Jei salatis arčiau dugno. Žūklė blizgėmis
Netgi vasaros viduryje, kuomet pagal visas teorijas ir daugelio žvejų nuomonę, salačiai pasklinda po upę ir išsidalija medžioklės plotus, jie vis tiek kartais kimba po kelis vienoje vietoje. Ir nebūtinai vienodo dydžio, kas paprastai tendencinga kitoms plėšrūnių rūšims. Todėl toje pat vietoje galima pagauti net kilogramo nesveriantį „paauglį“ ir po keliolikos minučių čia pat ištraukti visai solidų 3 kg „dėdę“.
Reiškia, kad kažkokiame apibrėžtame upės plote maitinasi (ir nuolat, beje) salačių būrelis. Kvaila, suprantama, būtų lyginti šias žvynuotąsias su delfinais ar orkomis, kurie specialiai apsupa žuvelių tuntą, sukelia jame sumaištį ir lengvai prisiryja nežinančių kur sprukti aukų. Salačiai – tik žuvys, o ne proto užuomazgas turintys žinduoliai. Tačiau jie instinktyviai jaučia, kad kažkuri upės vieta patogi pasalai, čia pakanka maisto ir tai išnaudoja.
Sušilus vandeniui bei orui salačių pamėgtos aukos: aukšlės, strepečiai, smulkios kuojos ir šapaliukai esant ramioms dienoms dažniausiai plauko vandens paviršiuje. Tačiau tam yra dar viena būtina sąlyga – neturi pūsti smarkus vėjas. Taip yra todėl, kad tokiu metu smulkios žuvys prie vandens paviršiaus gali pasigauti skraidančių, taip pat virstančių iš lervų ir pasiruošusių skristi vabzdžių.
Tačiau net ir vėjuotą dieną vėjas vakarop dažniausiai rimsta. Taip nutinka ir anksti ryte. Ramiame upės paviršiuje mes matome aibę smulkių ir didesnių ratilų, kurie byloja apie tai, kad žuvys maitinasi viršutiniuose vandens sluoksniuose. Beje, ypatingai daug virš upės vabzdžių ima skraidyti krentant slėgiui prieš lietų ar audrą.
Tuomet net darosi keista iš kur tiek staiga atsirado tų mašalų. Atkreipkite dėmesį, kad tada smulkmė itin aktyvi vandens paviršiuje, o ir salačiai žymiai garsiau ir dažniau išsiduoda medžiodami.
Kodėl salačiai leidžiasi gilyn
Žvejams nebus naujiena, jei pasakysiu, kad paskui mažas žuvis į tam tikrus vandens sluoksnius atseka ir plėšrūnai. Kadangi pagrindinės salačių aukos labiau linkusios plaukioti prie pat paviršiaus, tai šie plėšrūnai priversti irgi čia medžioti. Jie turi ypatingą medžioklės strategiją, ką meškeriotojai paprastai įvardija, kaip jau mano minėtą „mušimą“.
Kiek pastebėjau, salačiai „nemuša“ tuomet, kai smulkmė nesimaitina paviršiuje. Bet tai ne faktas, jog salačiai nesimaitina giliau ir, beje, lygiai tokiu pat principu puola savo aukas. Kalbu apie tą jų mostą uodega, kuomet paviršiuje esančios smulkios žuvys apsvaigintos net išmetamos į orą.
Kita vertus jie gali nemedžioti ir tada, kai smulkmė plaukioja viršutiniuose vandens sluoksniuose. Tokiu atveju galima sakyti, jog šie plėšrūnai iš tiesų neaktyvūs ir jų maitinimosi laikas ką tik praėjo arba dar ateis.
Pasikartosiu, bet tikrai nėra pagrindo tvirtinti, jog salačiai visiškai nenori ėsti, kada aukšlės ar strepečiai, kitos smulkios žuvys randasi žemesniuose vandens sluoksniuose. Tai būtų netgi nelogiška – jei savaitę laiko bus atšalęs oras, pūs smarkus vėjas, tai plėšrūnės dėl to juk nebadaus.
Galbūt orų permainos pradžia ir turės neigiamą įtaką salačių apetitui, tačiau vėliau nusistovėjus netgi prastoms meteorologinėms sąlygoms jie vis tiek ims pakankamai aktyviai maitintis. Tačiau tai nebūtinai bus ankstus rytas arba vakaras. Dabar jau paros ritmas gali pakisti ir mitybinis pikas galbūt prasidės vidurdienį arba tik po pietų. Pastoviai kelias dienas iš eilės besikeičiant slėgiui, debesuotumui, vėjo krypčiai žuvų aktyvumo protrūkiai yra sunkiai nuspėjami ir maitintis jos gali su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis po kelis kartus per dieną. Tai liečia tiek taikiąsias, tiek plėšriąsias žuvis.
Kuomet oro ir vandens temperatūra yra optimali arba bent jau nelabai nukrypsta nuo vidutinių sąlygų, salačių medžioklės periodus galima netgi nuspėti. Kada nebūna didesnių meteorologinių pokyčių pakanka porą dienų iš eilės stebėti upės paviršių ir jau trečią dieną galima bus ateiti prie vandens tuo metu, kada šios rūšies plėšrūnas puotaus ir, kas svarbiausia, nesiblaškant „šukuoti“ jo medžioklės plotą.
Kita vertus, tokia informacija praverčia visuomet, nes salačiai turi juos žudantį įprotį kasmet tam tikru laiku maitintis tam tikrose pastoviose vietose. Sugavus vieną plėšrūną po dienos kitos jo vietą užims kitas, nes toji nedidelė upės atkarpa ar, tarkim, netgi konkreti rėvos vieta veikiausiai yra kažkuo palanki jų medžioklei.
Mano nuomone, būtent užsitęsus nepalankiam orui salačiai gali medžioti greta vienas kito. Tai tikriausiai lemia tai, jog ir mažos žuvelės tokiomis sąlygomis susirenka tik tam tikrose vietose į didesnius būrius, kadangi tik ten randa maisto, galbūt pasislepia nuo vėjo sukeltų bangų, tiesioginės saulės spindulių ir panašiai. Galimai dabar jos priverstos ieškoti tokio užkandžio, kuris nebūdingas arba bent jau nėra pagrindinis tuo metų laiku.
Žodžiu, čia teorijų gali būti daug, tačiau faktą sakiau – smulkmė koncentruojasi į skaitlingesnius tuntus ir mažiau juda po vandens telkinį.
Tiesa, minėtas salačių aktyvumo protrūkis dažniausiai būna labai trumpas (tęsiasi nuo pusvalandžio iki valandos), nes veikiausiai jie atranda didelius smulkių žuvų būrius ir gretai pasisotina. Suprantama, aš dabar kalbu apie tą variantą, kada mes nematome besimaitinančių plėšrūnų, tačiau jie visgi yra aktyvūs. Minėtomis sąlygomis mažos žuvelės būna nusileidusios į vidurinius vandens sluoksnius arba glaudžiasi prie dugno ir ten jas persekioja salačiai.
Neatmetu prielaidos, kad ir patys salačiai, staiga pakitus aplinkos sąlygoms, prisitaiko ir medžioja kitos rūšies aukas, nei ilgą laiką ligi tol. Tarkim, plėšrūnai sočiai maitinosi medžiodami vandens paviršiuje aukšles ir šapalų mailių, bet po to ėmė užkandžiauti gružliais. Beje, gružliai nevengia gana gilių vietų, jie praktiškai visada plaukioja palei dugną.
Kita vertus, tokie salačių įpročiai, juos iššifravus, leidžia spiningautojui labai rezultatyviai pažvejoti. Meškeriotojai paprastai nelinkę to daryti ir, nustojus „mušti“ salačiams, daug žvejų pastoviose salatinėse vietose nepamatysi.
Kada salačiai nenori greitai judančių masalų
Dar vienas faktorius, kuris atbaido spiningautojus nuo upės, yra ne visai tradiciniai salačiams tinkami žvejoti masalai. Vyresnės kartos salatininkai dar ir dabar geriausiu šių plėšrūnų masalu vadina pjautinę blizgę. Tam tikromis žūklės sąlygomis ji iš tiesų yra labai tinkamas vilioklis. Nors aš, prisipažinsiu, šiuo masalu žvejoti nelabai mėgstu.
Man gaudymas pjautine blizge išties pilnai atitinka žodžio „drožimas“ prasmę, nes tai yra pastovus masalo svaidymas kuo toliau į apibrėžtą upės plotą ir greitas ritės sukimas. Tik greitai vyniojant valą sunki blizgė plauks paviršiniuose vandens sluoksniuose ir neužklius už dugno akmenų. Kada salačiai žuveles vaiko vandens paviršiuje nutolę nuo kranto, ši taktika labai pasiteisina.
Tačiau vos tik salačiai nusileidžia giliau, toks žūklavimas iš karto netenka savo privalumų. Beje, reikėtų pabrėžti, kad esant mano aprašytoms sąlygoms šie plėšrūnai nenori greitai judančių masalų ir mieliau renkasi traukiamus lėtai arba vidutiniu greičiu. Suprantama, ir giliau nei įprasta. Bet apibrėžimas „giliau“ gali būti tik sąlyginis, kadangi plėšrūnai nebūtinai susirinks kur nors dideliame gylyje netoli vagos, bet gali būriuotis ir vidutinio gylio rėvoje.
Visgi, kiek pastebėjau, toliau arba labai toli nuo kranto, o tai spiningautojui gali tapti tam tikra problema.
Esmė ta, kad geriausia tokiais atvejais žvejoti salačius vobleriais, nes parinkus atitinkamą modelį galima rasti jų pasirinktą medžioklei vandens sluoksnį ir masalą jame išlaikyti pastoviai. Su vartikle, net nekalbu apie pjautinę blizgę, tai padaryti gerokai sudėtingiau.
Tačiau net ir geriausių šiuolaikinių voblerių aerodinaminės savybės menkesnės nei metalinių masalų. Štai ką aš turėjau omenyje, sakydamas, kad salačių buvimas toli nuo kranto gali žvejui tapti problema.
Tokiu atveju, kaip nekeista, vėl galima pasirinkti pjautines blizges. Tačiau žūklės technika nuo anksčiau aprašytos, skirsis iš esmės, o pačios blizgės bus nepalyginamai sunkesnės. Manyčiau, jog netgi „standartinį“ iki 21 g arba 30 g užmetimo spiningą reikėtų pakeisti gerokai tvirtesniu įrankiu, valas reikalingas taip pat storesnis. Paprastai blizgiaujant koto „kietumas“ nevaidina didesnės rolės, čia jau veikiau yra „kas kaip įpratęs“. Tačiau gaudant taip, kaip aprašysiu, jau reikėtų standesnio ir ilgo (nepamaišys net trimetrinis) spiningo, geriausias, sakyčiau, „saikingos“ fast akcijos.
Pjautinė sviedžiama labai toli skersai upės srauto arba nedideliu kampu pasroviui (taip netgi geriau) ir leidžiama jai grimzti iki dugno. Kartais jau pirmu „nusileidimu“ salatis gali atakuoti masalą, todėl valas privalo būti įtemptas, kad jaustume kontaktą su viliokliu. Tai techniškai gana sudėtingas manevras, nes reikia, kad blizgė be didesnio pasipriešinimo skęstų, tačiau atpalaiduoti gijos nevalia. Per daug įtempus giją masalas paprasčiausiai negrims, nežais, o bus greitai nešamas srovės.
Nemanau, kad bet kuris žvejys, tik pradėjęs spiningauti panašiais masalais, išsyk įvaldys tokią jų animavimo techniką, tam reikia bent minimalių įgūdžių.
Dar dažniau salačiai blizgę atakuos pakėlimo metu. Pjautinė nuo dugno pakeliama greitėjančiu plastišku rankos mostu, tuo pat metu suvyniojus dalį valo, ir iš karto vėl leidžiama skęsti. Jei pažiūrėtume į taip animuojamo vilioklio nubrėžtą vandenyje kreivę, ji primintų šiek tiek palinkusius pjūklo dantis. Kita vertus, tai panašų į džigavimą guminukais.
Vietoje pjautinės blizgės galima visai sėkmingai bandyti ir labai sunkias siauras vartikles, kurios paprastai naudojamos jūroje ir yra tartum tarpinis masalas tarp pilkerių ir blizgių.
Nustebsite, tačiau šie masalai nebūtinai turi būti metalo blizgesio, kas, spiningautojų supratimu, itin patinka salačiams. Jie kitąsyk geresni dažyti tamsiai raudona arba juoda emale, drumstame vandenyje praverčia ir pieno spalvos baltumas.
Kitąsyk puikiausiai tinka netgi paprastos masyvesnės vartiklės. Tačiau plačius plokščius ir smarkiau išlenktus masalus tėkmė greičiau nuneša į šalį, čia jau derėtų orientuotis pagal užmetimo nuotolį, gylį ir, suprantama, atsižvelgti į srovės stiprumą.
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas
