Jei salatis arčiau dugno. Vėstant brakonieriavimui šyla klimatas
Žinau, žinau – upėse vandens lygis dabar toks aukštas, kad fantazija „atšoka“ spiningauti. Anądien nuėjau prie Neries – nauda tik ta, kad naują spiningą išbandžiau ir pažiūrėjau kaip „vaikšto“ keli irgi nauji, žiemą pirkti vobleriai. Nemune – identiška situacija, o Nevėžyje – dar baisiau. Tačiau tokie reiškiniai laikini. Ir, jei neprapliups ilgalaikiai lietūs, kas irgi visiškai realu, po poros savaičių upės ims sekti.
Atvirai pasakius, prieš mėnesį buvo galima spiningauti visiškai normaliai. Aišku, žieminis spiningavimas turi vieną esminę yda – šąla rankos, ragėja valas. Tačiau žuvys kimba. Jau net nekalbu apie lašišas ir šlakius – pastarąsias žvynuotąsias tokiu metų laiku dažniausiai žvejai ir gaudo.
Šitas straipsnis bus apie salačius – bandysiu apžvelgti visas situacijas, kada minėti plėšrūnai kimba gelmėje, o ne viršutiniuose vandens sluoksniuose, kas jiems labiau įprasta. Priminsiu, kad draudimas žvejoti salačius įsigalioja nuo balandžio 1 d., todėl laimę bandyti galima dar bent porą savaičių.
Kuo skiriasi salatis skiriasi nuo šamo
Kažkada, o tai buvo daugiau nei prieš dvidešimt metų, aš veikiausiai rašyčiau, kad pagauti salatį žiemą yra labai sudėtinga, praktiškai neįmanoma. Ir tai būtų normalu, nes tada šių plėšrūnų tikslingai tuo metų laiku beveik niekas nežvejodavo. Jei ir pabandydavo, tai atmestinai.
Po to įsisavinome tvičingą ir pamatėme, kad salačiai net ir šaltuoju metų periodu kimba visai neprastai. Tuomet kaip tik ėmėme gaudyti lašišas ir šlakius. Bežuvaujant lašišažuves užkibdavo nemažai salačių, sakyčiau, kad net pakankamai daug ir šis laimikis tapo savotiška norma. Visgi tikslingai salačius net ir šiais laikais žiemą žuvauja mažai kas, juos galima nebent įvardyti kaip lašišautojų „priegaudą“.
Salačių kibimui tokiomis žūklės sąlygomis, spėju, įtakos turėjo šiltėjantis klimatas, nes upės neužšaldavo, ir naujai atsiradę masalai, kurie tiko tiek lašišoms su šlakiais, tiek ir salačiams. Be to vėl pradėjo gausėti šių žuvų. Ne taip smarkiai, tačiau jų populiacija, kuri kažkuriuo metu buvo sumenkusi, vėl pasiekė normalią ribą. Šitokią informaciją gaunu iš ichtiologų, su kuriais pakankamai dažnai bendrauju, todėl ir remiuosi mokslininkų žodžiais.
Kas liečia ankstesnius mano įsitikinimus, nereikia jų suprasti, kad žiemą žvejai niekada nesumeškeriodavo salačių. Pasitaikydavo ir man pagauti, bet tai traktuodavau veikiau kaip atsitiktinumą, nes šitos žuvys paprastai užkibdavo nedidelėje Nemuno atkarpoje žemiau Kauno HE – ji tęsiasi maždaug iki Neries žiočių. Faktiškai tai yra Kauno miesto vidurys, aplinkui daug betonuotų krantinių, tačiau žuvims visa tai nesvarbu.
Beje, ši upės atkarpa apskritai yra išskirtinė, net šalčiausiomis žiemomis čia būdavo properšos, nes atidarius hidroelektrinės šliuzus į Nemuną patenka labiau deguonimi prisodrinto (nes prateka pro hidroelektrinės turbinas) ir šiltesnio Kauno marių vandens. O tai, vėlgi pasak ichtiologų, gali turėti įtakos netipiniam tokiu metų laiku kai kurių žuvų suaktyvėjimui.
Gal tai ne į temą, o gal ir taip – aš po Naujųjų toje upės atkarpoje nesyk esu sėkmingai gaudęs šamus. Kadangi kalbu apie ankstesnius laikus, nesupainiokite – tuometinės žvejybos taisyklės šamų žūklės žiemą nedraudė. Nesispecializavau tokioje žvejyboje, paprasčiausiai sykį atsitiktinai pagavęs ilgaūsių plėšrūnų (tądien – tris), po to vis pabandydavau...
Kita vertus, kokie ten šamai, nes svėrė maždaug po 2–3 kg, gal pakliuvo ir porą vos stambesnių. Bet pats faktas, kad šilumą mėgstantys ilgaūsiai grobuonys kibo pastoviai, jau apvertė aukštyn kojomis visas iki tol girdėtas žvejybines teorijas. Žinau ne vieną atvejį, kuomet ten Kauno žvejai žiemą pagaudavo ir po keliolika ar keliasdešimt kilogramų sveriančių šamų, tačiau kai kurios aplinkybės verčia galvoti, jog dauguma šių žuvų buvo tiesiog užkabintos už šonų.
Kodėl manau, kad jei kibo maži šamukai, negali taip pat sėkmingai kibti ir didieji šamai? Esmė yra žuvų fiziologijoje. Žvynuotųjų jaunikliai greičiau prisitaiko prie pakitusių aplinkos sąlygų, jie staigiau sureaguoja į, tarkim, kaip šiuo atveju, sušilusį bei daugiau deguonies turintį vandenį ir kuriam laikui prabunda iš žiemai būdingos anabiotinės būklės. Na, o prabudę užsimano ėsti.
Jauniklių medžiagų apykaita greitesnė, todėl jiems pakanka mažesnio laiko tarpo, kad suaktyvėtų ir imtų maitintis. Žinoma, jei šiltas (tai šamams yra itin svarbus veiksnys) ir daug deguonies turintis vanduo bus savaitę, labai galimas dalykas, kad iš žiemos miego prabus ir stambūs ūsuočiai. Bet grįžkime prie salačių.
Per savo gyvenimą esu sutikęs begalę įvairiausių žvejų. Bet kažkada, dalyvaujant su Kauno regiono inspektoriais reiduose, teko „susipažinti“ ir su profesionaliais brakonieriais-kabliautojais. Net ir pastaroji patirtis praverčia rašant straipsnius, nes gali matyti, kokios žuvys pagaunamos nelegaliai. Beje, labai daug informacijos pateikia ir aplinkos apsaugos darbuotojai.
Gana keista, bet jei žiemą ar vėlų rudenį už šonų išgraibytų žuvų tarpe pasitaikydavo šamų, tai salačių – tik labai išimtinais atvejais. Reiškia, kad šios žuvys pasitraukdavo žiemoti į žiemavietes, kurios yra sunkiai pasiekiamos netgi „kabliautojams“, nes jie paprastai renkasi duobes, kuriose apstu pačių įvairiausių žvynuotųjų rūšių.
Tokių duobių upėse iš tiesų yra ir ten šalia lyno gali gulėti šamas, o prie karšių būrio ant dugno ilsėtis dėlėmis aplipusi didžiulė lydeka. Dėl šiltėjančio klimato senkant ir dumblėjant upėms, gilių duobių rastume vis mažiau, laimei, brakonieriams irgi gerokai „prikirpta uodega“.
Tačiau salačių, kaip minėjau, kažkodėl tose „įvairiarūšėse“ duobėse nebūna. Nors to šimtu procentų tvirtinti irgi negaliu, gal brakonieriška įranga gaudyti šias žuvis nelabai tikdavo, jiems reikia kokios nors ypatingos – nesu šios srities specialistas.
Beje, dabar kalbu tik apie žiemą, nes galbūt šį straipsnį perskaitys ir koks nors aplinkos inspektorius, kuris pasakys, jog prieš nerštą brakonieriai itin sėkmingai retina salačių gretas. Neabejoju, tačiau taip nutinka būtent prieš šių žuvų nerštą arba jų neršto metu, kelias savaites po neršto.
Prieš tai išsakytai minčiai galima išimtis. Esu Nevėžyje žiemos pradžioje ant nedidelių guminukų pagavęs salačių ir tose giliose duobėse, kur būdavo pačių įvairiausių žuvų. Tačiau masalus ragavo mažyliai nesubrendę salačiai, kurie svėrė po kelis šimtus gramų. Kur tuo metu ilsėdavosi didieji – man paslaptis.
Jei lyginsime europinius šamus ir salačius, pamatysime, kad jų gyvenamasis arealas yra panašus, abi žuvų rūšys mėgsta šiltą vandenį, ir, pavyzdžiui, salačių daugiau upėse, kurios įteka į Juodąją ir Kaspijos jūrą, nei į mūsiškės Baltijos upėse. Tačiau esminis skirtumas – salačiams labiau patinka sraunesnį vandenys negu šamams. O juk plaukiojant tėkmėje tenka išeikvoti ir daugiau kalorijų.
Šamas paprastai nekyla į paviršių, jis slenka padugne, kur tėkmė mažesnė. Salatis – atvirkščiai – stengiasi būti upės paviršiuje, jos viduriniuose vandens sluoksniuose ir be viso to, dar ten, kur itin sraunu.
Žinoma, vėstant vandeniui netgi salačiai pasitraukia iš rėvų ir leidžiasi giliau. Jie vis dar maitinasi, bet ne taip aktyviai ir šiuos plėšrūnus išduodančio jiems būdingo „mušimo“ mes tikrai negirdime.
Kodėl žuvys elgiasi kitaip nei įprasta
Rudenį, dažniausiai tai nutinka spalio mėnesį (kalbu apie tipinį Lietuvai rudenį, nors koks dabar tas „tipinis“ ruduo niekas nepasakys), didžiausia galimybė sužvejoti salatį velkiaujant, tarkim, Kauno mariose 5-6 m gylyje arba giliausiose Nemuno vietose, t. y. vagoje. Yra stambių salačių ir kai kuriuose pratekančiuose ežeruose, bet apie tų telkinių žuvis tektų rašyti visai kitą straipsnį.
Velkė ne pats geriausias salačių žūklės būdas – vasarą jie sprunka nuo valties ir tenka užsiinkaravus tiesiog mėtyti masalą, stengiantis vilioklį nusviesti kuo toliau.
Pasitaiko, kad ir užkimba, tačiau tik reti vienetiniai egzemplioriai ir masalus šie plėšrūnai griebia savo aktyvumo pike. Galima bandyti salačius tikslingai gaudyti ir velkiaujant, bet tada tenka atleisti daug valo, valtį plukdyti greičiau nei įprasta. Visgi, mano nuomone, rezultatyvesnė salačių žvejyba būna nuo kranto, įsibridus ar mėtant iš valties masalą.
Jaučiu, kad šitame mano straipsnyje trūksta nuoseklumo, mintys gana padrikos, daug teorinių pamąstymų, o aš vis bandau „pritemti“ rašinį iki pagrindinės temos – kada salačiai maitinasi arčiau dugno ir kaip juos tada gaudyti.
Žūklė, kai salačiai „nemuša“ ir akivaizdžiai neišsiduoda, ir, reikia manyti, kad jie tuomet nesimaitina vandens paviršiuje, mums turėtų rūpėti vis labiau. Kodėl? Nes gana daug vasaros sezonų iš eilės stebiu vieną tendenciją: tiek salačiai, tiek meknės su šapalais, t. y. žuvys, kurias anksčiau spiningautojai dažnai aptikdavo stebėdami upės paviršių, į aukštesnius vandens sluoksnius pakyla rečiau, nei tai būdavo prieš dešimt ar daugiau metų. Galbūt reikėtų klausti ichtiologų, kodėl taip atsitiko, bet aš turiu savų versijų.
Viena jų – rašinyje vis linksniuojamas besikeičiantis klimatas, dėl ko oro temperatūra, slėgis, krituliai tampa ne tokie, kaip prieš gerą dešimtmetį, o metų laikai mūsų platumose tarsi susimaišo. Tai verčia kai kurias, o gal ir visas žuvis keisti savo gyvenimo ritmą, įpročius, taikytis prie kitokių gyvenimo ir, suprantama, mitybos sąlygų.
Salačiai yra baikštūs plėšrūnai, tai žino visi spiningautojai. Išaugęs spiningautojų skaičius (beje, plūdininkų vargu ar daugėja) verčia šias žuvis tolti nuo krantų, vis rečiau medžioti vandens paviršiuje. Tie, kas nuolat gaudo salačius puikiai žino, jog didžiausia tikimybė jį suvilioti, kuomet šis plėšrūnas maitinasi arti kranto, yra per pirmąsias 10–15 minučių. Vėliau veikiausiai salatis pasitrauks iš medžioklės vietos, nes instinktyviai suvoks, pamatys, kad netoli jo yra žvejys.
Medžioti vandens paviršiuje salačiai pradeda tik sušilus vandeniui, t. y. kažkur apie balandžio pabaigą ar gegužės pradžią. Jau sakiau, kad prieš nerštą jie būriuojasi, po to dar kurį laiką išlieka drauge. Tokiu metų laiku salačių žūklė uždrausta, todėl savo pavasarinių pastebėjimų netęsiu.
O rašinį – taip. Tačiau jau kitą dieną...
Romualdas Žilinskas
