Jei lydekos nekibs, eisim gaudyti karšių. Pirma dalis
Po kelių dienų intensyvaus, bet ne itin rezultatyvaus spiningavimo šio mėnesio pradžioje, prasitariau bičiuliui, kad reikėtų daryti savaitės pertrauką ir bandyti laimę dugnine pagauti karšių, gal ūsorių ar ungurių. Kadangi draugas užkietėjęs spiningautojas, jo reakcija į tokius norus nenustebino: „Baik juokus, rugsėjį geriausiai gaudyti spiningu“.
Na, taip, jis dalinai teisus, nes ir geriausiais mėnesiais pasitaiko „tuščių“ dienų, ar net savaičių. Gal kur nors kitose upėse ar ežeruose žuvys dabar puikiai kimba, bet ten, kur gaudžiau aš, nelabai.
Kita vertus, tokie mano užmojai kilo po to, kai pakalbėjau su dugnininkais ir plūdininkais, jie laimikiais nesiskundė, netgi priešingai, sakė, kad karšiai, meknės, kuojos ir kitos karpinės Neryje, Nemune, keliuose ežeruose masalus griebia kuo puikiausiai. Kadangi tokia informacija atėjo iš skirtingų žmonių ir skirtingų šalies regionų, neturėjau pagrindo tuo netikėti. Nors, aišku, kiek rodo praktika, visada geriausias kibimas buvo vakar ir bus rytoj...
Jei vertintume visą atviro vandens sezoną per daugelį metų apskritai, pirmasis rudens mėnuo iš tiesų yra puikus laikotarpis žvejoti kone visas mūsų žuvis ir ežeruose, tvenkiniuose, ir upėse tiek dirbtiniais, tiek natūralios kilmės masalais. Man jis labai panašus į gegužę, kuomet vanduo sušyla bei pasiekia daugeliui žvynuotųjų tinkamą optimalią temperatūrą, todėl jos pradeda labai intensyviai maitintis. Dabar viskas vyksta tarsi atbuline tvarka – per vasarą pernelyg sušilę ežerai, tvenkiniai ir upės vėsta, o žuvys vėl suaktyvėja. Aišku, geras pavasarinis kibimas siejamas dar ir su ponerštiniu ar priešnerštiniu laikotarpiu, ruduo – su žvynuotųjų pasiruošimu žiemojimui, bet tai jau detalės.
Žodžiu, „minkau“ mintį, kaip pažuvauti su dugnine ir veikiausiai bandysiu Nemune ar Neryje vilioti karšius, kaip tai dariau pernai, užpernai ir dar anksčiau. Ta mintimi ir pasidalinsiu šiame straipsnyje.
Ne visai taip, kaip vasarą
Karštą vasarą, ypač esant labai žemam upių vandens lygiui karšiai laikosi upės viduryje. Čia žvejams nieko naujo nepasakiau. Tačiau tuomet jie kartais atplaukia net ir į labai sraunias vietas, nors ten ir neužsibūna. Neryje, kasmet gaudydamas salačius, bent porą karšių vobleriu ar blizge netyčia užkabindavau už nugaros ar viršutinio peleko. Visada gaudavau gerą dozę adrenalino, nes taip pakirstas poros kilogramų karšis greitoje tėkmėje stengiasi pasinaudoti srove ir vis taikosi pasisukti į ją šonu. Atrodo, kad trauktum rekordinį salatį ar šapalą, juolab, taip užkabintą karšį pakelti į vandens paviršių labai sunku, todėl žuvį pamatai tik tada, kai prisitrauki prie kojų.
Man jau nieko stebėtino, kuomet meškeriodamas palaidyne sraunumoje toli nuo kranto pakertu karšį. Vadinasi, plačiašoniai greitoje tėkmėje plaukioja ne šiaip sau, jie ten ir maitinasi. Spėju, kad atplaukia parankioti moliuskų ar įvairių lervų akmenynuose. Tačiau dažniausiai dieną.
Rytais ir vakarais karšių vasarą rastume ir arčiau kranto prie grįžtamųjų srovių, ypač ties upės posūkiais, bet irgi gana giliai. Jei bandytume ieškoti šių žuvų prie rėvų, daugiausiai galimybių karšius aptikti nutolusius nuo sraunumų, kur yra minkštesnis dugnas, yra giliau nei 1,5 m ir teka lėta arba vidutinė srovė. Pastarosios vietos, sakyčiau, būdingesnės meknėms ir stambiems šapalams, dėl ko tik geriau, nes laimikis – įvairesnis.
Panašiai žūklavietes renkuosi ir Nemune. O mažesnėse upėse karštymečiu ir gerokai nukritus vandens lygiui karšiai migruoja mažiau ir pasirinkę gilesnes bei ramesnes upių atkarpas jose laikosi ilgą laiką.
Bet dabar jau ruduo, nesvarbu, kad jis pakankamai šiltas. Karšiams tinkamas vietas vardijau ne šiaip sau. Faktiškai jie panašiuose plotuose bus ir rugsėjį ar net spalio pradžioje, galbūt vienintelis skirtumas – tos žūklavietės, apie kurias sakiau, jog vasarą tinkamos rytui ir vakarui, dabar geros bus praktiškai visą dieną. Dar pridėčiau ir didesnes ramias įlankas, kur šių žuvų verta paieškoti ties ramaus ir greitesnio vandens riba, bei lygias ir siauras upių atkarpas, kur karšiai kartais neblogai kimba netoli kranto ties statesniais krantais, jei ten yra apie porą metrų gylio ir tėkmė teka ne itin greitai. Paprastai tokiose vietose būna aukštutinis vagos šlaitas, nes ir pati vaga pasislinkusi prie to stataus kranto.
Tačiau gal užteks apie žūklavietes, pereikim prie įdomesnių ir gal netgi labiau meškeriotojams reikalingesnių dalykų – masalų, jaukinimo, žvejybos technikos.
Masalų – begalė
Pakliuvęs ant kabliuko upinis karšis priešinasi labai aktyviai, nebūtinai užkabintas už šono, bet ir užkibęs normaliai. Suprantama, jis visada pasinaudos tėkme, glausis prie dugno. Todėl ir su kilograminiu karšioku, užsirišus 0,12–0,14 mm storio pavadėlį, tenka šiek tiek, o kartais ir daugiau, pavargti. Todėl karšiaudamas visada nešuosi platų graibštą su ilgu kotu, ką dauguma meškeriotojų kažkodėl ignoruoja.
Pagrindinį valą galima naudoti monofilamentinį arba pintą, suprantama, tvirtesnį nei pavadėliai. Pintukai dugninėms sparčiai populiarėja, todėl savų įsitikinimų nepiršiu, nes galbūt jie neatitinka šiuolaikinio meškeriotojo pažiūrų.
Upių, kaip ir ežerų, karšius, jei nori gero laimikio, reikia tinkamai jaukinti. Upėse plačiašoniai irgi pripranta prie kokio nors masalo ir jauko. Įdomiausia, kad jie „ant to kažko“ kimba tik toje jauko pripiltoje vietoje, o už pusės kilometro nuo jos gali tokiu masalu ir visai nesidomėti. Ne visada taip atsitinka, tačiau tokių atvejų mano praktikoje pasitaikė apsčiai. Tačiau tai priklauso ir nuo masalo.
Prieš pradėdamas kalbėti apie masalus, noriu atkreipti dėmesį, kad metų laikas karšių pasirinkimui ragauti vienokius ar kitokius vilioklius faktiškai neturi. Tad jei rugsėjį vanduo dar labai šiltas, jie labiau norės augalinės kilmės masalų. O dar labiau, kuomet bus gaudomi ten, kur jaukinami prievilu, kurio sudėtyje yra ir tų masalų.
Kita vertus, žvejodamas karšius sliekais net ir vidurvasarį upėje neprašausi. Net jei ilgą laiką žūklavietė buvo jaukinta kukurūzais, žirniais ar kruopomis. Kitąsyk plačiašoniai mieliau čiups tą vilioklį, kuris buvo jiems nuolat bertas į upę toje vietoje, tačiau gali ir parodyti kaprizų – tada padės sliekai. Beje, vasarą karšiai labiau nori kelių smulkių sliekelių ant kabliuko nei vieno riebaus slieko, o rudenį dažniau būna priešingai.
Nors kitąsyk, kai kylant saulei kibimas ima silpti, net ir rugsėjį bandau jiems siūlyti vos vieną mažą sliekutį ant kabliuko. Pavadėlį tada perrišu kuo plonesnį (proto ribose). Žinoma, prilupu krūvą smulkmės, visokių kuojyčių, aukšlių, pūgžlių ir kitokių nereikalingų žuvų, tačiau neretai dar sugundau ir kokį karšį. Arba kelis.
Tačiau yra problema, nes mažą slieką maunu ant mažo kabliuko. Tad negaliu nuslėpti nusivylimo, kai po „firminio“ karšių kibimo, kai dugninės viršūnėlė visiškai išsitiesina ir valas atsileidžia, išsitraukiu nuogą kabliuką ir gleivėmis aplipusį pavadėlį. Vadinasi, buvo per mažas kabliukas, nes šiaip jau kabliukai gerai įsminga į šios žuvies mėsingas lūpas. Kiek geriau įsikerta smulkūs ilgakočiai, skirti meškerioti plūdine, kabliukai. Tačiau ant tokio pamautas net ir mažas sliekas tėkmėje ilgainiui nuslenka iki pat linkio ir iš kirmino kyšo ilgas metalinis kabliuko kotelis. Nežinau, gal karšiai į tai neigiamai nereaguoja, bet man visada dingojasi, kad žuvys dėl to nekimba.
Kartais bandau karšius dieną gundyti įvairiais „sumuštiniais“ kombinuodamas masalus. Tokie viliokliai rudens pradžioje – itin perspektyvūs. Vienas geresnių variantų yra kukurūzo grūdas su mėšliniu slieku arba porą perlinių kruopų su keliomis musės lervomis.
Nereikėtų ignoruoti ir uodo trūklio lervų, nors, regis, tai smulkus masalas stambiems karšiams. Bet taip tik regis, man jos kartais padėdavo sugundyti net ir labai padorių plačiašonių. Ir nebūtinai veriant ant kabliuko su kitais masalais, pakanka dviejų ar trijų stambių (oi, tik šviežių!) lervučių.
Tokiu metų laiku derėtų bandyti ir įvairias gyvūninės kilmės masalų kombinacijas. Kartais reikšmę turi netgi musės lervų spalva. Įdomu tai, jog net toje pačioje vietoje dienos laikotarpyje gali keistis karšių prioritetas kokiam nors konkrečiam masalui, tad nustojus kibti bandykite eksperimentuoti – kartais tai atneša naudą.
Ir dar. Neužmirškite mažai naudojamų masalų. Kartais jie ima ir „iššauna“. Rudeninei žūklei tiks apsiuvos, po akmenimis esančios dėliukės, geldelių mėsa. Pastarąją galima bandyti ant kabliuko verti kartu ir su sliekais.
Kada paskaitau, kiek, mano galva, galima naudoti vilioklių karšiams, patį net juokas ima, nes taip ir neaišku, kurie iš jų geriausi. Deja, to nepasakysiu, nes iš tiesų nesuprasi, kol nepradėsi meškerioti. Rudens pradžia yra tartum lazda su dviem galais, nes karšiai dar neatsisakė augalinės kilmės masalų, bet teoriškai lyg ir turėtų labiau ėsti visokius kirminus. Na, tai ir bandai, ir žiūri, kas geriau...
Bus tęsinys
Romualdas Žilinskas
