Kad pagavus šapalą būtų galima pasakyti: „Oho!“. Žūklavietės
Šapalas mūsų žvejui – neretai pasitaikantis laimikis. Kas šias žuvis gaudo tikslingai, sugundo tikrai nemažų egzempliorių. Na, o atsitiktinai ant kabliuko pakliuvusios šios rūšies žvynuotosios dažniausiai būna smulkios ir vargu ar įtrauktos į „legaliųjų“ sąrašą. Priminsiu, kad pagal Mėgėjiškos žūklės taisykles galima imti šapalus, kurių dydis ne mažesnis nei 30 cm.
Reikia patikslinti, kad kalbu apie šių žuvų žūklę plūdine ar dugnine, nes žvejojant spiningu neūžaugos šapalai masalus griebia rečiau. Nors, aišku, viskas priklauso nuo siūlomo dirbtinio vilioklio dydžio. Kita vertus, šapalai išskirtiniai tuo, jog stambius šios rūšies egzempliorius galima labai sėkmingai gaudyti itin mažais vobleriais, sukriukėmis ir guminukais. Bet nenukrypsiu...
Šapalai pasiskirsto pagal dydį
Neretai pasitaiko, jog ir stambūs šapalų egzemplioriai užkimba atsitiktinai, bet tokiu atveju galimi du variantai: 1. Įrankiai būna pernelyg silpni, kad meškeriotojas pajėgtų susitvarkyti su žuvimi ir pastaroji nurovusi kabliuką pasprunka; 2. Įrankiai atitinka užkibusios žuvies kategoriją, bet dažniausiai užkimba vienas ar du atsitiktiniai šapalai.
O dabar pasvajokime apie tai, kad mūsų įsivaizduojami laimikiai, kurių svoris prasideda nuo kilogramo, kimba visą dieną ar bent jau dalį dienos, ir kiekvieną sykį, kai panyra plūdė arba virpteli dugninės viršūnėlė, žvejys įsitempia, nes žino, kad į jo užmestą masalą kėsinasi išimtinai tik stambus šapalas. Ir tai visai ne utopija, nes šios rūšies žuvys kai kuriose upės vietose dažniausiai pasiskirsto pagal dydžius – ten, kur plauko smulkūs šapaliukai retai pasitaiko stambių ir atvirkščiai.
Tiesa, ši taisyklė, kaip ir daugelis žūklėje pasitaikančių nerašytų taisyklių, turi išimčių. Taip pat nereti atvejai, kai toje geroje „šapalinėje“ vietoje puikiai kibusius rinktinius plačianugarius šapalus staiga pakeičia smulkesnieji jų broliai arba pastaruosius staiga išguja didieji. Mažesnėse mūsų upėse, kur šapalų yra dar gana daug, dažniau pasitaiko atvejų, kai vienoje vietoje būriuojasi įvairaus amžiaus ir pačių įvairiausių „kalibrų“ šapalai.
Šapalą priimta laikyti paviršiuje besimaitinančia žuvimi ir tai jau tapo žvejų pasąmonėje įsišaknijusiu įvaizdžiu. Tiesos tokiame teiginyje daug, nes iš tiesų šios žuvys mėgsta nedidelį gylį, paviršinius vandens sluoksnius, kur šiltuoju metų laiku maitinasi į vandenį įkritusiais vabzdžiai bei vaiko šiųmetį mailiuką. Taip pat jie mėgsta staiga pakilus vandeniui priartėti prie pat krantų, kur ties apsemtomis pakrančių žolėmis, krūmais randa ėdesio.
Tačiau nevertėtų į tokius šapalų pomėgius atsižvelgti be jokių išlygų, nes būtent tuomet, kai jie plauko vandens paviršiuje arba pusės metro atstumu nuo kranto taškosi vandenyje, šias žuvis suvilioti ir yra sunkiausiai. Nesakau, jog tai neįmanoma, tačiau tokiu atveju tenka iš esmės keisti meškeriojimo taktiką, netgi įrankius, masalus, kad būtų galima pasigirti pagavus didelį šapalą.
Bet tai jau būtų atskira tema, nes šapalų žūklė vabzdžiais ar mailiumi yra ne tai, ką noriu papasakoti šiame straipsniu cikle. Tęsdamas mintį, pasakysiu, jog šapalą galbūt nereikėtų vadinti paviršiuje besimaitinančia žuvimi, veikiau jį galima įvardyti kaip seklesnius vandenis mėgstančią žvynuotąją.
Ir netgi tai yra ne visai tikslu, kadangi šaltame vandenyje šapalai labai komfortiškai jaučiasi ir dideliame gylyje, kur gana aktyviai maitinasi. Be to šios žuvys, kaip reta, yra visaėdės, jas negalima vadinti nei taikiosiomis, nei plėšriosiomis, jos gali ryti dugno gyvūniją, mailių taip pat sėkmingai, kaip ir į vandenį pakliuvusius žiogus ar laumžirgius.
Mūsų upės gana dažnai (tai, suprantama, priklauso ir nuo konkretaus vandens telkinio) keičia vandens lygį, kai kurios jų net ir po nelabai smarkaus lietaus susidrumsčia, srovė pagreitėja. Bet visgi statistinės lietuviškos vasaros nepasižymi labai dideliu kritulių kiekiu ir vanduo upėse veikiau po truputį iki rudens krenta nei kyla.
To nepasakyčiau apie kuriuos nors konkrečius metus, nes yra buvę ir labai lietingų atskirų vasaros mėnesių, bet visumoje tuo metu vyrauja tendencija, kai vandens telkiniai senka. Beje, tie išimtiniai mėnesiai kaip niekada man būdavo prasti šapalų „derliumi“.
Šylant orui ir vandeniui, jau nuo gegužės pabaigos šapalai traukiasi į sraunumas ir seklumas. Galbūt nelabai logiška, nes seklumose vanduo yra aukštesnės temperatūros nei kur nors vagoje. Tačiau šios žuvys mėgsta greitą tėkmę, be to sraunus vanduo yra turtingesnis deguonimi, tad veikiausiai tai jas ir traukia į panašias vietas.
Be abejonės dauguma šapalų pasirenka rėvas, bet jei vasaros pradžioje jie būriuojasi arčiau krantų esančiose rėvose, tai labai atšilus orams nutolsta link upės vidurio ir dauguma jų būna ties sraunumų tolimaisiais sraunumų galais. Arba plauko rėvose, kurios nuslūgus vandeniui susidaro vos ne viduryje upės.
Maži šapaliukai paprastai užsiima srauniausias ir sekliausias rėvų dalis, o didieji nutolsta nuo besiverčiančio per akmenis vandens ir laikosi giliau. Toji giluma labai jau sąlyginė, nes paprastai ten nebūna didesnė nei 1,5 m gelmė. Visgi net toks gylis kai kurioms mūsų upėms jau yra nemažas, ypač karštą vasarą.
Dugnas, kur plauko vyresni ir labiau įmitę egzemplioriai egzemplioriai, yra ne toks akmenuotas, kartais net su juntamu nuosėdų sluoksniu, čia gali būti nemažai vandenžolių, kurios, beje, nėra išsikišusios iš vandens. Tai gerokai apsunkina žūklę, nes žvejojant plūdine laisvai plaukiantis masalas kabinasi už žolių kuokštų, o užmestas dugnine, labai gali būti, kad guli įsipainiojęs į žolynų kuokštą.
Tipinės stambių šapalų buveinės
Dėl šios priežasties dažniausiai renkuosi jau išbandytas, žinomas vietas, kadangi žinau kur gali užkliūti kabliukas, o kur yra laisvas plotas ir masalas bus pastebėtas šapalų. Bet nežinomybė žvejį visuomet traukia, tad neretai tenka atrasti ir naujas žūklavietes, kur kartais tuščiai sugaištu ne vieną dieną, kol išsiaiškinu, kaip geriau pateikti šapalui masalą. Nemune ir Neryje jau nuo birželio vidurio sėkmingiau gaudau dugnine, tada tenka toli mesti masalą, nes didelėse upėse yra platūs žūklaviečių plotai ir smarki srovė.
Mažesnėse upėse, tokiose, kaip Šventoji, Šešupė, Dubysa, suvešėjus vandenžolėms elgiuosi priešingai, kadangi dabar jau reikia preciziškai tikslaus vilioklio padavimo, kartais tenka leisti plūdei plaukti vandenžolių „koridoriais“. Su dugnine to nepadarysi ir labai daug galimybių, jog pataikysi užmesti masalą būtent ten, kur žolynai yra tankiausi.
Tačiau nereikia užsiciklinti šapalų paieška vien rėvose. Tai tipinės vietos, bet tikrai ne vienintelės, kur galima aptikti ne vieną stambų gražuolį. Kartais net ir upės tiesioji gali būti puiki vieta šapalams, nes ne viskas, ką mato žvejys vandens paviršiuje, pasako apie upės dugną.
Dideli šapalai gali laikytis ties povandeniniais akmenimis, ypač kada dugno reljefas nelygus, yra dėl dugno duobių ir pakilimų susidariusių apatiniuose vandens sluoksniuose srovės netolygumų. Galbūt kažkiek tokia vieta išsiskiria iš bendro upės paviršiaus konteksto, nes ir paviršiuje galima matyti, kad tėkmė tame plote ne tokia vienoda, juntama, kad dugne kažkas yra. Čia tikrai nerasi smulkių šios rūšies žuvų, nes tokias buveines pasirenka tik stambūs šapalai, kurie nevengia praryti ir gružlį, smulkesnę aukšlę ar strepetį.
Dar labai neblogos vietos būna ties pavieniais gerai matomais iš vandens iškilusiais stambiais rieduliais, ypač kada šalia yra gilesnių vietų bei seklumų. Apskritai dugno nelygumai traukia bet kokias žuvų rūšis, ten didesnė jų įvairovė.
Už stambaus riedulio visada susidaro ramaus vandens plotelis, jo pakraščiuose srovė išplauna pagilėjimus ir tai gali būti puiki vieta šapalui. Bet kitaip nei rėvose ar povandeniniuose akmenynuose, tokiose vietose laikosi pavieniai stambūs egzemplioriai ar vos keletas didesnių žuvų.
Ten jas patogiau ir tikslingiau gaudyti palaidyne, nes tai yra tartum vienkartinė vieta, kur pagavus šapalą gali prisieiti ieškoti kitos žūklavietės, kadangi daugiau šių žuvų čia nėra. Po dienos kitos galbūt jis ar jie vėl čia atsiras, nes suveiks sena taisyklė, kuri sako, jog gera vieta ilgai tuščia nebūna.
Galima variantas, kad už didelio akmens tupi ir keletas šapalų. Todėl visgi verta dar bandyti tokioje vietoje bandyti laimę. Tik vargu ar stambus šapalas vėl greitai užkibs, nes betraukiant vieną, kiti išsibaido, tad vietai reikėtų leisti porą valandų „pailsėti“, pameškerioti kur nors netoliese ir grįžti. Jei nekimba, reiškia, tai yra tas pirmas variantas, kuomet už riedulio buvo įsitaisęs tik tas sumeškeriotas vienintelis didelis šapalas.
Gegužės mėnesį, birželio pirmoje pusėje, kol upėse vanduo dar tebeslūgsta, neprastos žūklavietės didesnėse upėse, vidutinių upių žemupiuose yra didokos įlankos, kur dugnas dumblėtas. Suprantama, kad didesni šapalai neplauks labai toli į tuos dumblynus, nors kartais pasitaiko, kad užklysta. Daug didesnė tikimybė, kad jie laikysis ties užutekių tolimiausia riba, kur teka pagrindinė tėkmė.
Vandens srautas gali eiti ir nueiti tolyn arba, atsimušęs į tolimesnį įlankos kraštą, dalį savo tėkmės nukreipti į priešingą pusę. Iš tos gana greitai bėgančios tėkmės didieji šapalai daro išpuolius į užutekius medžiodami mailių.
Žvejo akis visuomet traukia salos, nes čia yra nutįsusių smėlio liežuvių, kurie sminga į gelmę, salų kraštuose neretai matosi išgraužos ar seklūs, sraunūs akmenynai. Tačiau toli nuo kranto nutolusiose vietose šapalai susirenka retokai, nebent tai būna karštas vidurvasaris ir čia veikiau sužvejosi meknių nei šapalų.
Pastarieji mieliau laikosi siauresnėse protakose tarp upės kranto ir salos. Galbūt taip yra todėl, jog šapalai, pakilus vandeniui mėgsta priartėti prie pat kranto, todėl ir pasirenka vietas, kurios yra arčiau jo. Tačiau žinau vieną salą Neryje, kuri yra visiška priešingybė mano pasakytam teiginiui, tad išimčių, kaip matote, žūklėje visada buvo ir bus.
Paminėjau, kad kylant vandens lygiui šios žuvys mėgsta priartėti prie krantų. Taip ir nutinka, tada galima tikėtis nemenką šapalą sužvejoti vos metras ar pusantro metro nuo kranto. Mano akimis, upėse gali būti dvi tipinės vietos (yra jų ir daugiau, bet kalbu apie garantuotas), kur atsiranda galimybė „įkirsti“ daugiau nei kilogramą sveriančią žuvį.
Pirmoji žūklavietė niekuo neišsiskirianti: gana seklus, netgi lygus upės ruožas, ties kuriuo yra nendrių juosta. Tiesa, čia turėtų būti ne visiška sekluma, bet nuo žolių sienos maždaug už 3–4 m gilėjantis iki to „standartinio“ 1,5 m gylio dugnas, susidaręs savotiškas išilginis griovys. Jei yra giliau – dar geriau. Paprastai panašios vietos būna Nemune, Neryje.
Antroji – prie kranto glundanti vaga. Krantas, be abejonės, bus status, veikiausiai skardis su nulinkusiais ar nuvirtusiais karklais, gluosniais. Tai vidutinio dydžio upėms, kai kur ir Neriai būdinga tipinė šapalų vieta, kur jie laikosi pastoviai, tačiau kylant vandeniui „išlipa“ kone į krantą. Na, netiesiogine prasme, bet kada galima sužvejoti tikrai stambų egzempliorių vos metras ar du nuo sausumos, šis palyginimas visai tinka.
O kaip ir kuo sužvejoti, jau teks skaityti kitame rašinyje – dabar kol kas galite susirasti tinkamą šapalavimui žūklavietę.
Romualdas Žilinskas
