Kad nepaslystum ant pirmo ledo

Kas nors veikiausiai pasakys: tai neįmanoma, nes ant pirmo ledo žuvys kimba taip, jog nespėji traukti. Turiu jus nuvilti – kimba gal ir geriau arba net labai gerai, tačiau ne visada, ne visur ir ne visiems. O tas mitas apie „stebuklingas“ žvejybas ant pirmo ledo yra toks pats gajus, kaip ir apie žūklavimą ant paskutinio ledo. Juk žvejai esame – na, kas iš mūsų nemėgsta šiek tiek padidinti...

Šis straipsnis bus apie vandens telkinius, kurie pirmieji užšąla ir kuriuose poledinės žvejybos entuziastai pradeda žiemos sezoną. Rašau tikėdamasis, kad nepavėlavau, nes šiemet tikroji žiema prasidėjo kažkaip nejučia, tad balų, senvagių, nedidelių ežeriukų apsitraukimas ledo pluta buvo greitas. Tikiuosi, kad ledas taip ir išliks iki sezono pabaigos, nes straipsnį rašau vos tik pasidengus skaidria pluta pirmiesiems telkiniams.

Kita vertus, kalbėsiu ne vien gaudymą ant pirmojo ledo, dėmesio skirsiu ir meškeriojimui vėlesniu laikotarpiu mažuose tvenkiniuose, ežeruose, karjeruose ir kituose panašaus pobūdžio stovinčio vandens telkiniuose, kuriuos greitai sukausto ledas.

Tiesa, derėtų pridėti prie tų staigiai ir anksti užšąlančių ir senvages, bet to nedarysiu, kadangi būtent senvagėse yra visai kitokia situacija – kalbu apie žuvų rūšių aktyvumą, kiekį, apskritai meškeriojimą iš po ledo. Čia reikėtų į visa tai žiūrėti kitu rakursu.

Skirtumai, bendrumai ir paradoksai

Bendras anksčiau vardytų telkinių bruožas yra nedidelis jų gylis, kuris paprastai būna apie 1,5–2,0 m, o kai kur nesiekia nė tiek. Dauguma tokių balų (tai apibendrinantis, bet jokiu būdu ne pašaipus pavadinimas) yra senai susiformavę dirbtiniu arba natūraliu būdu telkiniai. Kadangi juose pratakumas mažas arba jo visiškai nėra, dugne visada būna nemenkas dumblo sluoksnis, kuris tuos telkinius daro dar seklesnius.

Gausu juose ir vandens augalų, kurie nebūtinai sunyksta po ledu, tačiau jų dėka esant storam ledo sluoksniui bei gausiai sningant paprastai juntamas deguonies trūkumas. Gal ne tiek, kad žuvys dustų, visgi jų apetitas tuo metu būna labai prastas, ir paties geriausio kibimo galima tikėtis neseniai po ledo susidarymo.

Žuvų įvairovė čia nedidelė, paprastai vyrauja ešeriai bei kuojos arba tik ešeriai, nors kitąsyk pasitaiko ir lydekų. Bet apie jas būtų jau atskira kalba arba geriau gal pamirškime iki vasaros – lai brandina ikrus ir išneršia. Turiu galvoje žiemą kimbančias žvynuotąsias, nors kai kur iš tiesų yra tik viena, dvi arba trys jų rūšys. Tačiau tai visai nereiškia, kad šiose nedidelėse balose gyvena tik smulkmė.

Taip – jei plėšrūnų, o tai būtų ešeriai ir lydekos, tuose telkiniuose nėra, tuomet kuojų populiacija smarkiai išvešėjusi ir vargu ar meškeriotojus džiugins stambūs laimikiai, jie veikiau bus tik gausūs. Bet, tarkim, vien ešerių gyvenamuose mažuose ežeruose ar tvenkiniuose dryžuotieji plėšrūnai, kitaip nei karpinės žuvys, neįgyja nykštukinių formų. Todėl čia galima pagauti netgi labai stambių ešerių.

Tą patį pasakyčiau ir apie ežeriukus, mažus tvenkinius bei karjerus, kur yra ešerių ir, tarkim, tik karosų arba saulažuvių, tik kuojų arba raudžių. Nesvarbu, jog dauguma plėšrūnų čia būna smulkūs, bet tarp jų galima rasti tikrų gigantų, kurie paprastai ir kimba būtent šiuo laikotarpiu. Vėliau jie į masalus beveik nereaguoja.

Kuojos galbūt ne tokios išrankios šiuo atžvilgiu, t. y. jų kibimas būna tolygesnis, bet ešeriai, kaip ir sakiau, sunkiai prognozuojami.

Visgi nereikia galvoti, kad visi tie maži vandens telkiniai yra daugiau arba mažiau nuspėjami, na, bent jau tuo metu, kai susidaro pirmasis ledas. Apie jo specifiką aš dar kalbėsiu, bet dabar noriu pasakyti, kad iš tiesų kiekvienas karjeras, ežeras arba tvenkinys, net nepaisant jo ploto, gylio, yra tartum atskiras pasaulis, kuriame galioja tik jam vienam būdingi dėsniai. Ir net nesvarbu, kad du iš pažiūros vienodo gylio, dydžio, reljefo nedideli telkiniai užšalo tą pačią dieną ir čia gyvena tokios pačios žuvų rūšys – kibimas juose gali skirtis kardinaliai arba bent jau tiek, kad teks rinktis visiškai kitokias avižėles, blizges.

Dar vienas paradoksas, kurio negaliu paaiškinti. Gali būti, kad, tarkim, kažkokiame tvenkinyje vienais metais puikiai kibo ešeriai, gal net ir kelerius metus iš eilės jie gerai čiupo jūsų siūlomus masalus, ir nebūtinai pirmledžiu. Tačiau šiemet kažkodėl čia pagrindinį laimikį sudaro tik kuojos, nors lig tol jos buvo tik reta priegauda viliojant šiuos plėšrūnus. Dabar viskas tartum apsivertė aukštyn kojomis, ir ešeriai tapo ta žuvimi, kuri tik papildo ant ledo guldomų kuojų gretas. Gali siūlyti pačias įvairiausias avižėles, net pernai metų „topines“, bet situacija dėl nežinomų priežasčių yra tartum išversta į kitą pusę.

Galima spėlioti, kad gal vasarą didelė dalis ešerių išduso, gal daug jų žvejai išgaudė, gal kuojos paaugo iki to dydžio, kai iš po ledo masalus graibsto, gal kažkurioje vietoje mitybinė grandinė nutrūko ir vietinės žuvys pakeitė savo mitybos įpročius, bet tai – iš piršto laužtos versijos ir nenoriu nusifantazuoti.

Pirmasis ledas ant minėtų balų, kai dar daugelis didesnių vandens telkinių neužšalę, sakyte sako, jog čia vaikščioti reikia labai atsargiai. Kažkodėl meškeriotojai galvoja, kad jei tvenkinys arba ežeras yra nepratakus, jei ledo pluta arti kranto siekia kokius 5 cm, – jis visiškai nepavojingas. Kita vertus, jie įsitikinę, jog tik pavasarinė ledo pluta linksta be garso, ir tada žvejys gali įsmukti į vandenį nespėjęs sureaguoti į pavojų.

Iš tiesų taip nėra, nes net ir tokios nedidelės balos gali būti užšalusios nevienodai, kadangi ir čia yra vietų, kur iš dugno veržiasi povandeniniai šaltiniai, virš užšalusių šiekštynų, povandeninių žolių kuokštų ledo pluta taip pat bus menkesnė, dėl įvairių priežasčių gali susidaryti oro „pūslės“, ir čia kaipmat šlumštelėsite į vandenį. Ir nebūtinai prieš įlūždami išgirsite ledo traškesį – įmanoma, kad viskas vyks tyliai ir greitai. Pasisaugokit...

Surasti žuvis nėra paprasta

Rasti žuvų susitelkimo vietas nedideliame vandens telkinyje, atrodo, nebus sudėtinga, kadangi jis... yra nedidelis. Čia ne Platelių platybės ir ne Kuršmarių tolybės, tad meškeriotojas paprastai lipa ant ledo su ta mintimi, kad tikrai pakaks poros dešimčių ekečių ir ešerių ar kuojų pulkas bus aptiktas.

Deja, neretai tenka skaudžiai nusivilti dėl pravirbintų lede skylių skaičiaus, o kitąsyk net ir likti be laimikio. Itin sunku aptikti žuvį esant apsnigtam ledui, juolab jei to telkinio visiškai nepažįsti. Žinoma, gali būti, kad žvynuotosios bus daugiau ar mažiau pasiskirsčiusios po telkinį ir jų iš tiesų gana greitai surasite. Ypač kuojų, kurios rečiau nei ešeriai telkiasi tik tam tikrose vietose ir nesudaro tokių didelių pulkų, o kartais – tik vienintelį didelį būrį.

Kai ledo pluta neapnešta sniegu, galima matyti po kojomis esantį dugną, augalų sąžalynus, ir tai padeda ieškant laimikio. Kai vanduo labai skaidrus, o gylis baloje nesiekia net 1 m, turint omenyje didesnę jos dalį, be to, įskaičiuojant ir dumblo sluoksnį, pro ledą tartum televizoriaus ekrane galima stebėti visą dugno reljefą.

Ešeriai paprastai tupi ties vandenžolių ir laisvų dugno plotų riba, nors pamatyti juos ne visada galima, sakyčiau, taip netgi retai būna, nes žiūrint iš viršaus į tamsias prigludusių prie dumblėto dugno žuvis – reikia būti labai akylam. Smėlėtame karjerų dugne pamatytum ir didesniame gylyje, tačiau ešeriai nėra kvaili ir puikiai tai supranta, jie pasitraukia prie tamsaus dugno arba gilyn.

Manding, kad geriausiai derėtų bandyti laimę akyse tarp žolių arba kur nors ties tankesnio sąžalyno riba. Dar viena tipinė nuoroda, būdinga visiems metų laikams – dugno pagilėjimai. Idealu, jei yra ir žolių siena ties šlaito kraštu.

Deja, gerai matomas dugnas, t. y. nedidelis gylis, esant tokioms sąlygoms turi vieną esminį trūkumą – žuvys žvejį mato lygiai taip pat ir, įtariu, kad netgi geriau, kaip jis jas ir visą dugno reljefą. Todėl prie vienos eketės paprastai ilgai neužgaištama, kadangi, ištraukus 2–3 ešerius, kiti išsilaksto.

Jei ledas padengtas sniegu, to dažniausiai neatsitinka arba bent jau pagautų žuvų kiekis būna gerokai didesnis. Dabar netgi iš 0,5 m ar net mažesnio gylio, jei eketę užpilame sniegu, galima pagauti net ir tuziną ešerių. Bet tai – tas atvejis, kada jie nesusigrupavę į gausius pulkus ir pasiskirstę po balą nedideliais būreliais. Todėl aktyvus gaudymas tokiomis žūklės sąlygomis visada našesnis.

Gali būti ir visiškai kitoks variantas, dažnesnis tada, kai ledas apsnigtas. Gerai, jei dar diena vienodai šviesi (ar vienodai tamsi?), kuomet krenta temperatūra ir drebia šlapias sniegas. Be vėjo, nes to jau būtų per daug...

Yra vandens telkinukų, kuriuose gylis per visą jų plotą kinta labai nežymiai. Tai tartum savotiški dubenys ir juose, kai ešeriai koncentruojasi į didelius būrius, paieška tampa labai sudėtinga. Ypač vienišam žvejui, nes gali būti, kad dryžuotieji plėšrūnai nesėdi vienoje vietoje, o nuolat juda. Gerai, jei meškeriotojas pakankamai greitai suranda žuvų susibūrimo vietą ir gręždamas eketę po eketės irgi vaikšto virš to plaukiančio ešerių būrio – juda kartu su juo.

Bet gali būti, kad jie tiesiog prasilenkia – žuvys juda viena kryptimi, meškeriotojas – kita, ir ešeriai atsiduria ten, kur neseniai tupėjo žvejys, o jis tuo metu nueina į tą vietą, kur ką tik plaukiojo žuvys. Tai yra tartum savotiška loterija. Meškeriojant keliese visada lengviau aptikti ešerių sambūrį, juolab kad telkinio plotas nėra didelis.

Telkiniuose, kuriuose yra duobių, ešerių paieška nesudėtinga tiems, kurie pažįsta tuos telkinius. Nežinantiems, o jei dar ledas neskaidrus, snieguotas, aptikti dryžuočių itin keblu.

Yra buvę atvejų, kad jie susitelkia vienintelėje gilesnėje to telkinio vietoje, kurios plotas siekia, tarkim, 5 × 5 m. Bent pusė metro į šoną, ir ten nieko nepagausite. Svarbiausia, kad toje duobelėje dryžuoti plėšrūnai tupi net nesiruošdami iš jos kur nors trauktis. Tačiau tai gali būti ir savotiškas pliusas – jeigu jau randi tą „auksinę“ vietelę, galbūt visą dieną iš vienos eketės lupsi ešerį po ešerio. Beje, esant skaidriam pirmajam ledui šios žuvys itin linkusios koncentruotis giliai, ypač jei ten yra dar ir vandenžolių.

Praėjus savaitei dviem po pirmledžio, apsnigus ledą, situacija ima keistis iš esmės. Vėlgi, tai ne geležinė taisyklė, tačiau taip nutinka pakankamai dažnai. Dabar ešeriai vėl pasklinda po telkinį ir ieško mailiaus. Šis laikosi negiliose vietose, ten gylis gali nesiekti vos 0,5 m. Visgi aktyvūs dryžuočiai juda po visą akvatoriją, ir žvejui taip pat tenka vaikščioti ledu ieškant kibesnių vietų.

„Receptas“ su išlyga

Apie kibiausias avižėles negaliu kažko daug pasakyti. Tokiomis sąlygomis jos gali būti pačios įvairiausios, nes tiek ešeriai, tiek kuojos nėra labai įnoringi. Aišku, kaip jau sakiau, būna dienų „lyg tyčia“...

Esant pirmledžiui saulėtą dieną ešeriams galbūt geresnės yra ryškiai tviskančios avižėlės, tuomet kartais puikiai suveikia dažytos ryškia geltona, salotine emale. Ant kabliuko gali būti ryškiai raudoni karoliukai, kartais geri balti, geltoni arba jų kombinacijos. Puikios avižėlės su žvejų vadinamais „Svarovskio kristalais“, jos gali būti ir be jokio papildomų ant kabliuko užmautų karoliukų arba spalvoto plastiko atraižėlių.

Tačiau apniukus viskas pasikeis iš esmės ir dabar jau reikės orientuotis į juodas, tamsaus švino, rudas avižėles. Nors tie ryškūs „pakabukai“ ant kabliuko pravers ir tokiu oru. Kita vertus, atkreipkite dėmesį į tai, ką rašiau jau straipsnio pradžioje – kiekvienas tokio tipo vandens telkinys yra tarsi savitas pasaulis. Ir jei būčiau daktaras ir dabar išrašyčiau vaistų nuo viduriavimo, o kažkam yra sinusitas – manau, kad mane pasiųstumėte velniop.

Kuojoms vilioti siūlyčiau ne tokias blizgias avižėles, joms patinka ir spalvotos, bet irgi ne ryškių spalvų. Mano mėgstamiausios tokiuose telkiniuose paprastai būna tamsinto balto metalo, paprasta švino spalva, juodos, tamsiai raudonos, ypač geros žaliai rudos – vadinamoji „chaki“ spalva.

Masaliukai ešeriams, nors ir ryškūs, turėtų būti smulkūs, o kuojoms – juo labiau. Nežinau kodėl, tačiau čia ešeriai ir kuojos vertina pačias mažiausias avižėles, nors didesniuose vandens telkiniuose pirmledžiu bent jau ešeriai visai noriai griebia santykinai dideles avižėles, kalbu apie poledinę žūklę be gyvo masalo.

Vėliau, kai ešeriai pasklinda po balą, plaukia maitintis į seklesnes vietas, jie gali geriau kibti ant stambesnių masaliukų. Natūralu, nes tuo metu dryžuočiai ieško mailiaus. Dabar galima naudoti ne tik volframines avižėles, netgi, sakyčiau, kad švininės arba alavinės bus geresnės, kadangi jos lengvesnės ir jomis įmanoma išgauti labiau gundančius judesius.

Kita vertus, mažų telkinių ešeriai mėgsta agresyvesnį virpinimą. Na, galbūt ne tiek agresyvų, kiek tankų. Būna, kad jie staiga nustoja kibę, nors iš tos vietos nepasitraukia. Tada neretai padeda avižėlės žaidimo ritmo kaitaliojimas, lėtą virpinimą derinant su tankiu.

Įdomu tai, kad lėtai virpinant dryžuočiai dažniausiai nė negriebia masalo, tačiau pagreitinus tempą – tuojau pat jį čiumpa. Virpinant tik tankiai – ne. Suprask, kad nori, tuos ešerius...

Romualdas Žilinskas