Juodas vanduo

Dažniausiai mes net nesusimąstome, jog pasitaiko situacijų, kai mūsų pomėgis paprasčiausiai neleido blaiviai vertinti susidariusių aplinkybių, o rizika žvejojant kartais nepateisinama, nes trūko vos vieno žingsnio, kartais netgi tiesiogine prasme, iki nelaimės, kuri galėjo baigtis tragiškai. Mes įsivaizduojam, jog upės, ežerai, jūros mums be galo artimi ir apie vandenį žinome viską. Netiesa, vanduo – mums svetima stichija, vanduo nenuspėjamas ir jis nėra tik skaidrus ar melsvas, vanduo turi visas spalvas, deja, juodą – taip pat.

Tai, kas man nutiko 2011 m. rugpjūčio 4-osios naktį yra pamoka, kurios neužmiršiu visą gyvenimą, savo potyriais būtina pasidalinti su kitais žvejais ir įspėti, kad vanduo kartais būna be galo klastingas.

Dažniausiai panašaus tipo rašiniuose akcentuojama poledinė žūklė, kartais – meškeriojimas iš valties. Tačiau nesu skaitęs nė vieno straipsnio apie braidymą, nes veikiausiai daugeliui žvejų sunku įsivaizduoti, jog bristi vandeniu gali būti pavojinga. O iš tiesų – netgi labai.

Kuomet avi paprastais guminiais batais arba ilgais bridbačiais, paprastai saugaisi, kad vandens nepatektų į avalynės vidų, tad kiek gilesnių vietų vengi bei nuolatos stebi kas yra po kojomis. Galimybė, kad žengus žingsnį pateksi į gilią duobę yra labai menka, nes pas mus ne kalnų upės, o ežeruose bei tvenkiniuose staigių dugno nuolydžių priekrantėse beveik nėra. Teoriškai įmanoma ir tokia galimybė, tačiau apie tai neteko girdėti.

Teoriniai paistalai

Visiškai kitaip atsitinka dėvint bridkelnes. Dabar jau dauguma meškeriotojų jas turi, ypač populiarios spiningautojų ir muselininkų tarpe. Bridkelnės geros tuo, kad įmanoma būti vandenyje, kur gylis siekia aukščiau juosmens, o tai reiškia, kad galima toliau užmesti masalą, pasiekti kitiems žvejams nepasiekiamas vietas, vandeniu įveikti brastas ir pan. Žodžiu, tai labai palengvina žūklę, atveria naujas galimybes.

Bridkelnės, kaip žinote, dažniausiai būna trijų rūšių. Vienos jų – pigios guminės, kurios sunkios, šiltu oru jose kaisti, o šaltame vandenyje šali. Tačiau labai tvirtos, bet dabar tokias mažai kas nešioja.

Yra neopreninės – taip pat sunkokos, taikomos braidymui šaltame vandenyje. Pastarosios patogesnės už gumines, kai kurios tokio tipo braidymo kelnės būna netgi plūdrios.

Ir, žinoma, „kvėpuojančios“, su kuriomis net ir kaitrią dieną mažai sukaisi, nes jų membraninis audinys išgarins vidinę kūno drėgmę, o apsivilkęs specialų šiltą kostiumą – nesušalsi vėsesniame vandenyje. Šitos bridkelnės lengvos ir su braidymui skirtais batais gali tilpti į nedidelę kuprinę, nors kai kurie jų modeliai sąlyginai brangūs, bet verti tų pinigų. Veikiausiai nesuklysiu pasakęs, kad jas turintys žvejai mąsto kaip įsigyti dar geresnes – dar daugiau „kvėpuojančias“, dar lengvesnes, patogesnes ir t. t.

Paradoksas, bet būtent šios bridkelnės sukelia didžiausią pavojų patekus į gelmę tėkmėje, kuomet vanduo subėga į jų vidų. Kodėl taip yra – suprasite perskaitę visą rašinį.

Kiek teko kalbėti šia tema su kitais meškeriotojais, visi kaip susitarę tvirtino, kad didžiausias pavojus su tokiomis bridkelnėmis įkritus į gilią vietą yra tai, kad ties pėdomis susirenka oras (kur logika, juk žmogus su batais?), o viršuje – vanduo, todėl žvejys virsta aukštyn kojomis.

Kada taip atsitinka upėje ir žmogus būna su sunkia kuprine, jis negali apsiversti, kad normaliai plauktų – galva atsiduria po vandeniu, jį neša tėkmė. Vienintelė išeitis – turėti po ranka peilį ir juo perpjauti kelnes, kad išeitų oras.

Kada paklausdavau kam taip yra nutikę, pašnekovai atsakydavo, kad konkrečiai jie į tokią situaciją nepakliuvo, bet girdėjo iš pažįstamų ar draugų, draugų draugų ir pan. Žodžiu, tai buvo teoriniai pasvaičiojimai. Nors gal tokia galimybė ir yra, bet man tai labai abejotina, juolab įrodymų pritrūkstu. Ir sunkoka įsivaizduoti, kad į bridkelnes vanduo subėgs taip staiga, kad nespės išeiti oras ir jo liks tiek daug, jog žvejys virs aukštyn kojomis.

O dabar jūsų dėmesiui praktinis pavyzdys, kuris paneigia panašias kalbas.

Sala

Jau keletą metų vis žvejodavau prie salos Neryje vidury miesto. Tačiau bristi ten reikėdavo gana toli, nes brasta buvo ties tolimuoju krantu, be to ji ne tiesi, o išsidėsčiusi puslankiu. Brastą žymėjo akmenų virtinė, pagal ją galima rasti kelią iki salos.

Bėda ta, jog sala prie pat Neries santakos, todėl smarkiai pakilus vandeniui dėl Kauno HE įtakos arba po smarkių liūčių akmenų galvos dingdavo po vandeniu. Bet ir tokiu atveju povandeninį taką įmanoma rasti, kadangi virš rėvos vandens paviršiuje matydavosi tėkmės nevienalytiškumas, savotiški raibuliai – kas orientuojasi upėse, gali suprasti dugno reljefo niuansus. Man tai tikrai nėra paslaptis, juolab, ką ir sakiau, braidydavau į tą salą jau keletą metų ir puikiai žinojau kaip ten patekti.

Tiesa, tais metais į salą nusigauti buvo galima tik prasidėjus vasarai, kai vanduo upėje pasiekė mažesnį lygį. Brendant į salą net ir ties brasta vanduo siekdavo pažastis, paprastai pusę kelio eidavau gylyje iki juosmens, kitą jo dalį – iki kelių.

Reikia pabrėžti, kad čia labai sraunu, nes upės tėkmė iš už aukščiau esančio tilto įgauna pagreitį, bet iš kojų vanduo neverčia. Į salą vien tais metais buvau nubridęs gal keliolika kartų, kruopščiai ištyrinėjau dugną už ir prieš brastą, neaprašinėsiu jo smulkiai, tik paminėsiu, kad žemiau pasroviui buvo staigus grunto nuolydis į maždaug 2,0–2,5 m gylį esant normaliam vandens lygiui. Ne ekstremaliausias atvejis, esu vaikščiojęs upės dugnu ir gerokai sunkesnėmis sąlygomis.

Į salą brisdavau spiningauti. Dieną, suprantama. Bet vis „minkiau“ mintį čia pabandyti užmesti dugnines – ties salos galu duobelė lėkštais kraštais, srovių susikirtimas, yra ir ramesnio vandens plotelis, dugnas žvyruotas. Todėl neatmečiau galimybės pagauti ūsorių, gal ir šapalų, karšių ar net šamų – priklausys, kur ir kokį masalą užmesi.

Rugpjūčio 2-ąją saloje spiningavau. Vandens lygis aukštesnis už normalų, nors akmenų nematyti, bet nubridau be jokių problemų. Sekančią dieną po pietų išsiruošiau pažvejoti dugninėmis. Pasiėmiau tris – juk nežinau, kas čia kimba, tad pasirinkau skirtingo užmetimo svorio įrankius.

Dar prigriebiau ilgakotį graibštą, kelis kilogramus jauko naktinei žūklei, na, ir, suprantama, visokių atsarginių reikalingų reikmenų, kurių didžiausią svorį sudarė įvairaus „kalibro“ svareliai. Turėjau sudedamą kėdute. Kaip visuomet tempiausi ir fotoaparatą, bet galiausiai (mano laimei) krante jį palikau mane palydėjusiam sūnui. Beje, nuotrauka, kurią matote, yra padaryta tąsyk man bebrendant į salą.

Apie žvejybą nesiplėsiu, nes tai ne ta tema. Pasakysiu, jog ji man nepavyko – pagavau porą kilograminių šamukų, kuriuos, suprantama, paleidau. Užkibo jie iki sutemstant, tačiau vilčių nepraradau – prieš akis visa naktis ir dar rytas.

Praėjo valanda, beveik dvi, o masalo apskritai niekas neragauja. Nuobodu. Dar ir smarkiai atvėso, iškrito gausi rasa, paūmėjo alergija, kurią prieš savaitę buvau pasigavęs nuo kažkokių vandenžolių. Nuojauta kuždėjo, kad naktis bus „tuščia“, o iki ryto dar daug laiko. Apėmė snūdas ir rankas nuo tos prakeiktos alergijos pradėjo niežėti...

Nutariau grįžti namo – juk netoli, po pusvalandžio gulėsiu lovoje. Laikrodis rodė po pirmos penkiolika. Susipakavau daiktus. Kur dėti jauką, juk jo dar daug liko? Išmesti gaila, tad sugrūdau vėl į kuprinę – gal ryt laimę sugalvosiu išbandyti. Taigi mantos svoris ne ką menkesnis, nei iki ateinant...

Kai tikrovė panaši į klaikų sapną

Tik pradėjęs bristi supratau, kad naktį tai daryti gerokai sudėtingiau – juodas vanduo visiškai sugėrė mano žibintuvėlio šviesą, ji tiesiog įsmigdavo upėn, todėl srovių ir paviršiaus raibuliavimo nesimatė. Be to plaukė putų dėmės, kas prie Kauno Neryje įprastas dalykas, kurios dar labiau trukdė įžiūrėti ką nors vandens paviršiuje.

Ta naktis buvo be mėnulio, šviesą mačiau tik nuo netoliese esančio tilto žibintų, bet ji brastos nesiekė. Tačiau kranto link ėjau visiškai drąsiai, nes mačiau orientyrą – karklų krūmo juodulį, žinojau, jog reikia judėti puslankiu iki vidurio kelio, o po to galima jau bristi tiesiai.

Pradžioje viskas atrodė normaliai – kaip ir iki ateinant gylis pusiaukelėje buvo vos aukščiau kelių, gilesnė atkarpa turėjo prasidėti po to. Ir vėl nieko blogo neįtariau – vanduo pasiekė juosmenį. Kojas stačiau atsargiai, kad nepaslysčiau, nes jutau didelių akmenų šonus. Taip ir turėjo būti, kadangi čia yra jų virtinė.

Bet kad ne tie akmenys, nes šalia virtinės buvo pavienių riedulių, net nepagalvojau. Staiga žengus žingsnį gylis pasidarė įtartinai didelis, nes vanduo pasiekė krūtinę. Keista... Gal upės lygis staiga pakilo, o aš žvejodamas nepastebėjau?

Žengiau kitą žingsnį, dar vieną – vanduo beveik pasiekė pažastis. Dar... ir vanduo plūstelėjo į bridkelnes, nors ir užsidėjęs neperšlampamą striukę, bet jos neužsisegiau iki kaklo – krūtinė buvo atvira.

Staiga tėkmė mane pagriebė ir pradėjo nešti. Kojos smigo į smėlį. Žinojau, kad čia yra smėlėta atkarpa, bet ji negali būti tokia gili. Beje, ten smėlis visada siaubingai birus, jis tiesiog sprūsta iš po kojų, nors klimpsti vos ne iki kelių.

Taip atsitiko ir šį kartą – negalėjau tvirtai įsiremti į dugną. Vanduo ėmė semti kaklą, barzdą, iškėliau rankas aukštyn ir pasisukau skersas, kad būtų mažesnis pasipriešinimas srovei, iš visų jėgų stengiausi nepasiduoti Blogiausiai, kad vandens pribėgusios bridkelnės tapo tartum švininės ir reikėjo titaniškų pastangų norint paeiti, tvirčiau atsispirti, sulenkti koją. Jutau, kad pasroviui gilėja dugnas ir tuoj, tuoj gylis bus virš galvos, lūpas jau liečia šaltas Neries vanduo, dar sykį pasižiūriu į tilto žiburius ir...

Nepatikėsite, bet tarsi atsibudau iš miego – stoviu iki kelių vandenyje vėl šalia salos. Pirma į galvą šovusi mintis: grįžti į salą ir laukti ryto ar vėl bandyti bristi? Nieko nesupratau – tiesiog nepatikėjau, kad taip nutiko, tai lyg blogas sapnas. Tačiau kodėl aš visas šlapias ir bridkelnėse žliugsi vanduo?

Taip atrodė tuo metu, nes nusprendžiau dar sykį bristi. Mąsčiau visiškai blaiviai, kadangi pasirinkau kelią gerokai aukščiau ankstesnio maršruto. Perbridau iki kranto be jokių kliūčių ir neįprastai greitai.

Iki namų ėjau dvigubai sunkesnis – kai pradėjau kambaryje nusirenginėti iš visur bėgo vanduo. Netgi kepurė buvo šlapia. Laimei, kad mobilusis telefonas atsparus drėgmei ir nesugedo.

Išgėręs stiprios kavos atsitokėjau, tik tada supratau, kas atsitiko – aš buvau per žingsnį nuo mirties ir pajutau baimę...

Atvirai pasakius, dabar aš neatsimenu visų detalių. Žinau, kad priešinausi upei, žinau, kad net tempiamas srovės stengiausi grįžti atgal, nes supratau, jog priekyje ir pasroviui gali būti tik giliau. Menu dar ir tai, kad vienu metu pasąmonėje šmėkštelėjo mintis, kad gal nereikia kovoti su upe, nebeturiu jėgų – pasiduosiu... Kiek tai truko – nepasakysiu, nes man tuomet tai buvo akimirksnis ir amžinybė. Tačiau įdomiausia, kad mano atmintis visiškai neužfiksavo finalinio momento, kaip visgi aš išsikapanojau.

Stebėjausi, kad nepamečiau nė vieno daikto. Mane nešė srovė, skendau, o iškeltose rankose laikiau meškeres, graibštą. Jei kuprinę su pritvirtinta prie jos kėdute vargu ar galėjau nuo pečių nusimesti, tai kokio galo aš nepaleidau dugninių? Tikrai nesu gobšus, o ir tie įrankiai palyginti nebrangūs. Šito negaliu paaiškinti.

Kaip ir savo išsigelbėjimo – juk aš netgi gurkštelėjau vandens ir neplaukiau, nes mano plaukimo gebėjimai ne kažin kokie. Gal viduryje Neries ranką ištiesė apvaizda?

Tokiais atvejais gali išgelbėti tik atsitiktinumas ir sėkmė. Ir dar tikriausiai tai, kad visomis išgalėmis stengiesi nepasiduoti, neprarasti savitvardos. Dabar jau tvirtai galiu pasakyti, kad su pilnomis vandens tokio tipo bridkelnėmis bei sunkia kuprine ant pečių (ir be jos, manyčiau) stiprioje srovėje paplaukti negalėtų net ir pasaulio plaukimo čempionas, patikėkit.

Apie kokį nors būdą tokiu atveju nusiimti vandenyje „kvėpuojančias“ bridkelnes su iki kulkšnių tvirtai aptraukta neopreno apsauga ir stipriai suvarstytais arba užtrauktuku užsegtais braidymo batais, kvaila būtų net diskutuoti – vien tik kelnės padarytos taip, kad ir patogiai atsisėdus prireikia pastangų jas nusimauti. Na, o peilis po ranka praverstų nebent kuprinės diržus nusipjauti.

Tai vertėtų atsiminti

Kitą dieną nuėjau pasižiūrėti prie brastos. Daugmaž supratau, kurioje vietoje papuoliau į srovės glėbį. Buvau garantuotas, kad tenai prieš kokį mėnesį braidžiojau ir vanduo tąsyk siekdavo ne aukščiau juosmens. Išvada – birus dugno smėlis net ir nesant jokiam žymesniam potvyniui per palyginti trumpą laiką išsiplovė, dugnas pagilėjo. Iš penkių metrų pločio nepavojingos ribos už rėvos veikiausiai buvo likę gerokai mažiau.

Ir tokie dalykai visiškai įmanomi, dugno reljefas labiausiai kinta tose upėse, kuriose labai greitai pakyla ir krenta vanduo, jo lygio svyravimai dažni. Daug priklauso ir nuo grunto sudėties. Galiu garantuoti, kad Kauno HE įtaka Nemuno ir Neries, Nevėžio žemupių dugno reljefui itin juntama. Na, o po pavasarinių polaidžių – ką ir bekalbėti – bet kokią upę dažniausiai atrandi tartum iš naujo.

Visiškai kitaip veikiausiai būtų nutikę avint neoprenines bridkelnes, kurios gali netgi padėti žvejui lengviau išsikapstyti į krantą. Jos pagamintos iš plūdrios medžiagos. Plaukimo su neopreninėmis bridkelnėmis „ekspertas“ Gintaras Nauckūnas specialiai šokdavo į vandenį nuo kranto užkibus dideliam šamui. Pasak jo, šių kelnių plūdrumas yra nevienodas, viskas priklauso nuo medžiagos storio.

Kažkada jis turėjo itin storas, berods, 8 mm storio bridkelnes, kurios nelabai patogios vaikščioti, bet išlaikydavo žvejo svorį. Nepatikėsite (yra liudininkų) Gintarą užkibęs šamas paskui save yra tempęs virš vandens – net plaukti nereikėjo. Turėkite omenyje, kad po kelnėmis tokiu atveju pribėga vandens, bet dėl to jų plūdrumas nesumažėja.

Su plonesnėmis (5 mm storio medžiaga) G. Nauckūnas irgi yra šokęs į vandenį, bet tada, jo žodžiais tariant, pasidarydavo lyg suspending tipo vobleris ir tekdavo šiek tiek pačiam pasistengti išsilaikyti virš vandens. O pačios ploniausios neopreninės bridkelnės vidutinio sudėjimo žvejo jau nebeišlaiko, tačiau ir netraukia gilyn.

Jonas Bačinskas (tikriausiai pamenate kažkada buvusį laidos „Žvejo Biblija“ vedantįjį?) yra skendęs su guminėmis bridkelnėmis. Pastarosios būna pagamintos su pritvirtintais prie jų auliniais batais ir, nors yra labai sunkios, nepatogios, bet savo viduje meškeriotojo kūno nevaržo. Tad jei moki normaliai plaukti iš jų galima vandenyje išsinerti. Jonas pasakojo, kad pakako nusimesti petnešas bei pasisukti kojomis pasroviu ir tėkmė pati numovė plačias gumines bridkelnes.

Nereikia manyti, kad tokiu būdu siekiu kažkokios antireklamos „kvėpuojančioms“ bridkelnėms. Pats turiu trejas, jomis labai patenkintas, ruošiuosi pirkti ketvirtas. Turiu dvejas ir neoprenines, tačiau gal su pastarosiomis neeksperimentuosiu – pakanka. Paprasčiausiai pasidalijau savo mintimis ir parašiau tai, ką pasakojo į ekstremalias situacijas pakliuvę bičiuliai.

Pabaigoje vienas, tikiuosi, pats vertingiausias patarimas – apsiavę tokio tipo braidymo kelnėmis dėvėkite ir gelbėjimosi liemenę, kurios plūdrumas turėtų būti bent pusantro karto didesnis už žvejo svorį. Ir nebriskite upėje giliau juosmens – tai išties yra rizikinga.

Romualdas Žilinskas