiobrius dugnine meškere naktimis, nes kažkodėl tada šios žvynuotosios masalus ragauja geriausiai. Paradoksas, bet žiobrių pavasarį tamsoje niekas specialiai nežvejoja, nes jie tada beveik nereaguoja į vilioklius. Kodėl taip yra, man sunku atsakyti, reikės pasikonsultuoti su ichtiologais.
Aišku, galima galvoti, ką tik nori. Pavyzdžiui, galbūt rudenį kimba neišmigravę į jūrą ir likę mūsų upėse žiobriai dėl kažkokių priežasčių daugiau maitinasi naktimis. Tačiau tokia versija turi spragų. Juk dalis šių žuvų iš jūros atplaukia būtent tuo metu ir upių vidurupiuose, žemupiuose pasilieka žiemai, o į aukštupius kyla kartu su pavasariniais migrantais. Vėlgi kažkiek žiobrių apskritai į jūrą neišplaukia, tad dėl ko tada jie pavasarį nenori masalų ragauti naktį, jei tai daro rudenį? Aš dabar apie vietines populiacijas, kurios apskritai neturi jokių galimybių pakliūti į jūrą, o tokių yra Kauno mariose ir Šešupėje, net nekalbu, nes čia vėl savi kibimo-nekibimo niuansai.
Apie žuvis užsiminiau tik todėl, kad straipsnis nebūtų pernelyg techninio pobūdžio, nes išties galvojau rašyti apie uodo trūklio lervas. Tiksliau – kaip geriausiai užmauti ant kabliuko tuos kirminus, kad jie ilgą laiką būtų gyvi. Faktiškai – netgi neribotą laiką. Meškeriotojai nuolat susiduria su viena problema, kuomet žuvauja „matiliais“ – jie išbąla, ant kabliuko gana greitai lieka tik odelės, net jei žuvys ir nekimba. Normalu, nes viduje esantis raudonas trūklio lervų „kraujas“, kada jas perveri gyliu, anksčiau arba vėliau išbėga. Vėliau, jei naudoji itin plonos vielos mažus kabliukus ir veri lervas labai atsargiai ties jų „galvutėmis“.
Bet, kaip ir sakiau, galima užmauti trūkliukus nebūtinai perveriant kabliuku. Šis uodo lervų movimo būdas turi ir dar vieną privalumą – tiek žiemą, tiek pavasario rytais ar vakarais šąla rankos, grumba pirštai ir menkas malonumas smulkias lervutes nuolat keisti. Mano siūlomu atveju to prireiks gerokai rečiau, nes kitąsyk net ir pagavus žuvį (nebūtinai žiobrį ar ešerį) trūkliukai tebebus gyvi.
Išties tai jokia naujovė, ją dar žinojau daugiau nei prieš pusšimtį metų, kai tik pradėjau žvejoti. Ir vėl stebiuosi – žinoma seniai, bet naudojama retai. Net ir aš pats dažnai trūklio lervas veriu tiesiog jas pradurdamas. Mano siūlomas būdas itin patogus, kai reikia užverti visą kuokštą uodo lervų. Beje, šalimais ant kabliuko galima nerti ir musės lervą arba slieką, o taip užmauti „matiliai“ netrukdys.
Išsyk įspėju, kad nuotraukos darytos ne šįmet, bet žiobrių žūklėje pavasarį. Kita vertus, jokio skirtumo, jei aplinkui žalia, lygiai taip pat trūkliukai veriami ir žiemą. Ir ne vien ant paprastų kabliukų, bet ir ant avižėlių. Čia irgi nėra jokio skirtumo nėra.
Pirmiausiai reikėtų susirasti paprasčiausią paukščio, tarkim, žąsies, tuščiavidurę plunksną ir pasilikti tik jos spaiglį. Taip pat sėkmingai galima naudoti ir kietesnį plastikinį panašaus diametro vamzdelį. Nuotraukoje matote daugmaž kokiu kampu reikės spaiglį arba vamzdelį nupjauti.
Tačiau čia dar ne viskas – teks įsigyti ir plonų, geriausiai raudonų arba visiškai skaidrių gumelių. Jų diametras toks, kad du kartus apsukus tvirtai laikytųsi ant kabliuko, nesmuktų, kaip vėliau pamatysite, kartu su masalu, bet jo labai ir neveržtų.
Gumytės turėtų būti labai tamprios, nes reikės jas mauti ir ant to nupjauto spaiglio. Paprastai sumaunamos iš karto kelios, nors nuotraukoje matyti viena. O kelios – tam, kad esant aktyviam kibimui sutaupytume laiko.
Suprantama, kad uodo trūklio lervos visada geriau šviežios, didelės, čia parinktos itin kokybiškos, tą žiupsnelį trūkliukų ir mausime ant kabliuko.
Į spaiglio vidų sustumiame lervutes. Kaip tai daroma matosi nuotraukoje. Pakanka kokių 4–7 trūkliukų, jų kiekis priklauso nuo kabliuko dydžio, taip pat nuo žvejo ir žuvies norų.
Įgudus nesunku „matilius“ sudėti pirštais, galima sau pagelbėti ir sustumiant kirminus į vamzdelio vidų kokiu nors plonu pagaliuku, tarkim, dantų krapštuku, degtuku. Bet labai atsargiai – sutraiškysite.
Sustūmus į vamzdelio nupjovimą (lovelį) lervutes, ant jų atsargiai nusmaukiame gumelę maždaug ties vamzdelio nuopjovos ir lervų viduriu. Manding, visa tai, ką dabar pasakiau, gana aiškiai matote ir viršutinėje nuotraukoje.
Kabliukas kabinamas už gumelės iš priešingos plunksnos nuopjovos pusės. Žiūrėkite į nuotrauką ir suprasite, ką turiu omenyje.
Kad lervos tvirčiau laikytųsi ant kabliuko, gumelė kabliuko smaigaliu užgriebiama du kartus. Bet nebūtinai, galima ir vieną sykį.
Tačiau bet kokiu atveju kabliukas po to smaigaliu pasukamas į nupjautą spaiglio galą.
Staigiu, bet kartu ir atsargiu judesiu gumelė nusmaukiama ant išsikišusių iš vamzdelio kiaurymės lervų galų. Geriausiai „matilius“ sugrūsti į vidų maždaug iki kūnelio vidurio – idealus variantas, nes nuo kabliuko bus nukarę vienodo ilgio abu lervučių galai.
Matote? Gumelė prispaudė lervutes labai tvirtai, bet jų nesutraiškė.
Gavosi nuostabi trūkliukų puokštė, nors pats imk ir valgyk! Beje, gumelės beveik nesimato, ji nebaido žuvų, o lervos gyvos. Tik reikėtų rankas nusiplauti, nes jos truputį purvinos, prieš pozuojant kolegai, abu su bičiuliu dar ir sliekais tą dieną bandėm žuvauti. O sliekai, kaip žinote, būna juodžemyje.
Uodo trūklio lervas geriausiai laikyti specialiose iš putplasčio pagamintose dėžutėse. Kažkodėl trūkliukai plastikines nelabai „mėgsta“ ir jose greičiau nusigaluoja. O tos pigios baltos, kaip įprasta sakyti, padarytos iš „jūros putos“ dėžutės, būna pačios geriausios.
Dar vienas patarimas – ilgiau uodo trūklio lervos, nesvarbu bus žiema ar vasara, išliks šviežesnės, jei į dėžutės vidų įtiesite porą sluoksnių paprasčiausios medicininės marlės ir ją vos, vos sudrėkinsite. Kai labai šalta, tada marlė, nuolat atidarinėjant dėžutę, gali suledyti. Kita vertus, labai žemoje temperatūroje tas pats atsitiks ir su trūkliukais, todėl laikykite dėžutę kišenėje, o ne šalia eketės.
Net ir šitaip maunat uodo trūklio lervas, geresni bus plonavieliai kabliukai, kadangi masalas bet kokiu atveju yra smulkus, lengvas, tad tokie kabliukai mažiau baidys įtarias žuvis. Dabar apie avižėles nekalbu, jose kokie įtaisyti – nebepakeisi. Žvejojant tik kabliukais, jų spalva vaidina neantraeilį vaidmenį. Raudoni ir mėlyni bus patys geriausi. Patys prasčiausi – geltoni.
Žvejybinės firmos atkreipė dėmesį į šitokį uodo lervų nėrimo ant kabliuko būdą ir sureagavo, kaip gali reaguoti gamintojai bei prekybininkai.
Todėl firma Stonfo siūlo įvairiausių diametrų skaidrių silikoninių vamzdelių (kembrikų) rinkinį, tuos vamzdelius galima susikarpyti plonais žiedeliais ir turėsite pakankamai „gumelių“ uodo trūklio lervoms užmauti ant kabliuko mano aprašytuoju būdu. Įvairus silikoninių kembrikų diametras reikalingas tam, kad galima būtų naudoti vos vieną arba tuziną lervučių, juolab ir trūkliukai nebūna vienodo dydžio bei storio – išsirinksite pagal aplinkybes.
Beje, tuos pačius silikoninius vamzdelius galima užmauti ant kai kurių plūdžių kylių, kada reikia prispausti plūdes prie valo, žodžiu, geras daiktas niekada neprapuola.
Tačiau čia yra tas paprastasis arba senasis uodo trūklio lervų movimo variantas. Stonfo pagamino ir modernesnius žiedelius uodo trūklio lervoms, rinkinyje būna jau paruošti plonyčiai silikoniniai žiedeliai. Jie padaryti atskirai, karpyti nereikia, yra tarsi „sudvigubinti“, na, maždaug aštuoneto formos, kur žiedukas su labai siaura ertme skirtas užmauti ant kabliuko, o didesnis laiko pačias lervutes.
Tame patobulintame rinkinyje yra ir plastikinis lovelis (dėkliukas), į kurį panašiu principu, kaip ir nuotraukose, sudedami trūkliukai ir po to ant jo maunama gumelė. Tas silikoninis žiedelis lervutėms – jau nevienkartinis, galite naudoti daug kartų.
Tiesą sakant, aš pastarojo rinkinio taip ir neįsigijau, vis pamirštu, tik mačiau Salmo parduotuvėje. Tad kol kas maunu uodo trūklio lervas tuo ankstesniuoju aprašytu būdu arba tiesiog ant kabliuko. Bet tikrai rekomenduočiau, pačiam sau – irgi. Matyt, tikrai senstu – pirmieji sklerozės požymiai...
Romualdas Žilinskas
