Išgyventi iki vakaro
Toks pavadinimas straipsniams apie žvejybą gal ir nelabai tinka, tai labiau būdinga įvairiems trileriams ar koviniams filmams, kuriuos žiūri praktiškai vien vyrai. Vyrai – ne moterys, net jei tokio kino filmo pabaiga ir tragiška – nieko baisaus, dėl to jie prasčiau nemiega. Tačiau kur kas baisiau nutinka, kuomet iš vakaro sumąsto vykti į žūklę, pasiruošia įrangą, nusiteikia moraliai, ryte prabunda, dedasi į kuprinę masalus, o jie... išleidę paskutinį kvapą.
Suprantama, kad kalbu apie gyvūninės kilmės vilioklius, t. y. sliekus, „dzikus“, „matilius“ ir kitus panašius karpinių žuvų gardėsius, kuriuos ant kabliuko kabina plūdinės ir dugninės žvejybos mėgėjai.
Visi gyvi organizmai, taip pat ir sliekai, lervos, dėlės, vabzdžiai, t. y. mūsų naudojami gyvieji masalai, itin jautriai reaguoja į jiems įprastų sąlygų pasikeitimus. Mes dažnai nė nesusimąstome, kad jie gyvena kitokioje aplinkoje nei ta, kuri būna juos laikyti skirtoje dėžutėje.
Tarkim, uodo trūklio lervas ar apsiuvas iš tiesų derėtų dėti į indą su specialios cheminės sudėties tam tikros temperatūros vandeniu, kuriame yra ir atitinkamas deguonies kiekis. Tačiau tai sukeltų begalę rūpesčių, kadangi į žūklę tektų nuolat tampytis kelis pilnus kibirus, o juose esančius masalus dar ir atitinkamai prižiūrėti.
Laimei, minėti viliokliai gali apsieiti kurį laiką be vandens, bet su sąlyga, jog pakaks drėgmės, o aplinkos temperatūra smarkiai ir staigiai nekis. Pastarasis veiksnys yra didžiausia žvejų problema, nes per parą oro temperatūra gali kilti ir kristi 10 ar net 20 °C. Beje, šiuo metų laiku tai dažniausiai ir nutinka, nes naktimis kartais dar pievų žolę pakanda šalnos, o dienomis – žvejo širdį ir kūną džiugina kone vasariškas oras. Kas gerai mums, tas negerai jiems – tokios sąlygos pražūtingos netgi tokiems atspariems gyviams kaip sliekai.
Dažnai transportavimo metu vasarą masalai tiesiog uždūsta arba mašinos bagažinėje, sugrūsti į kuprinę ištroškinami lyg orkaitėje. Žiemą problemos žvejams irgi panašios. Pigios plastikinės dėžutės paprastai būna pernelyg sandarios, medžiaga, iš kurios jos pagamintos neapsaugo nuo temperatūros svyravimų, bet priešingai – juos tik didina.
Kuomet indai nudažyti ryškia saulės spindulius sugeriančia spalva, o dienos giedros, nelaikykite jų atviroje vietoje, dėkite į pavėsį. Skaidrus plastikas irgi ne išeitis, nes tuomet spinduliai tiesiogiai krenta ant dėžučių turinio ir nė vienas, išskyrus musės lervas, masalams naudojamas gyvis negali jų pakęsti.
Dauguma meškeriotojų tai žino, tačiau įsijautę į žūklę net nepastebi arba paprasčiausiai tuo metu nesureikšmina, kad saulė pasisuko ir jų masalai ima kepti. Susizgrimba tada, kai jau būna vėlu.
Dar vienas niuansas – natūralioje aplinkoje sliekai nesipina į kamuolį, o uodo trūklio lervos neguli saujomis dumble susiglaudusios. Tačiau meškeriotojas masalus nori laikyti kuo kompaktiškiau, nes taip jam patogu. Tai vargu ar pakeisi, bet ilgai keliaujant arba didesnį kiekį masalų laikant namuose reikia stengtis paskleisti juos kiek įmanoma erdviau, o į žūklę neštis tik tiek, kiek prireiks tą kartą gerai kimbant žuvims.
Deja, tokius dalykus apskaičiuoti labai sudėtinga, juolab, nežinia kas yra blogiau – kai vilioklių pritrūksti ar kuomet tenka juos nutroškusius, sušalusius, žodžiu, netinkamus vartojimui išmesti. Meškeriojimo metu nesunaudoti sliekai ir lervos, jei ir liko gyvi bei judrūs ir nepajuto nei šilumos smūgio nei didelio šalčio, vis tiek gyvens trumpiau net padėti į šaldytuvą. Todėl atsineštus žūklauti ir paliktus namuose masalus nepatarčiau tarpusavyje maišyti, laikykite juos skyrium.
Puikiai suprantu, kad žmonės šiais laikais smarkiai užimti, žvejams irgi yra kalnai reikalų, visgi pageidautina laikomus masalus kasdien patikrinti ir, esant reikalui, perrinkti – atskirti gyvus nuo žuvusių. Tai taisyklės galiojančios visiems gyvūninės kilmės viliokliams, tačiau kiekviena jų rūšis taip pat turi ir savitą laikymo specifiką.
Sliekai
Kaip „bevartytume“ kalbėdami apie įvairius masalus, tačiau savo populiarumu sliekai neturi sau lygių, nors tas atotrūkis tarp jų ir visų kitų natūralios kilmės vilioklių pastaruoju metu ir sumenko. Tačiau jie vis tiek geriausiai žinomi, tai klasikiniai masalai nuo senų senovės, todėl apie jų laikymą galima prisiskaityti, išgirsti daug įdomių, o kartais ir absurdiškų patarimų.
Atsiribosiu nuo nepatikrintų faktų ir „egzotikos“, paliksiu tik tai, kas realu, prieinama kiekvienam meškeriotojui. Beje, daugiausiai kalbėsiu apie mūsų gimtuosius lietuviškus sliekus, nes vis dar yra žvejų, kurie jų prisikasa patys (ir aš retsykiais), nors didmiesčiuose gyvenantiems jaunosios kartos meškeriotojams jau vien šitas mano pasakymas veikiausiai nuskambėjo kaip seno „diedo“ vapaliojimai.
Kai kurie patys kasantys sliekus žvejai galvoja, kad pakanka juos sudėti į indą ir užpilti saują bet kokios žemės. Kartais to tikrai užtenka, jei dirvožemis neišmirkęs lietuje, neperdžiūvęs saulėje, be didesnių molio ir smėlio priemaišų. Kitu atveju po gana trumpo laiko dėžutės gyventojai bus ištįsę, leisgyviai, o užmauti ant kabliuko žus.
Sliekų yra įvairių rūšių, tad rinkdami šiuos masalus atkreipkite dėmesį į dirvožemio sudėtį, nes galbūt jį teks keisti. O keisti prireikia tuomet, jei juos nešeisi į žūklę ir neišnaudojai, tačiau tądien lijo arba kaitino kaitri saulė, todėl dėžutėje esanti žemė sudrėko, perdžiūvo, dalis kirminų žuvo ir panašiai.
Mažiausiai reiklūs dirviniai sliekai. Kažkodėl manau, jog labai daug žvejų nežino, kaip jie atrodo, „pasigooglinkit“ – jie palyginti šviesūs, pilkšvi, su raudonu storesniu „galu“ ir „ranteliu“, kietos „tekstūros, mėgsta priesmėlio dirvas, neretai lindi gana giliai. Beje, šiuos sliekus labiausiai vertina meknės.
Visgi dažniausiai iš mūsiškių sliekų naudojami mėšliniai (kompostiniai) ir naktiniai (didieji). Jų gyvenimo sąlygos panašios, todėl tokius kirminus geriausia laikyti drėgnose (drėkinti nepersistenkite) samanose arba lapuočių medžių pjuvenose.
Blogiausiu atveju tiks lengvas purus juodžemis su durpių priemaiša. Be abejo, geriausiai laikyti šaldytuvo apatinėje lentynoje arba rūsyje, kur būna nuolatos vėsu, temperatūra pastovi. Galima nusipirkti specialių didesnių plastikinių indelių sliekų ir kitų masalų laikymui, tokios dėžutės turi ventiliaciją, dangteliai sandarūs, ten juos ir patalpinkite.
Įdėmiai patikrinkite ar gerai prispaudėte dangtelį, nes smulkesni sliekai greitai ištrūks į laisvę ir turėsite problemų. Jei taip nutiko šaldytuve, išsyk pasakysiu, kur rasti bėglius – jie bus tarp čia laikomų daržovių ir po pieno pakeliais. O pati pačiausia vieta yra kopūstai – tarp drėgnų jų lapų sliekai jaučiasi kaip kurorte. Kalbu iš patirties, nes vargu ar kas žino tokias smulkmenas.
Žemė, kurioje gyvena sliekai, lieka jų „viduriuose“. Kažkiek apvirškinta, bet skonį ir kvapą išlaiko. Tai dar vienas pretekstas pakeisti bent dalį žemės toje didelėje dėžutėje, jei kirminai ilgai užsibuvo „be darbo“ ir liko gyvi, nes dabar jie nežinia kelintąsyk virškina jau apvirškintą „turinį“, todėl liesėja ir tįsta. Žuvys ragaudamos slieką tai jaučia ir jei joms neskanu arba neįprasta – išspjauna.
Todėl atvejis, kai žvynuotosios noriau kimba ant apčiulpto slieko, rodo, kad dirvožemis, kuriame laikinai apgyvendinote kirminą, joms nelabai patinka – ne taip kvepia, negardus. Jei šalimais buvo pradvisusių sliekų, kuriuos patingėjote išrankioti, patikėkit, likę gyvieji kirminai didelės euforijos žuvims nesukels. Samanose ir pjuvenose sliekai išsivalo, tampa tampresni, neturi įtartino prieskonio ir kvapo, ilgiau išlieka judrūs ant kabliuko.
Kasant sliekus nevertėtų imti pažeistų arba nutrūkusių. Tokie mažiau gyvybingi ir daug galimybių, kad patys pirmi išleis kvapą ir pakenks likusiems. Perkant naktinius sliekus, o jie dažniausiai būna ne firminėse dėžutėse, vertėtų atkreipti dėmesį į šių kirminų būseną. Ne sykį esu įsigijęs tokių, kurie net nesulaukė kito ryto.
Galimai žūklės parduotuvėje jie išlaikyti bala žino kiek laiko, galbūt rinkti naudojant elektrą. Žinau, kaip tai daroma, bet nepasakosiu, nes kas nors dar sumąstys išbandyti. Pasakysiu tik tiek, kad taip rinkti sliekai tampa kažkokie trapūs, gavę elektros krūvį net įplyšta, būna vangūs, vandenyje apskritai beveik nejuda, greitai žūsta, žodžiu, jų kokybė labai prasta.
Tokie sliekų „kasybos“ metodai yra barbariški, nes nuo elektros iškrovos žūsta mažesni gyviai, net kai kurie smulkesni stuburiniai sutvėrimai patiria traumas. Ir žmonėms tai pavojinga.
O juk naktinių sliekų galima prisirinkti naktimis su žibintuvėliu, tai nesudėtinga, tik reikia elgtis tyliai ir žinoti, kur ieškoti. Bet tai jau kita tema. O šitą pratęsiu sekančioje straipsnio dalyje.
Romualdas Žilinskas
