Idealaus įrankio beieškant. Spiningas
Rašinio pavadinime nevardijau, koks tas įrankis, kadangi tiek spiningautojas, tiek plūdininkas arba dugnininkas nori puikaus meškerykočio už kuo mažesnę kainą (taupymas nėra blogybė). Beje, o kas yra geras žvejybinis įrankis?
Vienareikšmiškai jo negalėtume apibrėžti, kadangi kiekvienam žūklės būdui yra saviti reikalavimai, kur į pirmą planą iškeliamos kažkokios konkrečios meškerykočio savybės, kurios galbūt kitam žūklės būdui atrodo mažiau svarbios.
Kita vertus, yra ir individualus žmogiškasis faktorius, nes tai, kas patogu ir gerai vienam meškeriotojui, gali būti nepatogu ir negerai kitam, todėl įrankio vertinimai iš kiekvieno meškeriotojo asmeninio „bokšto“ būna nevienodi, kartais net kardinaliai skiriasi. Beje, įtakos koto pasirinkimui turi netgi meškeriotojo fizinės savybės, tarkim, ūgis, rankų ilgis ir panašiai.
Tačiau veikiausiai nesuklysčiau, jei pasakyčiau, jog žvejybinis kotas turėtų būti patogus, lengvas, transportabilus, funkcionalus visomis tam žvejybos būdui prasmėmis...
Oi, šitoj vietoj jau stabtelėjau – nėra universalių daiktų, meškerių arba spiningų – taip pat, nes tas, kas tinka viskam, kaip taisyklė tik dalinai atitiks norimus reikalavimus vienu arba kitu atžvilgiu, vienomis arba kitomis žvejybos sąlygomis, todėl labai smarkiai nutols nuo idealaus. Sąvokas „idealus“ ir „universalus“ ar vertinčiau netgi kaip dvi priešingybes.
Bet gal užteks kalbėti apie įrangą abstrakčiomis frazėmis, reikėtų pateikti akivaizdesnių pavyzdžių. Pasidalysiu kai kuriomis mintimis apie spiningus, kadangi spiningavime yra daug žūklavimo stilių, masalų, kas ir apsprendžia vieno ar kito meškerykočio pritaikymą.
Dviejų zuikių nenušausi
Šių metų šilta žiemą galiausiai mane įtikino, kad dalis mano turimų spiningų yra prastesni, nei anksčiau vertinau, kadangi dažnai žvejojant žemoje temperatūroje jie turi esminę problemą – tokių kotų negalima ilgai laikyti rankose, nes jos ima šalti. Suprantama, ne visa ranka, tačiau pirštai – garantuotai. Ir nepadės jokios pirštinės, nebent užsimautum kailines kumštines, tačiau kokia tada bus žvejyba...
Įdomiausia, kad tokie spiningai yra naujosios kartos, kur naudojamos šiuolaikinės technologijos pagerinančios koto jautrumą ir kontaktą su masalu. Kalbu apie įvarius „pakietinimus“, kurie įtaisyti spiningų rankenose ties ta vieta, kur žvejys gniaužia ranka kotą.
Iš karto pasakysiu, kad vengdamas antireklamos nevardysiu konkrečių firmų, spiningų modelių, o šiuo atveju – ritės laikiklių (jie irgi turi pavadinimus), o bandysiu pasakoti kiek įmanoma suprantamiau, bet kartu ir konkrečiau.
Taigi, tie „pakietinimai“ padaryti iš anglies, galbūt kieto plastiko ar kažkokių kitų medžiagų, iš ko – ne tiek svarbu, svarbiausia, kad jie „traukia“ šaltį ir smilius, rodomasis pirštas, nykštys gana greitai sušąla taip, kad tų pirštų imi nebejausti. Kai kurie šios rūšies patobulinimai įstatyti priekinėje ritės laikiklio dalyje, taip būna spininguose, kurie turi vadinamąsias „dvigubas“ rankenas, kiti tęsiasi per visą laikiklį.
Paradoksas, bet koks tada gali būti patobulinimai jautrumui, jei spiningautojo pirštai pasidarė nejautrūs? Šiltesniu metų laiku tokio tipo „pakietinimai“ išties atitinka savo funkcijas, dėl to man nekyla abejonių.
Todėl esant minusinei temperatūrai daug geriau buvo žuvauti su senesnių modelių spiningais, kurių rankenos yra vientisos ir padarytos iš kamščio. Taip ir dariau...
Manding, kad netgi EVA medžiaga šiuo atveju irgi tiktų, jei ji dengia visą rankenos dalį, kurią gniaužia spiningautojo delnas. Tokių kotų dabar jau neturiu, todėl tik spėlioju. Beje, tai patys pigiausi, žvejų akimis, žemesnės klasės įrankiai, o tie „pakietinti“ meškerykočiai yra kaip tik brangiausi.
Nuorodos atspindi ne viską
Jei jau pradėjau apie prestižinius spininingus, tai tęsiu toliau. Tokie kotai gaminami iš aukštesnio arba aukščiausio šiai dienai modulio anglies ir, be abejonės, yra brangūs. Natūralu – medžiaga juk irgi nepigi, ji itin tvirta ir kartu lengva. Įdomu tai, kad iš tokio anglies pluošto padaryti spiningai (beje, kitos meškerės irgi) paprastai smarkiai riboja įrankio testą. Noriu pasakyti, kad įstato į gerokai siauresnius rėmus užmetimo svorį „nuo... iki“, nei tai būna gerokai pigesniuose įrankiuose. Ir net neatsižvelgiant į spiningo akciją, nes fast, kaip bebūtų, yra labiausiai riboto testo.
Viena vertus, tai gal ir gerai, jei prisiminsim, ką sakiau apie „universalumą“ ir „idealumą“. Kita vertus, smarkiai sumažėja naudojamų masalų asortimentas.
Jei pažiūrėsime į spiningų testus, pamatysime, kad jie visada apibrėžia tik užmetimo svorį. Taip, būna nuorodos (lbs), kokio stiprumo valu galima žuvauti, kad tas meškerykotis nepatirtų perkrovų ir nesulūžtų. Bet niekada nerasime užsiminta apie kitą faktorių – kokiam pasipriešinimui esant sumenksta spiningo jautrumas.
Nors veikiausiai tokių dalykų išmatuoti negalima, o ir nusakyti keliais žodžiais – taip pat. Paaiškinsiu, apie ką aš čia...
Imi plačialapę aglia sukriukę, kurios užmetimo svoris pilnai atitinka spiningo testą. Galbūt net tas masalas yra kažkur šalia mažiausios to įrankio užmetimo ribos. Arba mėtai ilgaliežuvį crank voblerį, kuris irgi pilnai „įsipaišo“ į nurodytas testo ribas.
Svaidant šiuos masalus viskas gerai, tačiau traukiant susiduri su problema – jų pasipriešinimas vandeniui, o ypač – vedant prieš stiprią srovę, toks didelis, kad koto viršūnė perlinksta ir išgirtasis šio spiningo jautrumas tampa niekinis. Tuomet žuvies kibimą, jei ji masalą čiumpa atsargiai, jauti tik valu arba pasikliauji nuojauta.
Gerai, jei žuvauji pinta gija – čia ir atsiskleidžia pintuko privalumas. Bet jei užmeti masalą labai toli ir gaudai monofilamentiniu valu, kuris yra tąsus, kibimo gali net apskritai nejausti. Tai tik toks pastebėjimas, jokiu būdu nesupraskite kaip kritiką. O jo esmė – dar yra kur tobulėti gamybininkams.
Tiesą sakant, yra būdas, kaip pilnavertiškai jausti tokius masalus. Reikia rinktis didesnio užmetimo svorio spiningą. Bet tada bus bėda, kuomet teks svaidyti vilioklius...
Neišnarpliojamas mazgas
Neretas atvejis spiningaujant, kada ant viršutinio arba antro nuo viršaus (dažnesnis variantas) žiedelio užsimeta valas ir kažkokiu stebuklingu būdu susiriša ant blanko mazgas. Taip atsitinka vėjuotomis dienomis arba, kuomet trūkčiojame masalus, kada jie yra lengvi, nors ir telpa į koto testo ribų diapazoną. Dažniau šitaip būna gaudant plonu ir minkštu pintu valu.
Žuvaujant nuo kranto dar gal ir nieko tokio, bet kada spiningauji įsibridęs, kai nutinka tokiai nelaimė ir reikia nuo spiningo viršūnėlės numazgyti giją, tenka bristi į krantą bei gaišti laiką. Yra buvę, kad pritrūkęs kantrybės tiesiog nurėždavau valą ir pavadėlį ar karabiną rišdavau iš naujo, nors, regis, ten tik kažkoks nedidelis mazgelis, tačiau užsirišdavo „mirtinai“.
Kur problema, kodėl taip nutinka? Jau sakiau – vėjuotos dienos, trūkčiojimas, lengvi masalai... Betgi spiningas yra aukščiausios klasės ir į šiuos veiksnius gamybininkams derėtų atsižvelgti. Aš taip nekalbėčiau, jei tokie atvejai gaudant vienais įrankiais neatsitiktų nuolatos, o kitais – tik išimtinais atvejais.
Manau, jog tai lemia žiedelių išdėstymas ant spiningo blanko ir jų kojelių ilgis. Įvairiai rikiuojant žiedelius, didinant ar mažinant jų skaičių, ilginant bei trumpinant žiedelių kojeles siekiama pagerinti spiningo jautrumą, užmetimo nuotolį ir panašiai, bet tie „gerinimai“ tampa tarsi lazda su dviem galais.
Tokiais atvejais patarti negaliu nieko, nes panašūs dalykai išryškėja tik žvejojant, prieš nusipirkdamas spiningą to tikrai nepamatysi.
Serija ta pati, bet spiningai skirtingi
Labai dažnai, kone visada, spiningų modeliai yra gaminami kelių ilgių, kad žvejys galėtų išsirinkti sau tinkamiausią. Puiku, nes vieni mėgsta ilgesnius kotus, kiti trumpesnius, kitąsyk skirtingo ilgio įrankių reikalauja ir žūklės sąlygos ar, kaip minėjau straipsnio pradžioje, žmogaus fiziniai duomenys. Bet čia pastebiu įdomių ir kartais neigiamų dalykų.
Paimkime, tarkim, 2,10 m ir 2,70 m ilgio tos pačios serijos ir to paties testo light, kai kuriuos ultralight spiningus. Jų rankenos, kas dabar įprasta, trumpos, kad kotai būtų kuo lengvesni.
Puiku, patogu kada mėtai mažus voblerius, guminukus trumpu spiningu, tačiau žuvaujant ilgu kotu išsyk juntamas disbalansas, nes rankena per trumpa ir reikia, kad ji remtųsi į riešą. Taip ir guli dėl to ilgesni tokios serijos spiningai parduotuvėse iki nukainavimo arba juos perka tie, kurie dar neturi didesnės patirties spiningavime.
Suprantu gamybininkus – jie pateikė žvejams pasirinkimą, o pagaminti kitą panašų ilgesnį spiningą būtų pernelyg brangu, tad ant vieno „kurpaliaus“ daro visiškai skirtingų galimybių kotus.
O tos galimybės iš tiesų skirsis, nes tas pats testas, jei atsižvelgsime į kotų ilgius, jau turės kitokią reikšmę. Natūralu, nes ilgas kotas nebus toks jautrus, skirsis užmetimo nuotolis ir tai galima sakyti, bus visai kitoms aplinkybėms skirtas spiningas. Todėl kalbant apie tos pačios serijos bet skirtingų ilgių įrankius jau reikėtų juos vertinti iš kitų pozicijų.
Šiame straipsnyje minėjau spiningų lengvumą. Aš nuolat šaipausi iš to, kad dabartinės kartos žvejai dešimt gramų gali nė nemirktelėję įkainoti šimtu eurų. Noriu pasakyti, kad jie spiningo svoriui skiria išskirtinį dėmesį.
Na, nežinau, man tai jokio skirtumo, ar tas spiningas svers 120 ar 130 g. Galbūt, kuomet žuvauji mikrodžigavimo stiliumi, kur viskas yra itin subtilu, tai ir turi kažkiek reikšmės, bet visumoje...
Juolab reikia turėti omenyje, jog kitąsyk būtent sunkesnis spiningas bus geriau subalansuotas nei lengvesnis, nes nelygu kokią ritę naudosime. Paprastai ritė sveria bent 1,5 karto arba net dvigubai daugiau nei kotas.
Aš lyginu daugmaž atitinkamo ilgio bei testo ultralight ir light įrankius bei jiems tinkamas rites, dabar nekalbu apie skirtus gaudymui kokias nors sunkiais beliežuviais vobleriais ar panašiais masalais spiningus, nekalbu ir apie tvičingavimą, nes ten vėl kiti niuansai.
Įsivažiavau su savo rašliava pernelyg plačiai, kitas mintis šia tema reikės talpinti į kitą rašinį. Šito straipsnio nereziumuosiu, nes čia veikiau yra mano pastebėjimai, o pamokymų radote tik truputį...
Romualdas Žilinskas
