Ką pasiūlyti salačiams vėlų rudenį
Salačių gaudymas vėlų rudenį, o taip pat žiemos pradžioje, jei upės dar neužšalusios, tampa problemiškas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šie plėšrūnai, kaip ir dauguma mūsų žuvų, tokiu metų laiku maitinasi gana vangiai, nes vanduo smarkiai atvėsta. Juo labiau, kad salačius faktiškai galima būtų priskirti prie šiltesnę nei šaltesnę aplinką mėgstančių žvynuotųjų. Noriu pasakyti, kad rudnugariai grobuonys veikiau bus aktyvesni giedrą ir karštą liepos popietę nei krentant šlapdribai, apniukusią lapkričio dieną.
Visgi salačiai maitinasi ir tokiu metų laiku. Dar daugiau – dabar jie susibūriavę, todėl, radus tinkamą vietą, nežengus nė žingsnio į šalį, galima sužvejoti net keletą stambių šios rūšies egzempliorių. Tiesą sakant, salačių spiningavimas „drožiant“ nėra kokia nors naujiena, jie taip žvejojami netgi labai dažnai, tačiau rastume ir esminių skirtumų.
Jei, nepajudėję iš vietos, šiltuoju metų laiku šiuos plėšrūnus gaudome nuo vandens paviršiaus ir gana dažnai palyginti sekliose bei srauniose vietose, tai dabar žūklavietės keičiasi iš esmės – reikia ieškoti ramesnio, gilesnio vandens. Antrasis skirtumas – vasarą, rudens pradžioje tokiose žūklavietėse salačiai ilgai neužsilaiko, o tiesiog atplaukia kartas nuo karto pasimaitinti. Kuomet upės vandens lygis nekinta, oro sąlygos irgi būna pastovios, salačiai ten medžioja praktiškai pagal vienodą grafiką.
Įpusėjus rudeniui būna kitaip
Rudeniui slenkant į pabaigą situacija keičiasi – tam tikrose vietose, o dažniausiai tai bus pakankamai gilios ir atitolusios nuo kranto duobės ar vaga, šie plėšrūnai sukinėsis nuolatos. Oras jų mitybai šaltame vandenyje turi nemažą reikšmę, sakyčiau, gal net didesnę nei šiltuoju laikotarpiu, nes koreguoja ir salačių aktyvumą, ir jų pakilimą į atitinkamus vandens sluoksnius. Tačiau bet kokiu atveju tai jau nebus tas įprastinis aukšlių ar strepečių gainiojimas vandens paviršiuje, kadangi ir salačių aukos pasitraukusios į gilesnes vietas, prigludusios arčiau dugno.
Kita vertus, galimos ir išimtys. Bet tokius išskirtinius atvejus pastebėdavau tik Nevėžyje, kai saulėtomis vėlyvo rudens popietėmis įkaisdavo nuo šalto vėjo stačių krantų apsaugotas upės paviršius ir salačiai kildavo į pačius aukščiausius vandens sluoksnius, kur smulkias karpines žuvis vaikydavo tarsi vasarą. Bet taip siautėdavo dažniausiai smulkūs salačiukai, paprastai iki kilogramo svorio „paaugliai“. Nemune, Neryje, Šventojoje tai būtų itin retas reiškinys.
Antroji medalio pusė, kuri gerokai sumenkina spiningautojų laimikių skaičių vėsiame vandenyje, yra kitokia masalų animacija. Patys viliokliai iš esmės nelabai kinta, galbūt porą centimetrų padidėja jų gabaritai, tačiau dabar juos tenka vesti daug lėčiau bei giliau (pastaroji sąlyga nėra visada būtina), nei įprasta gaudant salačius. Vasarą beveik pačiu vandens paviršiumi labai greitai vedamos vartiklės ir pjautinės blizgės neretai būdavo kone geriausi masalai, norint pagauti aktyviai „besidaužantį“ salatį. Taip pat puikius rezultatus pasiekdavo spiningautojai, kurie naudodavo iki 1,0–1,2 m neriančius minnow voblerius.
Aišku, visko suprasti tiesiogiai irgi nereikia, pasitaikydavo ir tada žvejybų, kuomet rudnugarius grobuonis sėkmingai gaudydavo meškeriotojai, siūlydami jiems masalus giliau mano minėtos panirimo ribos. Kaip pavyzdys yra gaudymas vadinamaisiais vibais, pilkeriais, taip pat gerai pasiteisindavo naktinis salačių spiningavimas daugiau nei pusantro metro neriančiais minnow ar shad vobleriais.
Kai kuriems žvejams pakeisti žūklavimo taktiką būna sudėtinga, juolab, kad reikia turėti ir kitokių masalų. Nors ir sakiau, kad viliokliai iš esmės nekinta, tačiau kai kurios detalės net ir tą patį šiltuoju metų periodu puikiai užsirekomendavusį minnow voblerį gali paversti visai kitu masalu.
Tarkim, to paties voblerio MDR variacija dabar veikiausiai bus geresnė nei SR, arba skęstantysis, neutralaus plūdrumo modelis bus kibesnis nei plaukiantysis. Aišku, čia irgi diskutuotinas dalykas, nes tokiu atveju jau tektų atsižvelgti į kiekvieną voblerių seriją atskirai, bet kalbu bendrine prasme. Noriu pasakyti, jog spiningautojui reikės labai panašių, tačiau turinčių kitokias žūklavimo galimybes vilioklių, kas neabejotinai, žvejui atsilieps finansiškai.
Jei kišenės „siauros“
Tačiau galima rasti būdų, kaip giliau nardinti tą patį „vasarinį“ voblerį. Bet tai tik patarimas iš bėdos, tik tiems, kurie nesiruošia plėsti masalų asortimento. Esu rašęs apie paternoster dešimtis kartų, ta tema man nusibodusi iki gyvo kaulo, tačiau esu priverstas kartotis. Noriu pasakyti, kad vietoje guminuko prie šoninio pavadėlio taip pat sėkmingai galima tvirtinti ir voblerį. Tiesa, tuomet sistemėlė atrodys gana griozdiška, ypač, jei tai bus koks nors 7–9 cm dydžio plaukiantysis minnow modelis. Suprantama, kad reikės ir atitinkamo svorio gramzdų.
Kitas variantas – pasunkinti patį voblerį. Šitokius „triukus“ darydavome dar tais senais, kaip dabar pasakytų jaunesni spiningautojai, „beveik sovietiniais“ laikais, kuomet dauguma voblerių gamindavo iš balzos. Ant apatinio masalo trišakio kabliuko kotelio vyniodavome ploną švininę skardelę (apsuki ne vieną, o keletą kartų) ir plaukiantysis modelis tapdavo skęstančiuoju. Toks vobleris nerdavo giliau, užsimesdavo nepalyginamai toliau.
Arba apskritai nuimdavome apatinį trišakį ir vietoje jo ant žiedelio tvirtindavome svarelį. Jei kas bandytų pastarąjį „patobulinimą“, išsyk įspėsiu, kad reikalingas nedidelis apvalus (šrato formos) maždaug 2–4 g masės gramzdas. Svarelį parinkdavome atsižvelgdami į voblerio dydį, plūdrumą, judrumą – tai gana subtilus ir personalinis dalykas. Taip pat papildomas svoris turi būti kuo arčiau voblerio kūnelio, todėl ištęsti ir (ar) su ilgais suktukais svareliai tam netinka. Geriau jau, jei neturite gramzdų su paprastomis vielinėmis kilpelėmis, imkite ofsetinę galvutę, nukirpkite vieną auselę ir tada ją kabinkite voblerio papilvėje.
Deja, panašūs eksperimentai, nors ir neišbalansuoja voblerio (apatinis kabliukas visuomet būna ties kūno svorio centru), bet kitąsyk gana ryškiai pakeičia masalo animaciją. Todėl neretai judrus, tankiai virpantis modelis prarasdavo tokias savybes. Nors gal ir nieko tragiško, nes tai labiau įtakodavo šapalų ar ešerių kibimą, salačiai pakankamai gerai griebdavo ir mažesne amplitude į šalis judantį masalą.
Rinkčiausi dviejų tipų modelius
Dauguma metalinių masalų, o tai būtų sunkios vartiklės, pjautinės blizgės ir pilkeriai, vėlų rudenį paranda savo patrauklumą plėšrūnams, kadangi pernelyg greitai skęsta. Gal būtų ir pusėtina bėda, nes kartais ir šaltame vandenyje salačiai „atsišaukia“ į gana aktyviai gilumoje trūkčiojamus ar tvičinguojamus masalus, tačiau išvardyti viliokliai grimzta neišlaikydami savo kūno horizontalės, ją keičia itin greitai.
Visai kitaip skęsta kai kurie skęstantieji ar neutralaus plūdrumo vobleriai. Bet ne visi, todėl į šių masalų padėtį grimzdimo metu reikia atsižvelgti. Be abejo, svarbus ir skendimo greitis, bet čia jau liečia tik skęstančiuosius modelius, nes praktiškai visi „suspendingai“ tai daro itin lėtai.
Lėtai grimztantys skęstantieji vobleriai (SS versija) turi vieną esminį privalumą – panaudojus atitinkamą animavimo techniką, tokiais modeliais galima nuosekliai apgaudyti įvairius vandens sluoksnius iki pat dugno. Kalbu ne vien apie ilgaliežuvius deep, bet ir tuos, kurie traukiami žaidžia ne itin giliai. Šiuo atžvilgiu netgi neutralaus plūdrumo vobleriai skęstantiesiems pralaimi, kadangi „suspendingai“ neners giliau nei numatyta jų konstrukcijoje.
Jei dabar reikėtų rinktis, kokio tipo vobleriai iš šių dviejų būtų geresni žvejojant salačius, aš vargu ar apsispręsčiau. Manding, kad rinkčiausi atsižvelgdamas į jų panirimo gylius. O tai reiškia, kad lėtai skęstančius, kurie dirba maždaug 1,2–1,5 m gelmėje, arba neutralaus plūdrumo modelius, jei jų darbinis gylis yra tarp 1,5 m ir 1,8 m. Pastarieji, atsižvelgiant į optimalų dydį (5–7 cm), veikiausiai būtų ilgaliežuviai „dypai“. Nevardysiu modelių, jų bus pakankamai Salmo parduotuvės reklaminiuose pavyzdžiuose, kad tai yra tikrai geri masalai, veikiausiai patvirtins ne vienas spiningautojas.
Salačių gaudymas šiais vobleriais šaltame vandenyje praktiškai mažai kuo skiriasi nuo lydekų ar ešerių viliojimo. Geriausias būdas – tvičinguoti masalus, kai kada darant ir iki 5 s pauzes. Jei vasarą salatinis tvičingas (kalbu apie tikrą tvičingavimą, o ne retus vilioklio patrūkčiojimus) buvo prasta mintis vien dėl to, kad šie plėšrūnai laikėsi gana stiprioje tėkmėje, tai dabar toks spiningavimas net labai našus.
Tačiau yra vienas trūkumas, kuris riboja šitokią salačių žūklę. Deja, bet plėšrūnai dabar dažniausiai nutolę nuo kranto, o normaliai tvičinguoti tenka gana trumpu kotu. Todėl sudėtinga toli užmesti masalus. Nusviedus juos pakankamu atstumu, vėlgi susiduri su problema – vobleris per daug toli, kad būtų galima idealiai jį trūkčioti, nes net nelabai stipri tėkmė, vėjas ir didelis išleisto valo kiekis tam trukdo.
Gerai, jei žuvauji nuo stačių krantų ar mieste nuo krantinių, išsirenki kitą panašią vietą krante, bet, tarkim, taip spiningauti kur nors Nemune nuo lėkšto kranto vėjuotą dieną yra labai sudėtinga. Aišku, valtis tuomet bus labai pravarti. Tačiau ne visi žvejai ją turi, ne visi iš valčių mėgsta žuvauti, todėl vienintelė išeitis – bristi į vandenį kuo arčiau vagos, duobės, kur tikėtina rasti salačių.
Norėčiau dar tarti kelis žodžius apie voblerių spalvines variacijas. Šiuo metų laiku, kitaip nei šiltesniu periodu, neretai pasitaiko, kad salačiai mieliau čiumpa ne baltu metalu blizgančius ar baltai, vos pilkšvai dažytais šonais voblerius, bet griebia tamsesnius, taip pat ir „auksinius“, nors oras, regis, tam netinkamas – apniukę, lyja... Kodėl taip nutinka, nepasakysiu, nes paprasčiausiai neturiu jokio paaiškinimo.
Kaip vieni geresnių, bet pas mus nepopuliarūs masalai, yra beliežuviai vobleriai. Turiu omenyje klasikinius stick masalus, kurie savo forma niekuo nesiskiria nuo turinčių liežuvėlius minnow modelių. Stick viliokliai taip pat gali būti įvairaus plūdrumo, skirtumas nuo voblerių su liežuvėliais yra animacijoje – savo žaidimu stick labiau primena vartikles ar pilkerius nei klasikinius voblerius. Tačiau skęsta, ką stengiuosi vis akcentuoti šiame straipsnyje, praktiškai nekeisdami kūno padėties, t. y. išsitiesę horizontalėje. Nors stick modelių irgi gali būti visokių...
Bet dabar nenorėčiau išsitęsti pasakodamas apie šiuos vilioklius, nes pasakyti turiu daug ką, o daug skaityti, prisipažinkite, jūs tingite. Todėl tą temą paliksiu kitam straipsniui.
Romualdas Žilinskas