Jei salatis arčiau dugno. Geriausias masalas – vobleris
Kaip ten bebūtų, tačiau šiuo metu geriausi masalai salačiams vis tiek yra vobleriai. Sakydamas „šiuo metu“ turiu omenyje laikmetį, o ne mėnesį ar pavasario sezoną. Kita vertus, nesuklysčiau sakydamas, kad kovą tai bus irgi kibiausi viliokliai.
Kažkas teigs, kad pastaruosius porą metų voblerius „permuša“ vaibai, kurių populiarumas žuvaujant salačius ėmė kilti kaip ant mielių. Galbūt jie bus teisūs, visgi pagrindinė voblerių, jei taip galima išsireikšti, stiprybė yra jų universalumas.
Suprantama, kad turiu omenyje voblerius su liežuvėliais, kadangi būna ir beliežuvių šios rūšies masalų. Tačiau pastarieji pas mus nepopuliarūs, jų animavimas, pritaikymo savybės gali gerokai skirtis, todėl žūklei su tokiais viliokliais derėtų rašyti atskirą straipsnį. O dabar kalbėsiu apie tuos voblerius, kuriais gaudo dauguma mūsų spiningautojų.
Reikėtų dar paminėti, kad bet kokie metaliniai masalai vėstant vandeniui kažkodėl tampa mažiau „skanūs“ plėšrūnėms. Galbūt salačiai čia būtų su „klaustuku“, bet šaltos geležies skonis, manding, jiems irgi ima mažiau patikti. Ne tiek, kiek, tarkim, lydekoms, bet visgi tai juntama.
Dar vienas niuansas, kurio negaliu patvirtinti ar paneigti. Esu rašęs, kad, pasak mokslininkų, prie metalinių masalų plėšrūnės greičiausiai įpranta, juos po kurio laiko identifikuoja kaip grėsmę. Žinoma, taip nutinka tuose vandens telkiniuose, kuriuose žuvys šiais viliokliais gaudomos itin dažnai. O kad salačiai vis dar intensyviai spiningaujami vartiklėmis ir pjautinėmis blizgėmis mūsų upėse – faktas.
Keletas būdų, kaip sugundyti salatį
Paprastai gaudydamas salačius aš naudoju tiek plaukiančiuosius, tiek skęstančiuosius, tiek ir neutralaus plūdrumo voblerius. Bet kada tenka žvejoti juos prastu, smarkiai vėjuotu oru, kai kurie plaukiantieji modeliai taip ir lieka masalinėje.
Salačių žūklėje masalo svoris turi daug reikšmės, nes dažnai tenka jį sviesti toli ar net labai toli. Plaukiantieji vobleriai visada lengvesni už „suspendingus“ ar skęstančiuosius, tai juntama netgi gaudant šiuolaikiniais vobleriais. Gaminti senais laikais, padaryti iš balzos, o jų irgi būna pakankamai kibių, pučiant priešpriešiniam vėjui, deja, skrenda dažniausiai menkai, šie vobleriai labiau tinkami spiningauti juos plukdant arba kada plėšrūnai kimba netoli nuo meškeriotojo.
Taip pat neutralaus plūdrumo ir skęstančiaisiais galima atlikti keletą labai efektyvių traukimo būdų, ką plaukiančiaisiais modeliais padaryti neįmanoma. Kiek pagavau salačių tokiomis oro sąlygomis, bent trečdalis šių plėšrūnų griebė voblerį tuo metu, kada jį užmetęs pradėdavau sukti ritę ir taip pakeldavau masalą nuo dugno į aukštesnį vandens sluoksnį. Kadangi šis straipsnis apie giliai esančius salačius, tai turėkite omenyje, kad plėšrūnai vilioklį atakuodavo „kažkur vidury“ vandens.
Veikiausiai supratote, kad kalbu tik apie skęstantįjį modelį. Iš tiesų nebūtinai, kadangi neutralaus plūdrumo modeliai (nors čia jau derėtų kalbėti apie konkrečius voblerius, spiningautojo padėtį krante ar įsibridus ir panašiai) neretai irgi skęsta. Taip nutinka žuvaujant upėse jau aprašytomis sąlygomis, nes vėjas, bangavimas veikia valą, tėkmė upėje irgi yra nevienalytė, sūkuriuojanti, todėl turi įtakos tokių masalų plūdrumui. Deja, užrašai ant pakuočių, kad tas masalas tarsi pakibs nustatytame gylyje, šįsyk gali ir negalioti.
Žodžiu, plėšrūnas masalą čiupdavo vos tik jis pradėdavo kilti arba pirmomis akimirkomis, kada masalas pasiekdavo optimalų savo darbinį gylį. Nežinau, kodėl salačiai taip elgdavosi, bet tokie įvykiai pakišo man mintį, kad galima skęstantįjį voblerį traukti darant pauzes ir kas kartą kelti jį iš apatinio vandens sluoksnio aukštyn. Ir šitoks spiningavimo būdas pasiteisino. Tik nereikia to daryti labai greitai, o stengtis voblerį traukti kiek galima lėčiau ir kelti masalą ne staigiais, tačiau plastiškais judesiais manipuliuojant spiningu arba su tikru greičiu sukant ritę.
Visgi minėtos animacijos tenka atsisakyti ten, kur dugne daug akmenų ir teka greita srovė. Tokiose vietose žuvauti skęstančiaisiais vobleriais apskritai komplikuota, nes tenka itin atidžiai kontroliuoti masalo skendimą. Akmenynus salačiai mėgsta, ypač Neryje, bet būtent tarp akmenų ir nutraukiu didžiąją dalį savo masalų – tiek voblerių, tiek blizgių.
Kitas manevras, kurį irgi mėgsta salačiai – masalo prilaikymas srovėje. Kada šie plėšrūnai būna visai prie pat dugno, reikia užmestą voblerį panardinti iki jo darbinio gylio ir, įtempus valą, leisti srovei žaisti masalu.
Tačiau taip galima meškerioti tik ten, kur yra pakankamai stipri tėkmė – ji turi būti pajėgi gana išraiškingai judinti ir išlaikyti tam tikrame vandens sluoksnyje pakeltą voblerį. Be to labai svarbi žvejo pozicija – suprantama, kad masalas tuo metu turi būti laikomas ant įtempto valo dideliu kampu pasroviui arba išilgai tėkmės. Todėl meškeriojant tenka arba bristi, arba rinktis kranto iškyšulius, dambas ir panašias vietas.
Salačiaujant apskritai žymiai geresnių rezultatų pasiekiama įsibridus, nes tuomet žvejų žuvys mažiau bijo, yra galimybė masalus svaidyti arčiau upės vidurio, juos pateikti įvairiomis kryptimis. Tiesa, kuomet pučia stiprus vėjas, vandens paviršius pašiauštas bangų, salačiai nėra tokie baikštūs, todėl stovint iki juosmens vandenyje, nereikia prarasti koncentracijos net tada, kai vobleris atsiduria visai šalia meškeriotojo.
Aš taip kalbu todėl, kad kitomis sąlygomis, tarkim, vilioklis nusviedžiamas labai toli, juo animuojama tik nedideliame apibrėžtame plote, o po to stengiamasi masalą kone oru grąžinti atgal, kad vėl būtų galima kuo greičiau užmesti į numatytą vietą. Na, čia iš tos „serijos“, kuomet, kaip sako žvejai, „drožiama“ – kuo daugiau kartų ten, kur reikia, užmesi, tuo daugiau galimybių, kad pagausi...
Daug naudos duoda voblerio animacija vos pagreitinant ir sulėtinant masalo traukimą, kuomet jis vedamas viename vandens lygyje. Aišku, sulėtinus traukimą, plaukiantysis vobleris vos aukščiau pakils nuo horizontalės, o skęstantysis – „tūps“ žemiau. Tačiau tie nukrypimai menki, žuvis labiau junta tik masalo vedimo greičio pokyčius.
Kai kas mano, kad salatis yra tas plėšrūnas, kuris čiumpa tik greitai ar net labai greitai vedamą vilioklį. Tikrai ne, kartais jis, kas būdinga praktiškai visiems vandenų grobuonims, atakuoja voblerį, kai masalas stabteli arba priešingai – šauna iš vietos. Tai irgi vienas vedimo variantų, kuris skiriasi nuo prieš tai minėto tuo, kad vilioklis traukiamas greitai arba vidutiniu greičiu, bet daromos labai trumpos pauzės.
Tačiau daug kas priklauso nuo konkretaus modelio, visiems be išimties vobleriams aprašytų vedimo būdų pritaikyti neišeis, nes kiekvienas jų turi savitą žaidimo braižą, kai kurie jų virsta ant šono, kuomet tenka žuvauti labai greitoje tėkmėje.
Voblerių spalvos ir dydžiai
Visa tai, ką aprašiau, tinka žuvaujant ir mažesniuose gyliuose. Čia juk dviračio neišrasi, tiesiog pasiūliau keletą man labiau pasiteisinusių voblerio vedimo būdų gelmėje. Faktas, kad tenka rinktis ir giliau neriančius modelius. Ir nebūtinai minnow, nes shad vobleriai irgi puikiausiai gundo salačius.
Čia panašiai kaip žuvaujant su vartiklėmis – kitąsyk platesnės blizgės pasiteisina dar labiau nei labai siauros. Yra buvę ne kartą, kad bandai laimę „topinėje“ vietoje „patentuotu“ salatiniu minnow, bet nekimba. Užmeti to paties panirimo gylio, regis, labiau lydekoms skirtą voblerį ir salatis jį išsyk pačiumpa...
Žvejodamas niekada neatmetu paties netikėčiausio varianto. Tarkim, salačiai kitąsyk gali griebti ryškius išmargintus voblerius, kurie paprastai šių žuvų žūklei netaikomi. Visgi tai bus labiau išimtis iš bendros taisyklės. Salačiai devyniais atvejais iš dešimties geriau kibs ant ruda, juoda, tamsiai pilka ar mėlyna nugarėle ir baltais, šviesiai pilkais, metalu blizgančiais (beje, „auksu“ irgi) šonais voblerių. Masalų pilvas gali būti ir oranžinis, salotinis, nors geriau tokios pačios spalvos, kaip ir šonai.
Žodžiu, salatis yra natūraliai dažytų voblerių gerbėjas. Į smulkias detales, kitaip nei ešerys ar šapalas, jis dėmesio nekreipia.
Jei reikėtų rinktis universalų salačiams gaudyti voblerio dydį, sakyčiau, kad „pats tas“, kurio matmenys yra 6–8 cm. Dauguma modelių gaminami būtent 7 cm dydžio, tad tai bus tarsi aukso vidurys. Didesni nei 10 cm modeliai geri nebent vilioti labai stambius šios rūšies plėšrūnus, nors nesakau, kad tokių nečiups ir vidutinių gabaritų salačiai. Juolab dabar, kada vanduo šaltas. Todėl lašišautojai ir pagauna nemažai salačių.
Ir dar – kuo pailgesnis modelis, kuo tikresnis minnow, tuo didesnis jis gali būti. Shad tipo modeliai geriau mažesni. Neatsisako šie plėšrūnai ir visai mažų crank tipo modelių, bet aš dabar kalbu juk apie žūklę giliai, o ne vandens paviršiuje.
Salačiams, kaip ir praktiškai visoms plėšrioms žuvims, būdinga tai, jog šiltame vandenyje jie gali labiau norėti smulkesnių masalų. Galbūt skirtumas tas, jog, tarkim, lydekos mažų voblerių įsigeis kažkur apie liepos pradžią, gal birželio pabaigą, o salačiai to pageidaus jau išsyk prasidėjus jų gaudymo sezonui, t. y. nuo gegužės vidurio.
Pasitaiko, kad kartais pavasarį ilgai upės nesenka, vandens lygis gana aukštas ir, kaip nekeista, tada juo labiau šie plėšrūnai nori smulkesnių voblerių. Kodėl taip yra – negaliu atsakyti.
Vėlgi, 6–8 cm „universalai“ ir bus universalūs visais metų laikais. Tačiau universalu dar nereiškia optimalu. Kai kada vidurvasarį tenka siūlyti vos 4–5 cm voblerius, kad įtiktum salačiams. Beje, tokius tada čiumpa net ir labai svarūs egzemplioriai. Vėlgi, priminsiu, kad kalbu apie žūklę ne pačiame vandens paviršiuje, kur tokių matmenų vobleriai, gaudant šiuos plėšrūnus, spiningautojų labai nestebintų.
Masalų dydžiai gana smarkiai priklauso nuo upės pločio ir gylio. Kalbėdamas apie gylį, jei pastebėjote, jo net neminiu, nes kas gilu, tarkim, Nemunėlyje, bus seklu Nemune. Nors nedidelėse, o juo labiau vidutinio dydžio upėse salačių yra gana daug. Žinau bent dvi upes (nepykit, neminėsiu), kur galima pagauti net daugiau stambių egzempliorių nei didžiausioje mūsų upėje.
Beje, ten sėkmingiau žuvaujama jau mažesniais vobleriais. Gal centimetras ar du kažkam neatrodo daug, bet šis, regis, menkas skirtumas bus tas faktorius, kuris lems – grįšite iš žūklės nukabinę nosį ar pasisėmę kibirą teigiamų emocijų.
Romualdas Žilinskas