Kada ešerys nusuka nosį
Rašyti žieminius straipsnius nuobodu bent jau dėl vienos priežasties – tokiu metų laiku gaudomų žuvų skaičius labai jau menkas. Paskaičiuokime – ešeriai užimtų didžiąją dalį laimikių, po to pagal eilę eitų kuojos, plakiai, karšiai.
Na, taip, dar plėšrūnės lydekos ir sterkai. Bet jų žūklės laikas tuojau baigsis, prasidės draudžiamasis priešnerštinis ir neršto laikotarpis. Vėgėlės... Tačiau šitų žuvų draudimas žūklei jau prasidėjęs.
Pūgžlių, aukšlių bei gružlių į tą sąrašą neįtraukiame, nes vargu ar tai dėmesio vertas laimikis, nors kada kitos žuvys visai nekimba, prasiblaškyti galima ir meškeriojant smulkmę. Kaip gana retai gaudomos žuvys būtų raudės. Po to sektų šapalai, žiobriai, tačiau pastarosios žvynuotosios sugundomos ten, kur yra tėkmė, o be to viduržiemį vargu ar jas sužvejosi. Tiesa, pamiršau Kuršių marių stintas ir ežerines stinteles, sykus.
O jei dar pridėsim karosą, lyną, nes šias žvynuotąsias mūsų meškeriotojai žiemą po truputį įgunda gaudyti, tuomet faktiškai išeis pilnas „komplektas“ – beveik nėra žuvų, kurios šalčiausiuoju metų laiku nekibtų.
Prisišnekėjau... Gaunasi vos ne dvi dešimtys žuvų rūšių. Visgi daugumos jų žvejyba, mūsų akimis, yra savotiška egzotika. Tad kaip bevartytum, vis tiek galiausiai teks grįžti prie penkių ar šešių žvynuotųjų, kur dominuos iki skausmo žinomas ešerys.
Kam reikia dar vieno masalo
Pasakoti apie meškeriotojų vargus viduržiemį, reiškia be reikalo gadinti popierių ir skaitytojo kantrybę, kadangi visi puikiai žino, jog žuvys tokiu metų laiku itin vangios. Net ir ešeriai, kuriuos gaudo ir dažniausiai pagauna visi, kas netingi. Betgi ešerys ešeriui nelygu, o be to dabar, kaip ir sakiau, net tas „degtukinis“ nusuka nosį nuo masalo.
Todėl, kaip minėjo savo straipsniuose Tomas Mykolaitis, nors eini blizgiauti, bet dėl „visa ko“ dar įsimeti į dėžę ir avižėlėms skirtą meškerytę, o taip pat tų masalų saują. Ir dažniausiai neprašauni, nes bent jau katinui pagauni atsargine įranga.
Nors aš darau taip ne visada. Tačiau mintis būna panaši – jei nekibs ant blizgės, tuomet ešerį suviliosiu kokiu nors papildomu masalu. Beje, nebūtinai avižėle, tačiau kabliuku, ant kurio užmauta spalvotų keraminių karoliukų, plastikinio kembrikų atraižų, užpilta kraujo plazmos (deficitinis dalykas) ir panašiai.
Visi šie papildomi masalai, o jų yra ir daugiau, bet apie tai – vėliau, dažniausiai taikomi prie vertikaliųjų blizgių, kadangi su švytuokle ne itin dera. O nelabai dera, kadangi horizontalioji blizgė juda horizontale ir panašūs priedai gali gerokai sumenkinti pagrindinio masalo kibumą – gadins jo animaciją.
Žinoma, tas pats nutiks ir žuvaujant su kai kurioms vertikaliosioms blizgėms, jei jos bus labai lengvos, jų žaidimas specifinis, tarkim, laisvai krisdamos nusklendžia toli į šalį. Geriausia, kuomet tokia blizgė turi nesmarkiai išreikšta savitą judėjimą, t. y. juda praktiškai kone vien vertikaliai, jos svorio centras būna apatinėje kūnelio dalyje, ji yra ne itin išlankstyta.
Na, bet pastarosios dvi nuostatos rišasi su pirmąja – jei vertikalioji blizgė pagaminta tokiu principu, faktas, kad ji ir turės atitinkamą animaciją.
Šis meškeriojimas pagrįstas vangių žuvų išerzinimu, stengimusi sukelti jų susidomėjimą, nes pagrindinis vilioklis atlieką būtent tokią funkciją. O papildomas masalas tuomet jau tampa tas, kuriuo meškeriojama, juo ir ištraukiam absoliuti dauguma žuvų. Nepaisant šios taktikos, vis tiek daugiausiai dėmesio skiriama pagrindinio masalo, mūsų atveju vertikaliosios blizgės, animacijai.
Reikėtų pasakyti, kad tokiomis dienomis, kuomet ešeriai visiškai ignoruoja pagrindinį masalą (juk nutinka taip, kad žuvys jį mielai griebia), neprastą efektą turi palijoms skirtų poledinių blizgučių naudojimas. Jos dažnai būna dažytos ryškia emale, kai kurios žaidžia kitaip nei mums įprastos vertikaliosios blizgės, tad dryžuotiems plėšrūnams tokie viliokliai sukelia begalinį smalsumą. Juk puikiai žinote tą ešerio charakterio bruožą...
Kita vertus, bet kokie du viliokliai turi būti suderinti. Esminis derinimo principas – kad papildomas masalas savo mase ar judesiais negadintų blizgės animacijos, o pats irgi savaip gundytų žuvis.
Du pagrindiniai variantai
Galimi du papildomų masalų tvirtinimo variantai – su pavadėliu ir pririštu arba užmautu ant pagrindinio valo. Antrajame variante papildomi viliokliai dažniau laisvai slankioja gija, rečiau yra pritvirtinti nejudomai, bet visada yra virš blizgės.
Pirmuoju atveju dažniausiai jie irgi yra aukščiau pagrindinio masalo, nors kitąsyk papildomus masalus galima bandyti pakabinti ant trumpos valo atkarpos žemiau vertikaliosios blizgės – tiesiog pakeisti jais ant žiedelių ar grandinėlės pritvirtintą kabliuką. Tačiau taip daroma labai retai, tad gal to net neverta aptarinėti, paminėjau vien tam, kad žinotumėt.
Pavadėlis paprastai rišamas iš tokio pat storio valo, kokia yra pagrindinė gija. Kalbu, suprantama, apie monofilamentinį valą. Pavadėlio ilgis nedidelis – vos 5–7 cm. Įtakos turi valo minkštumas, o jei gija labai standi, kas poledinėje žūklėje nebus kažkoks išimtinis reiškinys, tuomet pavadėlį geriau rišti iš minkštesnio valo. Aišku, galima ir plonesnį, bet tai vargu ar turės teigiamos įtakos kibimui (blogiau tikrai nebus), nes ir šiaip jau žiemą naudojamos gana plonos gijos net ir blizgiaujant.
Papildomam masalui galima naudoti įvairias muselininkų surištas museles, kabliukus, kurie aplieti kraujo plazma ar ant jų priverta įvairiaspalvių karoliukų. Tai jau minėjau, nepasakiau, kad visi kabliuko „papuošalai“, kitaip nei žuvaujant bemasalinėmis avižėlėmis, ant kurių kabliukų irgi veriami panašūs dalykai, tvirtai prispausti prie kabliuko gylio, neslankiojantys.
Beje, kaip ir gaudant avižėlėmis, turi reikšmę jų spalvos ir spalvų deriniai. Visgi vienareikšmiškai geriausias variantas yra įvairių atspalvių raudoni ir oranžiniai karoliukai. Aišku, būna, kad ešeriai užsimano, tarkim, juodų ar baltų su geltonais derinio, tačiau tai jau veikiau išimtiniai atvejai.
Muselės – kas kita. Jei kabliukai tarsi imituoja trūklio lervas ar kažkokius vandenyje gyvenančius kirminus, tai čia bus veikiau vabzdžių lervos, kurios gali būti bet kokių spalvų. Aišku, ne žydros ar salotinės (nors bala žino, kas ešeriui šaus į galvą), bet dažniausiai natūralių spalvų. Kartais geros ir su spindinčių siūlelių priedais, nes, kaip žinia, ešeriai neatsispiria blizgiems masalams.
Dar kitaip spalvine prasme jie vertina prie pavadėlio pririštas avižėles. Išsyk reikia pasakyti, kad bet kokios avižėlės netinka, kalbu tik apie labai lengvas. Ir tam reikalui rišu plastikines „stintines“. Jos neretai būna labai ryškios, fluorescuojančios, bet tai ešerių negąsdina. Geriausius variantus išsirenki bežūklaudamas, todėl reikėtų turėti nemažą įvairių papildomų masalų atsargą.
Visada geriausiai bus ant papildomo kabliuko, ant avižėlės kabliuko pamauta uodo trūklio lerva ar porą mažesnių lervučių. Tai faktas kaip blynas, tik tuomet jau mes žuvausime natūraliu masalu, kas kai kuriems meškeriotojams nepriimtina.
Galima naudoti pakaitalus, juk yra dirbtinių trūkliukų, kurie kitąsyk savo kibumu mažai kuo nusileidžia natūraliems. Tarkim, Lucky John Extra Blood Worm dirbtinės uodo trūklio lervos.
Tinka ir musių lervų imitacijos, vėlgi Lucky John siūlo jų sintetinius darinius, tai bus Lucky John Maggot Fluo. Jei „fluo“, reiškia ryškesnės nei tikri „dzikai“, bet, žinant, kokia po ledu tvyro tamsa, tai privalumas, o ne trūkumas.
Pavadėlį su papildomu masalu dažniausiai rišu žvejodamas sunkesnėmis vertikaliosiomis blizgutėmis. Nors nebūtinai, galima ir meškeriojant visai lengvomis, bet šitokioms dažniau taikau „bepavadėlinį“ variantą. Bet ir pastarąjį kartais mėginu derinti net pačioms masyviausioms blizgutėm. Žodžiu, galimybių yra begalė, svarbiausia, kad papildomas masalas apskritai būtų prasmingas.
Ant pagrindinio valo maunu arba rišu praktiškai visus jau minėtus smulkius papildomus masalus, išskyrus museles. Jos pasiteisina tik su pavadėliu.
Bene dažniausiai veriu ant valo avižėles. Galima naudoti nebūtinai plastikines, tačiau ir pagamintas iš įvairių metalų. Dėmesio – bet kurioms ant valo užmautoms avižėlėms reikalingas ilgesnis kabliukas, nes su visiškai trumpu bus daug „tuščių“ pakirtimų.
Vėlgi ant avižėlių kabliukų, taip pat ant „nuogų“ kabliukų galima nerti tiek tikras uodo trūklio lervas, tiek ir jų imitacijas.
Bene geriausia masalų kombinacija
Labai neblogas „dupletas“ gaunasi iš prieš porą sezonų mano atrasto naujo masalo ir paprasto kabliuko. Kadangi straipsnyje kalbu apie vertikaliąsias blizges, tai Lindy Wally Talker barškutį taip pat priskirčiau jų kategorijai. Nors kai kas veikiau sakys, kad šis vilioklis labiau panašus į bemasalinę avižėlę.
Galbūt ir taip, tačiau deriniams su kitais masalais naudoju didesnius ir sunkesnius Lindy Eally Talker modelius, jie sveria 7,1 g, tad vargu ar tokie primins avižėles.
Šis masalas visapusiškai tinka mano nupasakotai erzinimo taktikai, nes jo sukelti po vandeniu virpesiai išties gali prikelti net ir miegantį ešerį. Prie Lindy Wally Talker reikėtų derinti paprastą kabliuką (be pavadėlio!) su natūraliu ar dirbtiniu masalu, jį rišti nejudomai, kadangi žaidžiant su barškučiu reikalingas gana tankus virpinimas ir pauzės čia vargu ar turi kokią nors prasmę.
Nereikia manyti, jog blizgutės ar Lindy Wally Talker tik tam ir skirti – jokiu būdu. Tiesiog tomis dienomis, kai ešeriai užsiožiuoja, daug veiksmingesnis būna papildomas masalas. Bet kitąsyk jie čiumpa pagrindinius, tai jau minėjau. Dar kitą kartą būna „lygiosios“. Tada stambesni dryžuočiai puola blizgę arba barškutį, o smulkesni – papildomą vilioklį.
Apie papildomų masalų derinimą jau esu rašęs straipsnį anksčiau, tad daugiau gal nesiplėsiu.
Nors derėtų dar pasakyti, kad gaudant panašiomis masalų kombinacijomis praverčia ir sargelis, kai kurie blizgiautojai juos jau atprato naudoti. Geriau bus standesnis metalinis arba plastikinis. Šiais laikais galima nusipirkti labai jautrių meškerių polediniam blizgiavimui, tačiau jos skirtos aktyviam masalų animavimui. O žvejojant vangius ešerius, kurie dažniau čiumpa papildomus vilioklius, reikia daryti ilgas pauzes. Tuomet sargelis ir pravers...
Kai kurie blizgėmis gaudantys meškeriotojai naudoja tuos tipinius stintų žūklei skirtus sargelius, kurie pagaminti iš susuktos vielos. Nepeikiu, visai neblogas variantas, jei valas smarkiai neapšąla. Man labiau patinka ilgesni iš metalinių plokštelių, nes galima pasireguliuoti sargelių ilgį bežvejojant.
Ne visada, nes priklauso kokie bus abiejų masalų deriniai (juk ką tik kalbėjau apie Lindy Wally Talker), visgi dažnesni animavimo variantai, kuomet reikalingos ilgos pauzės. Tarkim, jei ant valo virš blizgutės bus laisvai slankiojantis kabliukas ar avižėlė, tada toks žaidimas tiesiog būtinas.
Romualdas Žilinskas
