Ką reikia žinoti apie galvakablius
Rašiniuose apie galvakablius paprastai akcentuojama jų galvučių forma. Turbūt geriausią straipsnį šia tema yra parašęs Rolandas Kažimėkas žurnale „Žvejys ir žuvis“, bet tai buvo bene prieš penkiolika metų. Nesinori kartotis, tad šį kartą pakalbėsiu apie kitus svarbius galvakablių akcentus – jų kabliukus.
Veikiausiai esminiai dalykai, į kuriuos pirkdami galvakablius spiningautojai atkreipia dėmesį, yra jų masė, dydis ir kotelio ilgis. Du pastarieji parametrai dažniausiai, bet ne visada, tarpusavyje susiję, tad didesnio numerio kabliukai paprastai turi ir ilgesnius kotelius. Tačiau yra ir kitų niuansų, kurie turi įtakos galvakablio kabliuko tvirtumui, aštrumui, lemia pakirtimo juo galimybes, žuvies išlaikymą ir pan., o tai žvejojant taip pat ne mažiau svarbu.
Šis intarpas tiesiogiai susijęs su straipsniu ir kitais rašiniais, kuriuose kalbama apie kabliukus. Daugelis žvejų neskiria kabliuko gylio nuo smaigalio, nes, iš esmės, abi sąvokos yra labai panašios, juolab kad net ir Didžiajame lietuvių kalbos žodyne šių žodžių reikšmės apibūdinamos taip, jog pritaikant jas kabliuko dalims įvardyti gali kilti dviprasmybių. Tačiau kalbininkai vargu ar apibrėždami šias sąvokas kreipė dėmesį į kabliukus, tad bandysiu paaiškinti.
Gylys, anot kalbininkų, yra bitės geluonis, o smaigalys (smailus galas arba smailgalis, nepainiokite su smaigu, kuris veikiau būtų gylio atitikmuo) – smailiausioji kokio nors duriamo daikto (nebūtinai, bet šiuo atveju tai tinka), tarkime, ylos ar adatos, dalis. Todėl logiškiausia, jog kabliuko dalis iki jo barzdelės ir yra smaigalys, o visa tiesioji dalis kartu su smaigaliu ir barzdele, kuri yra iki kabliuko linkio, bus gylys.
Kažkodėl rusų kalboje rašant apie kabliukus yra atvirkščiai, bet tai jau jų problemos, galbūt kažkas kažkada susipainiojo sąvokose, o vėliau ši klaida tapo tiesiog norma. Juk pagalvokite patys – mes galime sakyti, o ir sakome, kad yra geluonio smaigalys, tačiau nesakysime, jog bus smaigalio geluonis. Taip rašau, nes man svarbu, kad skaitytojas suvoktų, apie ką kalbama.
Klasikinis ar neįprastos formos kabliukas?
To klausdamas turiu omenyje kabliuko linkį. Anksčiau visi galvakablių kabliukai be išimties turėjo įprastą linkio formą – kabliuko dalis tarp gylio ir kotelio buvo išriesta apvaliai. Tiesa, čia taip pat buvo vienas esminis skirtumas – idealiai apvaliai (1A pav.) arba tas apvalumas būdavo pasislinkęs šiek tiek arčiau kabliuko gylio (1B pav.). Iš pirmo žvilgsnio tokią detalę įžiūrėti labai sunku, nors kai kurių kabliukų ji ir būna pakankamai ryški. Deja, neturiu itin akivaizdžių pavyzdžių, jų specialiai neperku vien nuotraukoms, bet ir čia pakankamai gerai matosi.
Apvaliai išlenktas kabliukas pakertant labai giliai susminga žuviai į žabtus – vos ne iki pat tolimiausio išlinkimo taško, tai yra pagrindinis tokio kabliuko privalumas. Reikėtų pažymėti ir dar vieną jo teigiamą savybę – taip išlenktą kabliuką nesunku išimti žuviai iš gerklės, jo padarytos žaizdos bus minimalios, todėl menkai sužeistas laimikis gali sėkmingai ir toliau sau plaukioti vandenyje, jei, suprantama, jį sugalvojote paleisti. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad žuvis labai lengvai sugebės nusipurtyti nuo tokios formos kabliuko.
Vis dėlto manyčiau, tai yra vidutiniškai gerai laikantis žuvį kabliukas. Minėtos savybės visiškai netinka paprastiems kabliukams, nes galvakabliams taikomi kiti reikalavimai. Bet kokiu atveju, kuo didesnis yra galvutės svoris, tuo žuvis, ją betraukiant, turi daugiau galimybių pasprukti, kadangi galvutė veikia tartum savotiškas svertas.
Kabliukai, kurių linkio maksimumas yra pasislinkęs arčiau gylio, žuvį laikys geriau, nors pakertant abu jie turi vienodas galimybes įstrigti žuviai į lūpas. Bet jei nuo idealiai lygiai išlenkto kabliuko silikoninis masalas nusimaus ne itin greitai, t. y. pasislinks tolyn nuo galvutės kabliuko koteliu iki linkio, jį užmetant ar grybštelėjus plėšrūnei, tai gaudant su 1B pav. parodytu kabliuku tokių atvejų bus gerokai daugiau.
Tokiam neigiamam reiškiniui įtakos turi ir medžiagos, iš kurios pagamintas masalas, savybės bei vilioklio susidėvėjimo laipsnis. Greičiausiai nusimauna būtent riperiai, o ypač tie, kurie padaryti iš minkšto lyg želė silikono. Pastarieji gerokai greičiau nuslinks koteliu iki kabliuko linkio, nei tie, kurių medžiaga yra standesnė. Daug kartų užmautas ir vėl numautas nuo kabliuko masalas taip pat slankios jo koteliu ir beliks viena išeitis – masalą priklijuoti prie kabliuko kotelio.
Visiškai kitaip – kone idealiai – laiko masalą 1C pav. parodytas kabliukas. Neįprastas, bet kartu ir, leisiu sau taip pasakyti, progresyvaus linkio kabliukas turi dar porą privalumų lyginant su įprastais galvakablių kabliukais. Jei visų trijų pavyzdžių kabliukai būtų pagaminti iš vienodos vielos, pastarasis kabliukas galėtų atlaikyti didžiausią apkrovą, t. y. turėtų mažiausiai galimybių atsilenkti. Savotišku trikampiu išlenktas kabliukas (jis turi aiškiai matomas tris lenkimo vietas) geras dar ir tuo, jog trečiasis lenkimo taškas yra labai arti gylio, o tai, kaip minėjau, padeda geriau išlaikyti traukiamą žuvį.
Tačiau nereikia mano žodžių apie kabliuko atsilenkimą vertinti tiesmukai – orientuotis tik į jo formą. Čia tiems, kurie patingės skaityti rašinį iki galo, nes apie tai dar kalbėsiu.
Ar galima išmatuoti smaigalio aštrumą?
Galvakablių kabliukai labiau nei įprasti kabliukai patiria maksimalias apkrovas ne tik dėl gaudomų žuvų dydžio, bet dar ir todėl, kad džigaujant jie nuolat daužomi į dugną, dažnai kliūva už akmenų ir kerplėšų. Todėl labai svarbu, jog galvakablis turėtų ne tik aštrų, bet ir ilgai neatšimpantį kabliuką. Beje, žodis „neatšimpantį“ dar ne viską pasako, nes pasitaiko, kad kabliukų smaigaliai paprasčiausiai užlinksta dėl nuolatinio daužymo į dugno akmenis.
Paradoksalu, bet būtent patys aštriausi kabliukai yra labiausiai pažeidžiami. Ilgesnis smaigalys (mažiausias kampas tarp smaigalio galo ir barzdelės) bus aštresnis. Taip yra teoriškai ir kai kurios firmos gamindamos kabliukus šiuo paprastu principu vadovaujasi. Tačiau ilgas smaigalys itin silpnas, tad reikia ieškoti vidurio tarp aštrumo ir tvirtumo. Todėl gerinant kabliukų kokybę randama pačių įvairiausių sprendimų. Visų jų neminėsiu, pateiksiu keletą populiaresnių. Nuotraukose visų aprašomų savybių galite ir nematyti, kadangi tam reikia specializuoto fotoobjektyvo.
Paprasčiausiai išaštrinti kabliuko smaigalį galima jį nupjaunant keliomis plokštumomis išilgai smaigalio centrinės ašies iki pat barzdelės (2A pav.). Tai labiausiai paplitęs kabliukų aštrinimo būdas, kuris, reikia manyti, nereikalauja kokių nors ypatingų sąnaudų ar technologijų.
Adatos principu išaštrinti kabliukų smaigaliai (2B pav.) ypač aštrūs. Nežinau kodėl taip yra, kadangi toks galandimo būdas, kai kabliuko smaigalys įgauna smailėjančią konusinę formą, užtikrina dar ir didelį atsparumą išoriniams veiksniams, jis būna itin tvirtas.
Ne ką mažesnį tvirtumą, o galbūt netgi ir didesnį, turi vadinamieji „kaltiniai“ kabliukai, kai jų smaigaliai yra akivaizdžiai suploti iš šonų (2C pav.). Jie taip pat ypač aštrūs. Kiek teko domėtis, tokių kabliukų gamyba nėra labai paprasta, todėl kabliukai su šio tipo smaigaliais retesni, jie dažniausiai pritaikomi dideliems ir sunkiems galvakabliams.
Kabliuko smaigalys gali būti tiesus (yra idealus gylio tęsinys, turintis bendrą išilginę ašį; 1A, 1C, 2A, 2C pav.), švelniai palenktas žemyn (barzdelė tada taip pat bus šiek tiek išlenkta; 2B pav.) ir netgi nukreiptas į viršų (1B pav.). Tarp pirmų dviejų variantų pakertant žuvį skirtumo nejaučiu – abu jie vienodai geri, bet trečiasis, mano nuomone, yra prastesnis.
Pagal smaigalio formas parenkamos ir kabliukų barzdelės. Esminis gerų barzdelių bruožas yra tas, kad jos beveik netrukdo kabliuko gyliui įsmigti žuviai į lūpas, bet sunkiai leidžia laimikiui nusipurtyti nuo kabliuko.
Natūralu, kad smarkiai atlenkta didelė barzdelė itin gerai laikys užkibusią žuvį, bet tada ji taps kliuviniu įsiskverbiant kabliukui į žvynuotosios žabtus. Ir vėl reikia ieškoti aukso vidurio. Atvirai pasakius, net nežinau, kaip pasiekiamas maksimalus skvarbumo ir žuvies laikymo vidurkis, bet akivaizdu, kad pagal skirtingas technologijas pagamintiems kabliukų smaigaliams taikomos kitokio dydžio (arba kitoks atsilenkimas nuo išilginės gylio ašies kampo) barzdelės. Minėtuose „kaltiniuose“ kabliukuose barzdelės labiau išryškėja, atrodo taip, lyg būtų didesnės, kadangi jos yra truputį suplotos iš šonų. Vis dėlto tokių kabliukų barzdelių atsilenkimo kampas iš tiesų yra truputį didesnis.
Labai mažas, prigludusias prie gylio barzdeles turi apvaliai išaštrinti kabliukai, jos yra šiek tiek išgaubtos formos ir su žemyn palenktu smaigaliu sudaro savotišką puslankį. Jeigu laimikis betraukiant sugeba išsivaduoti nuo kabliuko, vadinasi, barzdelė yra ne per maža, o veikiau per didelė, kadangi ji sutrukdė įsmigti gyliui – žuvies lūpose styrojo tik smaigalys.
Tai aktualu, tarkim, gaudant sterkus, kurių žabtai labai kieti. Arba šamus, kuriems kabliukai neretai sminga į jų dantų „šepetį“, deja, ilgaūsiai papurto galvą arba uodega trenkia per valą ir nesunkiai išsivaduoja. Tačiau ešeriams geriau jau ne tokie aštrūs, tačiau turintys dideles, smarkiai atlenktas barzdeles kabliukai, nes visi žino, jog dryžuotųjų lūpos yra gležnos, plonos. Rašydamas tokio pobūdžio straipsnius aš neretai vengiu tikslių nuorodų – norisi, kad meškeriotojai išvadas pasidarytų patys žvejodami, eksperimentuodami, bet ne aklai tikėtų tuo, ką sako kiti arba kas rašoma reklamose.
Lazda su dviem galais
Teko girdėti, kad atsilenkia prastai užgrūdintos vielos, o lūžta – perkaitinti kabliukai. Nesu kalvis ar metalų apdirbimo žinovas, todėl neneigiu, bet ir nepatvirtinu šių žodžių. Žinau tiek, kad metalas, iš kurio gaminama kabliukų viela, gali būti skirtingos sudėties, apdirbtas pagal skirtingas technologijas, todėl skirsis ir jo savybės – vieni kabliukai labiau amortizuos, links, kiti – bus kieti ir tvirtesni.
Taip pat aišku, jog net ir iš tokio pat metalo pagamintų kabliukų tvirtumas bus nevienodas, jei bus nevienodo storio viela. Ant storos vielos kabliukų užmauti silikoniniai masalai laikysis geriau. Bet yra ir kita medalio pusė – nuolat juos maustant viliokliuose lieka ertmės, masalai susidrasko. Taip pat storesnės vielos kabliukai, kalbu tik apie kokybiškus, paprastai būna ne tokie aštrūs, jie skirti stambių žuvų žūklei, kai naudojami tvirti spiningai, didelio diametro pinti valai ir žvejys pakirtinėja laimikį plačiu stipriu mostu. Beje, „kaltiniai“ kabliukai kartais būna ne tik su suplotu smaigaliu, bet ir turi suplotą gylį, netgi dalį kotelio. Tai padidina jų tvirtumą.
Patikrinti kabliuko vielos amortizacines savybes galima perkant galvakablį. Paimkite ir suspauskite nykščiu kabliuką ties jo lenkimu, o kita ranka suspauskite galvutę arba ir dalį kabliuko kotelio, pasukiokite į šonus. Puikiai jausite, kiek viela pasiduoda lenkiama, kaip ji amortizuoja, jei paimsite kelis skirtingus galvakablius – bus ką palyginti.
Netgi vizualiai galima atspėti, ko vertas galvakablis. Žinoma, tai nepasitvirtins šimtu procentų, bet tiesos yra – juodos vielos kabliukai bus patys tvirčiausi, baltos – daugiau amortizuos, o pagaminti iš rudos ir labai plonos vielos veikiausiai yra kokios nors kinų manufaktūros dirbiniai, kurie greitai atsilenks.
Tiesa, kalbant apie „manufaktūras“ nereikia nuvertinti galvakablių, kuriuos lieja arba bent jau liejo anksčiau kai kurie mūsų žūklės įrangos prekybininkai, netgi patys žvejai namuose. Turint specialias formeles tai padaryti nesudėtinga, kabliukų, kurie skirti galvakabliams, galima nusipirkti. O švino, gauti pas mus kol kas problemų nėra.
Galbūt pasirodys keista, bet labai aštrūs ir itin tvirti kabliukai gali būti nelabai mėgstami spiningautojų, nes gaudant jais prarandama daugiausia masalų. Tose vietose, kur labai gausu kerplėšų, arba nežinomose vandens telkinių (ypač upių) atkarpose aš taip pat vengiu naudoti tokius galvakablius. Todėl masalų dėžutėje turiu įvairių galvakablių: Sasame – itin aštrūs, pagaminti iš plonos kietos ir tvirtos vielos, amortizuoja gana menkai, VMC – taip pat aštrūs, pagaminti iš storos tvirtos vielos, amortizacija mažesnė už vidutinę, Gamakatsu iš baltos vielos – vidutiniškai aštrūs, viela nestora, smarkiai amortizuojanti, Lucky John – labai aštrūs, iš vidutiniškai storos vielos, vidutinės amortizacijos, Jaxon – pakankamai aštrūs, viela storesnė nei vidutinė, amortizuoja vidutiniškai ir pan. Gal su tokiais palyginimais kiti žvejai nesutiks, bet aš matau savaip. Kita vertus, ta pati firma, kaip pabrėžiau įvardydamas Gamakatsu, gali siūlyti įvairius galvakablius, kurie skirsis savo kabliukų viela, netgi aštrinimu, daug kas priklausys nuo galvakablių dydžių, svorių, paskirties, todėl minėti vertinimai tik subjektyvūs.
Užstrigusį galvakablį galima lupti jėga tikintis, jog valas atlaikys ir masalą pasiseks išplėšti iš kliuvinio arba ištempti kartu su juo. Tačiau taip nutinka retokai. Labai aštrus kabliukas gali įsmigti net ir į akmens nelygumus. Kai viela turi savybę atsilenkti (kokybiška atsilenkusi sugrįžta į buvusią padėtį, t. y. kabliukas nepraranda savo formos), galima bandyti valą kiek galima labiau įtempti ir staigiai atlenkus ritės lankelį leisti valui „iššauti“. Kartais šis triukas pasiteisina ir masalas išsprūsta iš kerplėšos glėbio.
Iš amortizuojančios vielos pagaminti kabliukai (yra skirtumas – amortizuojanti ir tik lengvai atsilenkianti) pakankamai gerai laiko net ir stambią žuvį, nes jei jie tikrai aštrūs, tai gylys giliai susminga laimikiui į žabtus ir plėšrūnė kabliuko atlenkti nepajėgia. Vis dėlto gaudant itin dideles žuvis reikėtų rinktis tokius galvakablius, kurių kabliukai padaryti iš pačios tvirčiausios mažai lanksčios vielos. Patarčiau netaupyti centų ir pirkti žinomų firmų galvakablius, nes kiekvienas nevykęs pakirtimas galbūt galėjo būti įžanga į kovą su gyvenimo laimikiu. Straipsnio pabaigoje trumpai papasakosiu vieną įvykį iš mano praktikos.
Kažkada rudenį spiningavau prie Nemuno dambų. Tuo metu paskutinis mados „klyksmas“ džigautojų tarpe buvo galvakabliai su Sasame kabliukais. Neneigsiu – tikrai aštrūs, puikiai įsikirsdavo bet kokiai žuviai į žabtus. Prisipirkau jų tiek, kad dar kelias rieškučias turiu iki šiol. Pigiai, nes tuos galvakablius tada liejo Kaune, nors kabliukai būdavo originalūs.
Taigi, pravaikščiojęs nuo ryto iki pietų neturėjau nė kibimo, kol nusprendžiau keisti taktiką – bandyti vilioti lydekas pačiose giliausiose šalia dambų esančiose duobėse, jų dugne, o ne šlaitų nuolydžiuose kaip lig tol. Deja, tų duobių dugne buvo tiek kerplėšų, kad jau po poros metimų „įsegiau“ vieną iš savo kibiausių guminukų į kažkokį kliuvinį. Kadangi galvakablis Sasame, kabliukas įsikirto „mirtinai“. Suprantama, masalas liko Nemuno vandenyje. Po kelių užmetimų vėl tas pats...
Nuėjau prie kitos žinomos duobės. Ir vėl istorija pasikartojo. Na, to jau per daug... Todėl Sasame galvakablį pakeičiau į Gamakatsu. Va, dabar jau kas kita – nors po kelių užmetimų masalas vėl įstrigo šiekštyne, tačiau ilgiau patąsęs jį išsitraukiau. Kabliukas buvo neatsilenkęs, nes, kaip minėjau, jei jo viela gerai amortizuoja, o gylys neįstringa giliai, galima tiesiog išlupti jėga. Įtariu, kad tų duobių dugne buvo ne kas kita, bet dumbliais apaugę akmenys, nes po to ne kartą akmenynuose į riedulius įsmeigdavau būtent Sasame galvakablius. Kita vertus, esant vangiam kibimui tik jais sugebėdavau pakirsti sterkus.
Tačiau lazda turi du galus. Pamėtęs guminukus gerą pusvalandį vėl „įsegiau“, bet dabar jau ne šiekštą. Manding, kad labai stambų sterką, o ne lydeką – suko ratus dugne, niekaip negalėjau pakelti į paviršių. Visai šalia kranto, bet ten gylis nerealiai didelis.
Pakšt – valas atsilaisvino. Ištraukiu, galvakablis neatsilenkęs, bet supratau, kad buvo prastai įsikirtęs, o kadangi viela amortizuoja, laimikis gana nesunkiai išsilaisvino.
Po valandos toje pat duobėje – vėl kibimas, vėl identiškas traukimas, vėl žuvis paspruko...
Tik nereikia šio įvykio suprasti kaip kažkokios antireklamos, nes Gamakatsu ir panašius galvakablius naudoju iki šiol, kaip ir Sasame, ir labai sėkmingai, paprasčiausiai norėjau pasakyti, kad vieni galvakabliai geresni vienokiomis žūklės sąlygomis, kiti – kitokiomis. Todėl nori ar ne, bet tenka kartais su savimi spiningaujant tąsytis papildomus porą kilogramų tų švininių galvučių...
Romualdas Žilinskas
